Kovo 11-oji buvo įsimintina diena – ne kaip laisvės atgavimo šventė. Ne kaip sentimentalus Didžiosios politikos triukas. Ne kaip patetiškas laisvės šventimo simbolis. Ne kaip pajuokos vertas politinis farsas. Ne kaip idiotiškas masinis pamišimas. Ne. Tai buvo katastrofa: diena, kai lietuviai galutinai įrodė – Prancūzijos prezidentas Francois Mitterand‘as buvo teisus, lygiai prieš dvidešimtmetį pasakęs: „Lietuviai viską sugadins. Jie beveik niekada nebuvo nepriklausomi. O kai buvo, gyveno diktatūroje. Apgailėtini žmonės“.

Apgailėtini žmonės patvirtino: taip, tu teisus, prancūzų pamišėli, taip, mes niekada nebuvome nepriklausomi. O kai buvome, gyvenome diktatūroje. Tokia yra mūsų laisvės samprata.

Prieš prasidedant šventei, tradiciškai, prostitucinė žiniasklaida suskubo kalbinti kiekvieną kekšiškai mąstantį intelektualą ir menininką, kuris, parsiduodamas nomenklatūrai, kiekviena proga turi ką pasakyti, ypač, kai nenutuokia apie ką kalba ir neturi su tuo nieko bendro.

Akademiniai filosofai ir istorikai, kultūrologai ir politologai, sukriošę menininkai ir buvę komunistai – visi turi ką pasakyti laisvės tema, visiškai nieko bendro neturinčia nei su jų pačių gyvenimo būdu, nei gyvenimo forma.

Tačiau be tokių „išminčių“ visai nebūtų įmanoma įtikinti paprastos liaudies, kad esame laisvi. Todėl jie būtini, kaip gamtai yra būtini viską ėdantys parazitai, kad vyktų nuolatinis, cikliškas puvimo - gimimo procesas. Tik priešingai nei gamtoje, Lietuvos sociopolitinėje terpėje dažniausiai taip ir neateina pavasaris. Nes parazitų čia tiek daug, kad joks originalus minties daigelis nesugeba prasiveržti į dienos šviesą ir yra uždusinamas vos gimęs. Dažniausiai – masine propaganda. Taip nutiko ir šį kartą.

Nes kalbėti apie laisvę gavo teisę visi, išskyrus tuos, kurie tikrai ją puoselėja ir gina. Nebuvo nė vieno tikrai originalaus, aštraus ir į bendrą kontekstą netelpančio pasisakymo. Visi kalbėjo tą patį: jei nori būti laisvas, turi paklusti daugumos reikalavimams.

Iš tiesų dėmesio verta mintis. Kaip ir kita: laisvė yra atsakomybė. Tokia nuomonė ne tik buvo populiariausia – ji buvo vienintelė, kurią gynė visos uzurpacinės visuomenės transformavimo priemonės.

Pramaišiui kritikuodami valdžią ir kalbėdami apie jos bėdas, visi „laisvės“ sampratos aiškintojai, vienbalsiai sutiko: kol visuomenės nebus sąmoninga ir laisvę naudos ne visuomenės, o savo asmeniniai paskirčiai, visi būsime sušiktai nelaisvi.

Tam rasta daug argumentų: kokia gi čia laisvė, jeigu nepadeda didinti BVP? Kokia gi čia laisvė, jeigu dedi skersą ant visų kitų gerovės ir vienas užsiiminėji egzistencine masturbacija? Kokia gi čia laisvė, jeigu kovoji prieš moralę ir dorovę? Ne – tai ne laisvė. Tai nieko bendro neturinčios bendrijos.

 

Tikroji laisvė – įsidėmėkit visi, bukagalviai, – tai meilė savo artimui, vaikų gaminimas, mokesčių mokėjimas, darbas „vardan tos arba to“, moralinis ir dorovinis „išsiauklėjimas“, atsakomybė prieš Viešpatį...ir taip galima vardinti kol pradės pykinti.

Ne juokai – taip kalba ne vienas profesorius, nacionalinės premijos laureatas ar dar koks nors visiškai nusenęs ir apgailėtinas senis, jau seniai turėjęs užsičiaupti. Ne juokai – publika sutinka, kad išsakomos pamatinės demokratijos, liberalizmo ir apskritai, viso Vakarų pasaulio pamatinės idėjos.

Laisvė – tai prostitucija! Nes, pasak visų protingųjų žmonių, laisvas esi tik tada, kai tenkini daugumos norus. Demokratija? Ne – pornografija! Tačiau vien tenkinti, kaip pornografijos atveju, neužtenka: reikia atsiduoti visu kūnu ir siela. Atsiduoti Tautai, Valdžiai, Visuomenei. Laisvė – tokiame kontekste – parodoma kaip tai, kas verčia tave paklusti, kaip kategorinis imperatyvas, prievartaujantis tavo vidinį „aš“, kuris visai netrokšta dėl kažko aukotis. O aukotis, pasak tų pačių idiotų, laisvam žmogui tiesiog būtina.

