„Pasaulis pažins ramybę tik tada, kai meilės galia taps didesnė už meilę galiai“ (Jimi Hendrix). Ar kada nors esate buvę jaunimo mišiose? Religinės bendruomenės susitikime? Kunigo seminare? Religinės muzikos koncerte? Galbūt netgi buvote religinėje stovykloje? Turbūt pastebėjote, kaip desperatiškai bandoma pritraukti prie tos religinės grupės. Tie „traukos“ metodai iš tiesų nėra kas kita, kaip melas, agitacija ir propaganda.
Kad patrauktų savo pusėn, dvasininkai dažnai bando parodyti jaunimui, jog jų religija „moderni“, populiari ir „kieta“, o senimui – kad ji saugo tradicijas ir neleidžia iškrypti visuomenei. Pradžiai aptarsiu pagrindinius metodus, kuriais patraukiamas jaunimas (ir ne tik). Manau, kad kiekvienas juose ras kažko artimo sau:.
Jie sako: „Religija – tai meilė“. Tą iš esmės galima išgirsti iš kiekvienos religijos atstovų, nesvarbu, kas jie bebūtų – musulmonai, katalikai, judaistai, mormonai... Jie siūlo žmogui nekreipti dėmesio į visus šventuosius raštus, į religijos praeitį (pvz., kryžiaus karus), o tiesiog prisiminti, jog JŲ religija propaguoja meilę ir santarvę (dėl to kartais priešpastatomos kitos religijos – „teroristinės“ ir pan.). Reikia prisiminti du dalykus: 1) Kad mylėtume vieni kitus, mums nereikia jokios religijos, tam mums užtenka savitarpio supratimo; 2) Religijos nepropaguoja tik meilės ir santarvės, tai daug platesnės ideologijos.
Jie sako: „Jei palaikysi religiją, visi tave labai mylės ir turėsi daug draugų“. Juk dažnai jautiesi vienišas? Daug kas neturi draugų, kankina psichologinės problemos, gyvenimo sunkumai... Todėl kunigai tarsi organizuoja psichologinės pagalbos „centrą“. Tu ateini į bendruomenę – pasirodo, visi čia tave myli, visi tave guodžia. Kaip neprisijungsi prie tokios religijos? Ar tai blogai, kad kunigai šitaip padeda žmonėms? Taip, nes jie ne padeda, tai tėra priemonė įkišti savo religiją. Tokiems žmonėms reikia užjaučiančio peties, draugų, o ne religijos ir Dievo. Galų gale, draugiškesnės visuomenės, tačiau tam nereikia religijos.
Jie sako: „Religija skatina aktyvumą ir saviveiklą“. Tai irgi jauną žmogų dažnai paperkantis dalykas. Juk dvasininkija aktyviai stebėjo jaunimo madas ir tikrai nepraleido „Pasidaryk pats“ (angl. „Do it yourself“) mados. Šios anarchistinės idėjos esmė: asmuo, užuot vartojęs, bando daug ką pasigaminti pats. Jaunas žmogus – aktyvus ir veiklus, tačiau dažnai nežino, kur dėti savo energiją. Jis ateina į religinį centrą, o tada jam kolegos paaiškina, kaip pasigaminti tą ar aną gražų daikčiuką. Kaipgi atsispirsi pagundai prisijungti prie tokios „kietos“ religinės bendruomenės? Tačiau būtina atsiminti – ne Dievas daro visus tuos pakabukus/megztinius/apyrankes (ar ką tu tik bepasigaminsi), o tu pats, taigi ar tai iš viso yra susiję su religija? Dažnai jie kiša vaikams į rankas gitaras, kitus muzikos instrumentus. Pastarieji, išmokę groti religinėje bendruomenėje, prie jos prisiriša, mano, kad tai religijos nuopelnas. Tačiau saviveikla užsiima ne Dievas, o tu, religija su tuo neturi nieko bendro. Dar puikesniais muzikantais gali tapti ir ateistai.
Jie sako: „Religija remiasi mokslu“ ir dažnai pasitelkia visokios „autoritetus“. Tačiau mokslas niekada neįrodė, kad Dievas egzistuoja, todėl religija negali remtis mokslu, ir niekas negali būti autoritetas šiuo klausimu.
