Viktoro Janukovičiaus inauguracijos dieną Europos parlamentas simboliškai priėmė rezoliuciją dėl padėties Ukrainoje. Deputatai joje griežtai pasisakė prieš Viktoro Juščenkos įsaką, suteikusį Stepanui Banderai Ukrainos didvyrio vardą.
„Giliai apgailestaujame dėl baigiančio savo kadenciją Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos įsako, kuriuo Stepanui Banderai, Ukrainos nacionalistų organizacijos (Організація Українських Націоналістів, OUN), bendradarbiavusios su nacistine Vokietija, lyderiui po mirties suteiktas „Nacionalinio Ukrainos didvyrio” vardas. Tikimės, kad nauja Ukrainos vadovybė peržiūrės tokius sprendimus ir išsaugos savo europietiškų vertybių pasirinkimą”.
O prieš savaitę Lvovo srities tarybos narė, Lvovo aukštosios mokyklos ukrainiečių kalbos katedros docentė, viena iš nacionalistinės „Laisvės” partijos lyderių Irina Farion apsilankė viename vaikų darželyje kartu su žurnalistais ir ėmė mokyti vaikus, kokie turėtų būti jų vardai. Dalindama spalvingą lentelę su „teisingais” ir “neteisingais” vaikų vardais, painiodama rusiškus ir ukrainietiškus žodžius, Irina Farion pasakojo, kad mergaitei vardu Aliona reikia pakuotis lagaminus ir kraustytis į „Maskoviją”, o mergaitei Lizai paaiškino, kad jos vardas kilęs iš veiksmažodžio „laižyti”. (Video galima pažiūrėti straipsnyje „Ukrainos nacionalistų deputatė ragino palikti šalį vaikus rusiškais vardais“.)
Visgi „kalbotyros” specialistė kažkodėl nepranešė, kad huculų dialekto žodis „farion” Grinčenkos žodyne verčiamas kaip „intrigantas” arba „melagis”. O pačios Lvovo nacionalistės vardas, griežtai kalbant, turėtų ukrainietiškai skambėti kaip „Jarina”. Incidentas vaikų darželyje sukėlė skandalą visoje Ukrainoje. Tada ir paaiškėjo, kad Tiagniboko partijos „Laisvė” aktyvistai paskleidė savo šovinistines lenteles visose miesto ikimokyklinėse įstaigose. O kai vieno ukrainietiško darželio direktorė atsisakė jas priimti, miesto tarybos narys Grynda pareikalavo ją atleisti.
Tie du įvykiai sukėlė sumaištį tarp daugybės nacionalistiškai nusiteikusių ukrainiečių, kuriems „europietiškas” Ukrainos kursas didele dalimi sutapo su oficialaus Banderos ir Ukrainos nacionalistų organizacijos kulto kūrimu. O skandalingas videofilmas su Farion vaizdžiai parodė, kaip stipriai disonuoja „demokratinės europinės” vertybės ir šiuolaikinio ukrainiečių nacionalizmo praktika. Juk „Laisvės” partija, kuri tikriausiai vėl pateks į Aukščiausiąją Radą, natūraliai laiko save banderininkų politinių tradicijų sekėja – tų, kurie kovojo prieš „maskolius, vokiečius, žydiją ir kitas atmatas”, kaip yra viešai pareiškęs Olegas Tiagnibokas.
Stepanas Bandera (viduryje)
Ukrainietiško kapitalizmo restauracijos ideologai nuo pat pradžių save vadino „nacionaldemokratais”, nors du žodžiai šitame apibrėžime iš principo vienas kitam prieštarauja. Ukrainos demokratų – liberalios ekonomikos ir politinio nacionalizmo šalininkų – niekada neglumino, kad „nacionaldemokratinė” ideologija Europoje asocijuojasi su velionio Jörgo Haiderio Austrijos laisvės partija arba su Vokietijos Nacionaldemokratų partija – legalia Vokietijos neonacistų politine struktūra. Deklaruodami „europietišką pasirinkimą” kaip demokratinių piliečių teisių ir laisvių garantiją, jie tuo pat metu kūrė valstybinio nacionalizmo ideologiją, kurios reikėjo jaunai Ukrainos buržuazijai. Istorinių antikomunistinio judėjimo veikėjų, tarp jų – ir nacių kolaborantų, kanonizacija buvo viena iš to proceso sudėtinių dalių, kaip ir teisės kalbėti rusų kalba suvaržymas. Nacionaldemokratai iš esmės vedė Ukrainą į Europą to paties Banderos vardu, kurį šiandien savo sprendimu pasmerkė Europos parlamentas, iki pat šiol tame procese nematęs nieko neigiamo.
