Maskvos pasiūlymas renovuoti Žaliojo tilto skulptūras Lietuvoje atgaivino diskusijas dėl sovietinės visuomenės simbolių likimo. Kaip pasielgti su savo istorija? Išmesti į sąvartyną, išvežti į Grūto parką ar priimti tokią, kokia ji yra – nevienareikšmiška?
Žaliojo tilto skulptūros vieniems yra tapusios neatskiriama Vilniaus panoramos dalimi, o kitiems primena neseną Lietuvos istoriją ir kelia nemalonias emocijas. Kartais tos emocijos išsilieja net vandalizmo aktais, kaip buvo nutikę prieš porą metų – tuomet viena iš statulų buvo išterliota raudonais dažais ir subjaurota svastikomis bei nešvankiais užrašais. Štai vasario mėnesį diskusijas dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo vėl paaštrino paslaugus Rusijos pasisiūlymas jas restauruoti. Esą artėjant Pergalės Didžiajame Tėvynės kare jubiliejui, Maskvos meras pritaria kultūros paveldo komiteto pasiūlymui sutvarkyti šį „memorialinį kompleksą tarybiniams kariams“.
Geriausia taktika – ignoruoti
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius teigia, kad šitokius propagandinius pareiškimus geriausia būtų ignoruoti. Anot jo, šie žingsniai yra skirti labiau Rusijos „vidaus vartojimui“, savai auditorijai. „Ekspertai pačioje Rusijoje yra pastebėję, kad, kai šalyje dingo reali politinė konkurencija tarp partijų ar ideologijų, vienintelė likusi kova yra dėl istorijos interpretavimo, – sako politologas. – Tai užima neproporcingai didelę vietą Rusijos politikoje.“ N. Maliukevičius mano, kad „problema yra ne konkretūs ginčai dėl monumentų, tačiau noras primesti savąją istorijos versiją. Rusijai tai labai svarbu, jeigu ji nori išlikti gal ne globalia, bet bent jau regionine galia“.
„Rusija labai subtiliai paspaudė mygtuką ir patikrino, kaip mes reaguosime. Labai gaila, kad žmonės užsikabino“, – sako „Atgimimo“ pakalbinta istorikė Rasa Čepaitienė. Jos manymu, propagandinių akcijų sėkmė priklauso tik nuo to, kaip jos interpretuojamos pačioje Lietuvoje. „Sveikiausia yra jaustis tvirtai dėl savo istorijos vizijos, tapatybės ir ignoruoti tokius informacinius išpuolius, nes jų tikrai bus nemažai“, – mano politologas N. Maliukevičius. Vis dėlto nelengva atsakyti, ar Lietuva iš tikrųjų jau yra suformavusi tvirtą savivoką ir gali nebijoti propagandinių atakų. Gal sovietinė praeitis, kurią įkūnija Žaliojo tilto skulptūros, dar pernelyg artima ir glaudžiai susijusi su politika?
Atlaikė Sąjūdį, bet ėmė ir surūdijo
Istorikė R. Čepaitienė sako girdėjusi pasiūlymą nukelti skulptūras į Grūto parką. „Tokiu atveju būkite malonūs perkelti su visu tiltu“, – juokauja mokslininkė. 1990–1991 m., kai buvo griaunami visi sovietiniai stabai, aršios diskusijos buvo kilusios ir dėl šių skulptūrų, tačiau jos buvo išsaugotos daugiausiai inteligentų pastangomis. Vėliau, nurimus Sąjūdžio laikų aistroms, Žaliasis tiltas kartu su visais atributais buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą. Nors Žaliasis tiltas Vilniuje stovi jau kelis šimtus metų, dabartinę savo išvaizdą jis įgijo tik Stalino laikais. 1944 metais vokiečių subombarduotą tiltą atstatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys, kuriam projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas. 1952–aisiais tiltas buvo papuoštas keturiomis skirtingų lietuvių autorių skulptūromis „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Taikos sargyboje“ ir „Mokslo jaunimas“.