Tokia buvo visuotinė Lietuvos intelektualų nuomonė laisvės tema. Pamokanti nuomonė – jeigu nori patenkinti tautą, turi kartoti tai, ko ji trokšta. O lietuvių tauta visai netrokšta laisvės. Ir tą supranta visas pasaulis. Kaip suprato prieš dvidešimt metų.

Lietuviai bijo laisvės. Kaip ir prostitucijos. Šis laisvas savo kūno pardavinėjimas yra draudžiamas, kaip tai, kas pažeidžia „laisvę“. Lietuviai, jeigu žvelgsime į patį giliausią šios mirštančios tautos vidų, trokšta ne laisvės, o iliuzijos, kad yra laisvi ir tuo pačiu – labai aiškių ribų, visiškai aiškių moralės, dorovės ir gyvenimo elgesio normų. Lietuviai nenori patirti „visiško netikrumo“ ir „reliatyvumo“ būsenos, kuri yra apėmusi visas didžiąsias vakarų visuomenes. Tam reikia daug drąsos, o čia – bailių kraštas.

Būtent todėl niekam nejuokinga ir neatrodo absurdiška, kad apie laisvę kalbama taip debiliškai ir kvailai, jog net keiksmažodžiai nesugebėtų tinkamai perteikti situacijos apgailėtinumo.

Sakydamas, kad lietuviai buvo laisvi tik tada, kai gyveno diktatūroje, Prancūzijos prezidentas aiškiai parodė, kad laisvė Lietuvoje galima tik tokiu atveju, kai egzistuoja simbolinis Kitas, kuris pasako, kas gi ta laisvė yra.

Būtų baisu, o galbūt ir mirtinai pavojinga, pasakyti, jog laisvė yra kiekvieno žmogaus kūrinys. Kad būti laisvam – tai visų pirma neturėti jokios laisvės sampratos. Visiškai kvestionuoti ne tik anarchistinį, bet apskritai – bet kokį laisvės sąvokos apibrėžimą.

Velniop apibrėžimus! – tai galėtų tapti puikiu laisvo žmogaus šūkiu.

Ši situacija paradoksali, ir žymi tai, ką K. Marxas vadino „simptomu“ – įtrūkį sistemoje, kuri neįmanoma be to, kas yra jos viduje kaip tai, kas ją neigia. J. Lacanas, išplėtęs marksistinį simptomo aiškinimą, žengė dar toliau ir simptomą įvardijo kaip tai, kas kurią realybės plotmę, kuri parodo įsivaizduojamos ir simbolinės plotmės „trūkumus“ ir tuo pačių – jų egzistavimą.

Jei laisvę susiesime su šiais aiškinimais, bus akivaizdu, jog iš anksto bandydami „pagauti“ realybėje pasireiškiančia laisvę, mes vaikomės savo šešėlį. Nes ji, kaip ir šešėlis, gali pasirodyti tik ten, kur nėra mūsų žvilgsnio, - t.y. ten, kur mes „uždengiame“ realybę savimi, sukurdami pačią realybę. S. Žižekas tikriausiai pridėtų, jog realybė apskritai yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu mes atsisakome fenomenologinės redukcijos jos atžvilgiu.

Dabar grįžkime į Absurdistaną – į Lietuvą. Iš karto galime pamiršti visus mąstytojus. Net jeigu tai pragmatikai, utilitaristai, visiški amerikiečiai ir kvailiai. Lietuvoje laisvės aiškinimas neprimena net elementaraus amerikietiško modelio: laisvė yra tai, kas įgalina mus tenkinti vienas kitą. Taip mąsto pragmatikai. Mes – vis dar baudžiauninkai.

Nesuklysiu pasakęs: Kovo 11-osios proga išsakytos mintys panardina mus giliai į Apšvietos epochą. Į tą žmonijos raidos etapą, kuomet buvo tikima, kad laisvė pirmiausia yra paklusnumas protui. Protas čia, žinoma, reiškia taisykles ir būtiną paklusimą joms, kaip nekvestionuojamoms ir net neabejojamoms vertybėms. Visiškai absurdiškoms taisyklėms. Tačiau mums, neišgyvenusiems laiku tokių svarbių žmonijos traumų, vis dar atrodo, kad Dievas, kurdamas pasaulį, skaitė J. Zamiatino „Mes“ ir suprato šią antiutopiją pažodžiui. Be to, Jam visai nebuvo juokinga.

Norint suvokti, kodėl gi mes, lietuviai, nuo pasaulio esame atsilikę keliais šimtmečiais, turėtume nebijodami pripažinti: mes iki šiol nebandėme atmesti visų mumyse įsiėdusių tradicijų, papročių ir kitų nesąmonių. Vadinu tai nesąmonėmis ne ta prasme, kad praeitis neverta pagarbos, bet ta, kad mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be jos. Štai kodėl visuose kūrybingumo frontuose – visiškai nieko naujo. Mūsų literatūros „šedevrai“ – tai nevykėlių kronikos. Visuomet vėluojančios su pasaulinėmis literatūros tendencijomis tiek pat, kiek ir visuomenė.