Ukrainiečių nacionalistai iš tikro turi pagrindo pykti ant europietiškųjų rėmėjų, pastačiusių juos į nepatogią padėtį. Galų gale, Europos politikai metų metus palankiai žiūrėjo į ukrainiečių valstybinio nacionalizmo kūrimą, pinigais rėmė nacionalpatriotinės pakraipos organizacijas bei fondus, priiminėjo antikomunistines rezoliucijas, kėlusias Ukrainos demokratų ovacijas. Jie aktyviai prisidėjo atvedant į valdžią tą patį Juščenką, kurio įsakas dabar sukėlė „gilų nusivylimą” Europarlamento deputatams. Būtent Europai tam tikra dalimi tenka atsakomybė už dešiniųjų nuotaikų plitimą Ukrainoje, kurioje nesenai nugriaudėjo Rusijos ir Vokietijos nacistinių grupių koncertas. Beje, jau kovo mėnesį Lvove įvyks analogiškas „Europietiško baltojo pasipriešinimo festivalis”, kuriame pasirodys ir rusų nacistinė grupė „Kolovrat”. O ir pačiai ES, kaip teisingai nurodo ukrainiečių patriotai, priklauso tokios šalys kaip Latvija, Estija ir Kroatija, kuriose nacių koloborantų kultą valstybės paslėpė tik formaliai, kad galėtų įstoti į eurostruktūras. Ukrainos nacionalistai, apstulbę nuo rezoliucijos, staiga prisiminė, kas yra europinė demokratija ir kaip ji taikoma Ukrainai – pradedant policiniais ukrainiečių emigrantų darbininkų persekiojimais, baigiant žeminančia Šengeno vizų išdavimo procedūra.
Visa tai teisybė, bet šie faktai niekaip nepateisina ukrainiečių nacionalizmo ir jo kanonizuotų didvyrių. Lygiai taip pat, kaip represinė šovinistinė pilsudskininkų režimo politika nepateisina po jos sekusių lenkų „Volynės žudynių”. Nutarimas, pasmerkiantis Ukrainos nacionalistų organizaciją ir Banderą, buvo parengtas konservatyvių lenkų deputatų, nes Lenkijos visuomenė skausmingai suregavo į siekį herojizuoti OUN lyderius, kuriems tenka atsakomybė už masines lenkų žudynes. Čia galime paprieštarauti tik ta prasme, kad žmonės iš Banderos OUN frakcijos kalti ir dėl daugybės etninių ukrainiečių žūties.
Banderininkai dalyvauja žydų naikinimo operacijoje
„Buvo nuspręsta likviduoti visus komunistus, asmenis, bendradarbiavusius su vokiečiais, ukrainietiškas politines grupuotes, neigusias vadovaujantį OUN-B vaidmenį, krikščionis pacifistus, kurie nepripažino ginkluotos kovos. Prie nepageidaujamų elementų buvo galima drąsiai priskirti lenkus. Buvo akivaizdu, kad daugiausia, ko iš jų galėjo tikėtis Ukrainos sukilėlių armija (Українська Повстанська Армія, UPA) – tai priešiškas neutralitetas. Todėl buvo nuspresta juos pašalinti, t.y. likviduoti. Žydų žudynių pavyzdys rodė, kad bent jau Volynės ribose toks sprendimas įmanomas. Dar daugiau, Banderos UPA būriuose atsidūrė policininkai, kurie dalyvavo žydų likvidavimo aktuose, tai yra žmonės, kurie turėjo etninių valymų patirtį”, – apie šiuos įvykius išsamiai rašo istorikas Grzegorzas Motyka šiuolaikiniame ir labai patriotiškame Lvovo žurnale „Ї”.
