Kartais toks paprastas veiksmas kaip namų tvarkymas paskatina pamąstyti apie dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra kasdieniai, tačiau nemaža dalimi lemia ne tik buitį, bet ir būtį. Seni rūbai, atgulę amžinojo poilsio spintos gilumoje, rūsyje paslėpta buitinė technika, ištremtas į sandėliuką baldas ir viskas, kas mus supa, tačiau nėra naudojama, yra ne kas kita, o priežastis, leidžianti pažiūrėti rimčiau į tai, ką ir kaip mes vartojame. Tuo pačiu galima atsakyti ir į klausimą, ar mes visuomet esame sąmoningi vartotojai ir ar mūsų vartojimas yra atsakingas.
Visi esame vartotojai. Net ir skurdžiausios valstybės gyventojai, net ir skurdžiausiai gyvenantys skurdžiausios valstybės gyventojai vis tiek išlieka vartotojai ir kitokie nebegali būti. Kol egzistuoja visuomenė, kurioje santykiai paremti prekių mainais, mes vartojome, vartojame ir toliau vartosime.
Be abejo, yra asketų, kurie linkę atsisakyti daugelio šiuolaikinio pasaulio gyvenimo „malonumų“. Be abejo, yra mąstytojų, kurie teigia, kad įmanoma ideali visuomene, kuri išgyvens be prekių mainų, o jos sandara primins pirmykštę ir bus paremta natūraliu ūkiu. Na ir iki pat šiol egzistuoja bendruomenės, gyvenančios natūrinio ūkio sąlygomis ir vartojančios tik tiek, kad patenkintų fiziologinius ir labai kuklius socialinius poreikius.
Tačiau gyvename čia ir dabar, tad ir kalbėkime apie dabartinį laikmetį ir apie ekonominę sistemą, kurios efektyvumas paremtas pirmiausia pagamintų (ir atitinkamai suvartotų) produktų kiekiu. Maža to, galutinė šiuolaikinės ekonomikos sėkmes ar nesėkmes išraiška yra piniginė, t.y. ji tiesiogiai priklauso nuo paleistų į apyvartą produktų kiekio ir nuo vadinamosios „pridėtinės vertės“. Tuo pačiu esamoji sistema nėra palanki produkto kokybės gerinimui, nes tai tiesiogiai kertasi su siekiu nuolat didinti produktų kiekybę.
Tačiau nereikia būti labai įžvalgiam, kad suvoktum, jog produkto gamyba neišvengiamai reikalauja išteklių (gamtinių, energetinių, žmogiškųjų). Gamybai didėjant, šis poreikis tik atitinkamai didės. Štai čia ir prasideda pagrįstos abejonės, ar iš tiesų mes privalome suvartoti tiek išteklių, kiek jų vartojame dabar.
Pasaulis keičiasi. Tuo pačiu keičiasi ir mūsų poreikiai, keičiasi ir produktai, kuriuos gali pasiūlyti mums šiuolaikinė civilizacija. Galiausiai keičiasi mados, o kartu su jomis ir mūsų požiūris į daiktus, kurie staiga tampa „netinkami“. Apskritai mados formuojamos nuostatos yra, ko gero, vienas rimčiausių veiksnių, lemiančių mūsų, kaip vartotojų, netinkamą elgesį.
Tikrai nesu sustabarėjęs konservatorius, kuris sakytų, kad vartoti tinka tik tas, kas sukurta „gerais senais laikais“. Tačiau nesu ir žmogus, kuris gali suprasti, kodėl prieš metus pagamintas, atsiprašau, klozetas yra netinkamas naudoti, nes šiemet jau madingas kitos spalvos dangtis. Tiesiog puikiai suvokiu, kad yra daiktų, kurie iš tiesų pasensta, ir yra daiktų, kurie būna keičiami dėl kažkieno tikslingai formuojamos nuomonės (rinkodaros). O mados vaikymasis nėra toks nekaltas, kaip atrodo, nes kaip tik dėl jos kasmet eikvojami milžiniški ištekliai. Dar blogiau, kad dėl mados (pvz., tam tikros rūšies kailiams) buvo ir, deja, yra naikinamos ištisos gyvūnų rūšys.