Jie sako: „Moralės pagrindas yra religija“. Moralė – gana sudėtinga tema. Tačiau ją panagrinėjus darosi akivaizdu, jog ji yra reliatyvi. Vienas žmogus gali turėti vienokias moralines vertybes, kitas – kitokias, trečias iš viso gali būti nihilistas. Reikia kelti klausimą: ar mums reikalinga moralė? Kaip ji padeda mums gyventi? Juo labiau, ar reikalinga tokia moralė, kokią kiša tos religijos atstovai? Kaip elgtis, reikia spręsti ne remiantis abstrakčia morale (kas dažniausiai tėra religijos vadovybės išleistų taisyklių rinkinys), o protu. Mokslinis progresas atliekamas ne sėdint ir svarstant, ar tai patiks Dievui, kurio iš tiesų niekas nėra matęs, o racionaliai mąstant apie patį reikalą.
Jie sako: „Mūsų tikėjimas didis ir galingas“. Didingumo ir galios iliuzija jaučiama visuose religiniuose centruose, ypač Vatikane. Ar esate ten buvę? Milžiniškos kolonos, kelių metrų aukščio auksinės raidės, penkiaaukščio namo dydžio popiežiaus sostas... Negana to, pabrėžiama, jog krikščionių yra net 2 milijardai... Jautiesi tarsi turįs milžinišką galingą užnugarį (jau nekalbant apie tai, kokią galią suteikia tau Dievas). Tačiau kaipgi likę 5 milijardai pasaulio gyventojų? Juk jie nėra krikščionys? Šiaip net neverta apie skaičius kalbėti, kadangi tai paprasčiausia loginė argumentacijos klaida. Tačiau nereikia užsimiršti ir pasiduoti didingumo iliuzijai, nesvarbu, kokia ta iliuzija būtų.
Jie sako: „Religija – tai laisvė ir lygybė“. Netiesa, ten kur yra hierarchija, visada yra nelygybė. Aišku, dvasininkija pati tai suvokia. Tačiau dvasininkai taip pat suvokia, jog jaunas žmogus siekia asmeninės laisvės ir saviraiškos vien vedamas natūralaus jaunatviško maksimalizmo. Taigi religijos siūlo tariamą laisvę ir saviraišką, o tikroji dvasininkų veiklos esmė yra susikurti sau vergų būrį, „avinėlių bandą“, kuri jiems dirbs ir juos išmaitins.
Tam, kad sugyventume, mums nereikia religijos. Mums reikia sveiko proto. Reikia suvokimo, jog žmogus žmogui – ne vilkas, jog VISI, nepriklausomai nuo to, kas mes esame, priklausome vienai bendruomenei, ir mūsų pačių gerovė priklauso nuo mūsų bendruomenės gerovės. Jei Dievas yra, neabejoju, jog mažiausiai jis trokšta, kad gauja nelaimėlių, vedama it cirko artistais pasipuošusių dvasininkų diena iš dienos klupčiotų prieš medienos/akmenų/kitos materijos gabalus ir „garbintų viešpatį“. Jei aš klystu ir Dievas nori būtent to, tai reiškia jis kvailas Dievas.
Nė vienas iš mūsų nei matė Dievo, nei bendravo su juo, todėl nė vienas iš mūsų nežino, ko iš tiesų Dievas nori. Įvairių religijų atstovai tik meluoja, neva seniai seniai kažkokie dvasininkai bendravo su Aukščiausiuoju, todėl žmonės privalo klausyti jų pamokymų. Tačiau vieni su kitais mes bendraujame kasdien. Galbūt jau atėjo laikas liautis svajoti apie dangiškąjį rojų ir imti jį kurti čia, žemėje? Juk kartu mes sugebėtume. Tačiau dabar mums aiškinama, neva mes per silpni, esame tik Dievo avinėliai, visa tai ne mūsų valioje. Mes skaidomi. Juk galingiesiems rojus žemėje nereikalingas. Jiems užtenka rojaus savo namuose, kurį kuria jų „avelės“.
