Sakoma, kad ubago terba visada kiaura, bet Lietuvos Respublika išspaudžia pinigo ir iš skurdžių. Paklausai, kaip iš politikų ir valdininkų lūpų liejasi rūpestis piliečiais, pasižiūri į jų darbus – ir apstulbsti: tarytum kiti žmonės juos darytų.
Valstybės ir piliečių santykiai lyg ir turėtų būti skaidrūs. Valstybė numačiusi nemažai visokių piniginių prievolių, kurias piliečiams tenka mokėti. Teisinga tai ar ne – kitas klausimas, bet praktikoje, kai pilietis turi susimokėti kokią nors menkutę prievolę, jis tuojau pat pastebi, kad valstybė sukčiauja. Mokėti tenka banke, o bankas už įmokos pervedimą į valstybės sąskaitą ima mokestį, sako – už administravimą. O kodėl valstybė pati neadministruoja savo sąskaitų? Ar tai valdininkams per sunkus darbas, o gal paprasčiau duoti saviems žmonėms bankuose uždirbti? Kokios tai sumos? Manau, dešimtys milijonų.
Panašiai nutinka ir tada, kai valstybė ar kokia nors valstybinė įstaiga turi žmogui sumokėti pinigėlį. Vėlgi lyg ir viskas turėtų būti skaidru – išmokų dydžiai žinomi, tiek ir turėtum gauti. Bet, pasirodo, ne. Štai neseniai pastebėjau, kad nuo mano gaunamos nedarbo išmokos bankas kiekvieną kartą nuskaičiuoja administravimo mokestį. Bet argi ne darbo biržos pareiga mokėti man išmoką ir ją administruoti? Darbo biržos klerkai vengia savo pareigų, todėl bedarbiai kasmet bankams moka milijonus. O kur dar „Sodra“, mokesčių inspekcija, savivaldybės? Lietuvos Respublika giliai įlindusi į savo piliečių kišenes. Dar kartą kartoju, jog ši neteisėta apyvarta siekia šimtus milijonų litų. Valstybės klerkų tingumas krauna bankininkams pasakiškus pelnus.
Štai kodėl kiekvieną kartą, kai vasario 16-osios proga matau iškeltas vėliavas, mane apima liūdesys. Plėšikas vardu Lietuvos Respublika laimingai nugyveno dar vienus metus.
Arba, štai, kita sritis. Savivaldybėmis vadinami dariniai renka mokesčius ir už tai pasižada sutvarkyti savo teritorijoje esančią infrastruktūrą, rūpintis švietimu ir pan. Deja, tos sritys labai apleistos. Tuo metu, kai šalyje darbo ieško beveik 300 000 žmonių, tos valdžios institucijos nesuranda, kas nukastų sniegą nuo šaligatvių, gatvių ir kelių. Netgi atvirkščiai – prisidengdami lėšų stygiumi, jie mažina tuo užsiimančių žmonių skaičių taip dar labiau didindami nedarbą.
Negirdėjau per visą gilią žiemą, kad savivaldybės organizuotų viešuosius darbus. Atvirkščiai – skaičiau apie atleidžiamus ir nemokamų atostogų išvaromus kiemsargius, apie sprendimus nevalyti gatvių ir kelių. Apie daugiabučių kiemus nė nekalbu. Argi kas nors atleido tuos valdžiažmogius nuo pareigų? Ne, jie tikisi, kad piliečiai bus dosnūs ir sumokėję privoles dar papildomai pakratys savo pinigines.
Bet net ir šito jiems maža. Kai kurių savivaldybių ponai sugalvojo, kad už viešuosius darbus mokėti nebūtina. Ir nusprendė, kad kasti sniegą turi vergai. Tokiais jie laiko žmones, gaunančius socialinę paramą. Todėl dabar tūlas žmogus, norėdamas toliau gauti socialinę paramą maisto produktais ar pinigais, turi eiti lažą. Atidirbti nustatytą skaičių valandų tuose darbuose, už kuriuos savivaldybės nenori mokėti.
XXI amžiuje Lietuvos Respublikoje vėl atgaivinama baudžiava. Štai kodėl, kai vasario 16-osios proga matau iškeltas vėliavas, mane apima liūdesys. Plėšikas vardu Lietuvos Respublika laimingai nugyveno dar vienus metus.