Pasak istoriko Valdemaro Klumbio, anksčiau šios skulptūros sudarė kompoziciją su Tarybų Sąjungos didvyrio Ivano Černiachovskio skulptūra, kurios vietoje dabar pastatytas Vincas Kudirka. „Tai nėra paminklas tikrąja to žodžio prasme, ten net nėra lentelės. Tai labiau pusiau puošybinis, pusiau paminklinis dalykas, ant kurio net nėra atminimo lentelės.” Vilniaus valdžia dar rudenį ketino imtis Žaliojo tilto statulų renovacijos darbų, tačiau planus teko atidėti dėl lėšų stygiaus. Tuomet ir pasigirdo provokuojantys Rusijos pasiūlymai.
Gąsdinimas Rusijos baubu
„Žaliojo tilto skulptūros – vienas iš objektų, kuriuos atėjus laikui rengiamasi remontuoti, tačiau jam, kaip ir kitiems, užsienio paramos neprašome“, – ramiai ir aiškiai atsakė Vilniaus Savivaldybė į Maskvos pasiūlymą. Anot N. Maliukevičiaus, iš tikrųjų racionaliausias kelias yra patiems susiremontuoti šias statulas, nes „su savo kultūriniu paveldu, kad ir kokį jis turėtų emocionalų užtaisą, reikia patiems tvarkytis“. Tačiau patriotinė retorika, kurios gausu viešojoje erdvėje, apeliuoja į tai, kad Žaliojo tilto skulptūros yra ne Lietuvos istorijos dalis, o svetimos, okupantų ideologijos primestas simbolis, ir ragina jo atsikratyti. N. Maliukevičiaus nuomone, jeigu Lietuva jausis tvirtai dėl savo istorijos vizijos ir tapatybės, tai tokie simboliai jai nepadarys jokios žalos. „Taip, tai yra okupacinis palikimas, bet mes jo viso neatsikratysime ir nesunaikinsime“, – sako politologas.
„Gąsdinama sovietmečio baubais, kurie yra visiškai menami, dabartinėje geopolitinėje situacijoje nerealūs“, – mano istorikė Rasa Čepaitienė. Anot jos, sovietinių laikų baimė Lietuvoje iki šiol buvo puikiai išnaudojama realiems politiniams tikslams pasiekti – įtvirtinti elitui, socialinei atskirčiai. „Tai pasitarnavo kaip savotiškas Trojos arklys ekonominiam liberalizmui įvežti į Lietuvą, nes bet kokie socialiniai poreikiai, progresiniai mokesčiai, stiprios profsąjungos, visa kairioji ideologija automatiškai tapatinama su sovietmečiu, okupacija, kolaboravimu. Taip užkertamas kelias bet kokioms alternatyvoms ekonominiam liberalizmui“, – teigia istorikė. Iš tiesų „Eurostato“ duomenimis, Lietuvos valstybės išlaidos socialinei apsaugai yra vienos mažiausių visoje Europoje. Visa tai iki šiol sėkmingai buvo pridengiama antisovietine retorika, bet, anot R. Čepaitienės, „šis arkliukas jau paseno“.
Sava ar svetima istorija?