Jei vien įtaigos (mados) vaikymusi paremtas vartojimas neabejotinai yra pats kvailiausias dalykas, tai vartojimas dėl sąmoningai trumpinamos produkto tinkamumo trukmės neabejotinai yra žalingiausias aplinkai. Visai neseniai vienas labai stambus elektronikos gamintojas savo televizoriuose įdiegė sistemą, kuri po tam tikro laiko tiesiog blokuoja įrenginio funkcijas ir taip padaro neįmanomu jo tolesnį naudojimą. Oficialiai tai buvo paaiškinta gamintojo rūpesčiu dėl vartotojo saugumo, atseit pasenusi technika bus nesaugi, tačiau tikroji priežastis yra aiški. Kiti gamintojai apskritai nesivargina diegti panašių sistemų ir tiesiog paleidžia į apyvartą produktą, kuris veiktų šiek tiek ilgiau nei garantinis laikotarpis. Pastaraisiais metais padėtis buvo taip pablogėjusi, kad privertė ES išleisti visą šūsnį direktyvų, verčiančių gamintojus bent jau užtikrinti minimalią produkto tarnavimo trukmę.
Buitinė technika evoliucionuoja ganėtinai lėtai, bet mes esame viliojami naujomis funkcijomis, kurios bus mums neva naudingos. Šios funkcijos dažnai yra vadinamos perteklinėmis, t.y. jos nėra naudojamos daugelio vartotojų, nors joms įdiegti buvo panaudoti ištekliai, o vartotojas, norėdamas to ar ne, už jų diegimą sumokėjo. Įsigydami produktą pasistenkite pažvelgti į jį blaiviomis akimis, ir kaip mat suprasite, kad, pvz., teleteksto funkcija ar galimybė metams užprogramuoti disko įrašymą jūs nesinaudosite (čia, beje, mažiausiai išteklių reikalaujantys pavyzdžiai), o dėl jų jau pasiskolinti ištekliai iš būsimų kartų. Taip taip, būtent perteklinis vartojimas yra ne kas kita, o trumpalaikis mūsų pasitenkinimas būsimų kartų sąskaita.
Atskirai verta pakalbėti apie besaikį daiktų įsigijimą, kuris kartais tampa tikrų tikriausia liga. „Šopaholikas“ – tai žmogus, kurio aistrą pirkimui sąlygoja tie patys veiksniai, kaip ir kitų priklausomybės ligų atveju. Narkomanas ar alkoholikas – tai ligonis, kurio elgesys visuomenės nėra skatinamas, tuo tarpu „pirkimo manijai“ kurstyti yra sukurta ištisa ūkio šaka, kurioje dirba vadinamieji „rinkodaros specialistai“. Alkoholikui svarbios reguliarios išgertuvės, o liguisto poreikio pirkti apimtam žmogui reikia nuolat pirkti. Na, o tam yra visos sąlygos.
Stengiuosi nevaikščioti į parduotuves per žiemos šventes, nes kai kurių žmonų elgesys mane tiesiog baugina. Kai prie kasos prieini su kukliu krepšeliu, pvz., gruodžio 24 d., tai kartais pagauni šalia stovinčio žvilgsnį lyg nebylų priekaištą ar klausimą „o gal tu ne mūsiškis“. Dabar prisiminkime, kiek „kalėdinių“ pirkinių tiesiog nukeliavo į šiukšliadėžę? Kiek sykių esame aptikę kur nors spintoje nė karto nenaudotą daiktą, kuri pirkome tik iš inercijos ir apie kurį pamiršome tik peržengę namų slenkstį? Mūsų pirkimo priepuolis leido tuščiai išnaudoti resursus, kurių gali pritrūkti jau rytoj.
Nesu asketas, todėl tikrai nekviečiu sekti Diogeno pavyzdžiu ir persikraustyti gyventi į statines. Tačiau raginu dar kartą suvokti, kad perteklinis vartojimas jau atsiliepia mūsų civilizacijos raidai, nes didžiuliai ištekliai skiriami ne progresui, o vartojimo produktų masei palaikyti ir ją gausinti. Perteklinis vartojimas atsiliepia ir mums asmeniškai, nes galimybę tobulėti tokiu būdu mes pakeičiame į siekį turėti. Tikiu, kad kitąkart namų tvarkymas netaps beverčių daiktų kolekcijos dėlione.