Žmogus save atranda tik kituose, ir išmoksta gyventi tik „atkartojimo“ pagalba. Tai visiškai aišku. Tačiau tai yra kūdikystės stadija. Normalus individas auga toliau ir BŪTENT per savo laisvę imasi kurti savo unikalų gyvenimą. Štai šio momento, atrodo, mes vis dar nepriėjome.

Tarsi nesveikas kūdikis, užstrigęs vaikystėje, lietuvių tauta infantiliai laikosi įsikibusi jau sukurtų gyvenimo modelių. Taip pasmerkdama save konservatyviam neįgalumui, baimei ir kitų paniekai. Drąsa atsisakyti praeities – tai drąsa eiti į ateitį. Bet, kaip matome iš dvidešimtojo „laisvės“ minėjimo jubiliejaus, vyksta atvirkštinis procesas: nesugebėdami tapti laisvais, mes vis labiau žavimės tais, kurie sugeba nugramzdinti giliai į praeitį. Tai pasakytina apie visa gyvenimo sritis: nuo politikos iki pigios žiniasklaidos.

 

Visuose frontuose tauta labiausiai myli tuos, kurie gražina atgal. Kaip laiko mašinoje. Štai kodėl Kovo 11-oji tapo tikra katastrofa: ji ne tik nepasakė nieko naujo apie mūsų „postūmį“ į priekį, bet labai aiškiai išryškino trauminį santykį tarp tikrosios laisvės ir jos iliuzijos.

Iliuzija nuostabi: Lietuva – lietuviams! – yra laisvės šūkis. Konservatoriai valdo, – laisvos politikos pavyzdys. Uždrauskime prostituciją, – laisvės garantas. Religija – geriausia žmonių patarėja, – dieviškas laisvės patepimas. Mylėkime savo vadą, – galutinai įtvirtinta laisvė. Ir pats baisiausias faktas – intelektualinė prostitucija, – štai kas įrodo, kad visi kiti minėti faktai „nėra“ iliuzija.

 

Viena vertus, net prieš dvidešimt metų turėjome daug daugiau drąsių, protingų ir nebijančių kovoti už tikrąją laisvę žmonių, kita vertus, dažnai vergai sukyla tik dėl to, kad nori pakeisti šeimininką. Galbūt dėl to net tie, kurie inicijavo išsivadavimą iš SSRS, dabar nemato nieko blogo, kad kaimyninės šalies diktatorius tapo draugeliu Nr. 1.

O gal – ir tai būtų pats logiškiausias paaiškinimas – trumpai pajutę „situaciją, kuri ateina“, kaip tai vadina S. Žižekas (kalbėdamas apie istorinę situaciją, kai įvyksta revoliucija ir tauta trumpam tampa visiškai laisva, „atvira“), mes išsigandome, ir puolėme daryti viską, kad niekuomet daugiau nepajustume tokios „nesvarumo“ būsenos? Kas gali labiau svaiginti už šią „atvirą“ situaciją, kai neegzistuoja jokia valdžia? Ir vis dėlto – kas gali būti baisiau?

Kai tauta turi nuspręsti – o tai neišvengiama – kam patikėti savo kontrolę. Būtent šioje „revoliucijos pergalės“ stadijoje gimsta visos genialiausios žmonijos idėjos. Atrandamos naujos mąstymo ribos ir nauji sprendimai.

Tikri revoliucijų maniakai – prancūzai – originalumu stebina ne todėl, kad būtų iš prigimties genialūs, bet visų pirma dėl to, kad nebijo griauti ir statyti iš naujo. Nuolatos būti „įtarumo“ ir „nepasitikėjimo“ būsenoje. Prancūzai yra pavyzdys visam likusiam pasauliui, kuris bijo neramumų. Jeigu visi ir visais laikais būtų kovoję tik už ramų gyvenimą, mes vis dar nebūtume pasistūmėję iš akmens amžiaus stadijos. Į priekį žmoniją veda karas, o ne taika. Herakleitas tikrai žinojo, ką sako.

Tam tikra prasme, Lietuva nenori to pripažinti. Todėl ir bandoma laisvę slėpti po apgailėtinų sąvokų ir kvailų pasiaiškinimų lapais. Mes neturime ne tik lyderių, kurie drįstų spjauti į viską, kas yra, ir viską padegę pastatyti naują statinį. Mes neturime net tų, kurie apie tai galvotų. Lyg būtume tikrąja to žodžio prasme, visiškų idiotų tauta.

Tad apie kokią laisvę daugiau nei savaitę lojo visi nupirkti skalikai? Atsakymas: apie tokią, kokios reikėjo šeimininkui. Apie tokią, kokia buvo užsakyta. Apie tokią, kokios reikėjo, norint įtikinti neesamos laisvės realumu.

Laisvė, jeigu ją laikysime galimybe patiems nuspręsti, kas ji yra, neegzistuoja šiame paskutinių pagonių krašte. Nes paskutinieji pagonys patys nesprendžia, kas ji yra. Jie tik kartoja tai, ką jiems „pasufleruoja“ pigios ir neslepiančios savo profesijos intelektualinės prostitutės. Fuck them all!