Į Europarlamento rezoliuciją Ukrainoje sureaguota itin skausmingai. Ukrainiečių patriotai netgi apkaltino Europos Sąjungą kišimusi į Ukrainos vidaus reikalus. Nors ant Ukrainos URM pastato iki šiol tebekaba didžiulė ES vėliava, vasališkai pakabinta ten Juščenkos nurodymu, plojant jo šalininkams. „Tarp vadovaujančių Europos Sąjungos politikų buvo ir lieka daugybė idėjinių komunizmo sekėjų ir šiuolaikinių jo simpatikų”, – visiškai rimtai pareiškė Ukrainos saugumo tarnybos „istorinio” padalinio vadovas Vladimiras Viatrovičius, kuris taip turbūt demaskavo komunistus Sarkozy, Merkel, Kaczyńskį arba Berlusconį. „Daugumą už šią rezoliuciją balsavusių deputatų sudaro kairiosios Europos partijos, todėl jos kartu su Ukrainos kairiaisiais remia Rusijos poziciją, siekiančią diskredituoti Ukrainos dvasines, kultūrines, istorines ir politines vertybes”, – tvirtina „Laisvės” partijos ideologas Bogdanas Červakas. Tačiau tarp rezoliuciją parėmusių deputatų galime rasti Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos ir Didžiosios Britanijos konservatorių atstovų.
ES rezoliucija nebuvo inspiruota Rusijos. Europa pati atvirai rodo norą tęsti dalykinius santykius su prezidentu Janukovičiumi, kuris jau spėjo demonstratyviai atmesti Medvedevo pasiūlytą muitų sąjungą su Rusija, Baltarusija bei Kazachstanu ir, aplenkdamas Maskvą, „atsižymėjo” vizitu į Briuselį. Rezoliucija leidžia suprasti, kad Europa iš jo laukia kitokios užsienio politikos, ragina atsisakyti nacionalistinių Juščenkos deklaracijų, kurios nelabai įdomios daugumai europiečių, ir pereiti prie aktyvaus rūpinimosi savo siuzereno – Europos Sąjungos –ekonominiais interesais. ES elitas Ukrainoje mato svarbią dujų transportavimo sistemos grandį, taip pat imperijos pakraštyje įsikūrusią imlią rinką ir didelį darbo jėgos rezervuarą.
Janukovičius išgirdo šį signalą – juo labiau, kad formaliai neteisėto Juščenkos įsako panaikinimas jam padės sušvelninti rinkėjų nepasitenkinimą gilėjant krizei. Tačiau esant reikalui, „istorinius” klausimus jis mielai išmainys į Juščenkos frakcijos, kurios balsai jau padėjo jam iš premjero posto pašalinti Timošenko, paramą. Juk Janukovičius jau taip elgėsi, kai užėmė premjero postą. Dar daugiau, demonstruodamas gerus santykius su Kremliumi, Janukovičius kietai gins ukrainiečių oligarchų ekonominius interesus, tuo pačiu siekdamas žemesnių dujų kainų. Šia svarbiausia prasme jis bus anaiptol ne „prorusiškas” prezidentas. Rusų nacionalpatriotai, svajoję apie „integraciją” su Putino RF ir dėl to balsavę už Janukovičių, eilinį kartą rizikuoja likti kvailio vietoje, lygiai taip pat, kaip Timošenko šalininkai, kurie dabar bando suburti nuvytusias „patriotinės opozicijos” gretas.
Galima neabejoti, kad profesionalūs humanitarai nacionalistai, padarę karjerą šlovindami Banderą, sklandžiai įsilies į informacines ir valstybines Viktoro Janukovičiaus epochos struktūras. Tačiau Europos Sąjungos rezoliucija suvaidino akmens, ištaškiusio ukrainietiško nacionalizmo balą, vaidmenį. Visuomenei teks įsisamoninti faktą, kad Ukrainoje kanonizuotas Bandera taip pat yra ir pagrindinis gatvės nacistų panteono didvyris. O OUN vadų heroizavimas nėra nei būtina, nei pakankama Ukrainos demokratinio vystymosi sąlyga. Netgi priešingai – Banderos paskelbimas didvyriu gimdo mažai išsilavinusių fanatikų kartą, pasirengusią čia pat „baigti žaidimus” su bet kokia demokratija. Europarlamento rezoliucija aiškiai apibrėžė ukrainiečių liberalų pasirinkimą – Europa arba Bandera? Demokratija arba Farion?
Iš www.rabkor.ru vertė E.B.