„Be abejonės, tai yra svetimos ideologijos ir svetimos sistemos ženklas“, – teigia Arūnas Streikus, tyrinėjantis Katalikų Bažnyčios ir sovietinės valdžios santykius. Tačiau jis sako nemanantis, kad tos skulptūros kam nors trukdo, jeigu į jas žiūrima iš tam tikros distancijos. Sovietologijos ekspertė R. Čepaitienė mano, kad nelengva vienareikšmiškai atsakyti, ar tai yra „mūsų“ paveldas, ar „jų“ – rusų, okupantų, svetimos ideologijos. „Vis dėlto tai yra Lietuvoje, Vilniuje, ir visi autoriai yra lietuviai. Vienas iš jų, Bronius Vyšniauskas, dar gyvas. Tai vėl – ar čia mūsų, ar svetima?“ – abejoja pašnekovė. „Nenugriausime paminklo ir mūsų valstybingumui iškils pavojus? Man tai juokinga, – sako istorikas Valdemaras Klumbys. – Atvirkščiai, kol mes nepadarysime sovietmečio „savu”, tol mes jo net negalėsime nagrinėti.“
„Žaliojo tilto skulptūros yra labai įdomios semantiškai, reikšmių prasme ir estetiškai, kaip socrealizmo išraiška, – aiškina R.Čepaitienė.– Šiose stalininio laikotarpio skulptūrose akcentas yra suteiktas darbui, mokslui, jaunimui, ateičiai. Jose, galima sakyti, yra įkūnyti pamatiniai socrealizmo bruožai.“ Mokslininkė sako, kad tam tikra prasme šis objektas yra tekstas, kurį „skaitant“ galima geriau suprasti savo praeitį. „Ar galime sakyti, kad mums šito teksto nereikia, jog mums, norint suprasti praeitį, užteks knygų ir vadovėlių?“ – retoriškai klausia pašnekovė, pabrėždama, jog tik pastaruoju metu sustiprėjo įvairiapusiškesni sovietmečio tyrimai.
Išverstas komunizmas
„Sovietinės istorijos vaizdinys yra labai skylėtas ir stipriai ideologizuotas“, – sako V. Klumbys. Anot jo, panašiai kaip tarpukario Lietuvos istorija sovietiniais metais buvo vaizduojama kaip vis stiprėjanti klasių kova, sukėlusi 1940–ųjų revoliuciją, taip dabar supaprastintai vaizduojama ir sovietinė Lietuvos istorija. „Kažkokie partizanai, disidentai kažkur plaukioja, na štai ir Sąjūdis. Matoma tik lietuvių kova prieš okupantus, o kitus dalykus stengiamasi užmiršti.“ V. Klumbio nuomone, sovietinė okupacija išskirtinė tuo, kad truko pusę šimto metų. „Kai okupacija trunka apie dešimt metų, tuomet bent jau aiškūs kriterijai: kur savi, o kur svetimi, kur okupantai, o kur esame „mes“. O kas buvo „mes“ sovietmečiu? Nomenklatūra, partiniai – tai vis dar mes?..“ – abejoja istorikas.
„Didelė mūsų viešosios erdvės bėda yra ta, kad mes viską piešiame monochromatiškai, juoda ir balta, – tvirtina R. Čepatienė.– Iš tų žmonių, kurie atstovauja patriotinėms jėgoms, girdima retorika, yra, švelniai tariant, išvirkščias komunizmas. Jie turi savo nuomonę, o jeigu jūsų nuomonė truputį nesutampa su jų nuomone, jūs esate blogietis.“ Pasak jos, net ir praėjus 20 metų po Nepriklausomybės atgavimo, viešojoje erdvėje vis dar gajus vienmatis sovietmečio vaizdinys.
„Tai labai gerai parodo, tarkime, aršios diskusijos dėl Mindaugo Pociaus monografijos „Kita Mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“. Joje vaizduojami ne visai herojiški partizaninio pasipriešinimo aspektai, neatitinkantys dabartinio tautinio naratyvo“, – teigia mokslininkė. Anot jos, tokios diskusijos atskleidžia, kad vis dar egzistuoja noras matyti praeitį iškarpytą. Istorikė užsiminė apie „Homo sovieticus“ muziejaus projektą, kuriuo būtų stengiamasi ne kopijuoti Grūto parko idėją, tačiau leisti pažvelgti įvairiapusiškiau, sudaryti žmonėms galimybę žmonėms savarankiškai susidaryti nuomonę apie netolimą praeitį.
