Šliaužiantis perversmas, kariuomenės įvedimas į Lietuvą, totalitarizmas – visa tai Lietuvoje, pasirodo, jau vyksta, bet ne prie Prezidentūros ar Seimo rūmų, o šalies politikos veikėjus ir tyrinėtojus ruošiančiame institute. Tokie minčių monstrai ir chimeros gimsta klausantis dviejų iškilių filosofų – Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio – paskaitų ir skaitant jų straipsnius.
Kodėl imama kalbėti dabar ir kodėl – apie liberalizmo baubą?
Liberalizmas – jau trečiąjį šimtmetį įsitvirtinusi kapitalistinė ideologija – dar niekada nebuvo linksniuojama taip piktai ir taip viešai. Tylėta tada, kai nepriklausomybės aušroje jaunieji kapitalistai, skaitydami Čikagos mokyklos dievukus ir kitus neoliberalaus kapitalizmo klasikus, it karinės monarchijos laikų karaliukai plėšė, atsiprašau, privatizavo visuomenei priklausiusį turtą.
Tylėta tada, kai privatus oligarchų gėris nelabai moraliai prarijo viešosios erdvės likučius, tarp jų – ir kultūrines erdves, neatpažįstamai pakeisdamas autentišką miesto veidą. Tada liberalizmas, tikriau tariant, konservatizmu atskiesta jo atmaina – neoliberalizmas, atrodė kaip normali pasaulinė tvarka, kuriai dera paklusti, norint įsijungti į Vakarų erdvę. Tačiau, kaip minėjau, šiuolaikinę pasaulio tvarką pagimdė ne tik kapitalistinę kovą už būvį – visų karą su visais – įkūnijusi liberalizmo sistema – nuo Johno Locke‘o iki Miltono Friedmano, bet ir konservatizmas, pasiryžęs žūtbūt išlaikyti tradicinius galios ir nuolankumo neišvengiamybės, lemties tironijai santykius.
Bet dar svarbiau – ne liberalizmas, bet konservatizmo likučiai jame ir pastovi kapitalizmo būtinybė regresuoti į tradicinę feodalinę tvarką pagimdė tas pusiau tradicines, negatyvias ribas, kuriomis remiasi šiuolaikinė reakcinė ideologija.
Reakcingas nuostatas labai gerai nusako klausimas „Kaip jie drįsta?“ Tai – negatyvus santykis su pasaulio įvairove, pokyčiais ir samplaikomis, kurie vyksta ne tik mūsų sociume, bet ir prigimtyje, mūsų kūnuose. Rasizmas, hierarchija, socialinė „kito“ atskirtis, seksualinė diskriminacija, galiausiai imperializmas – visa tai bendra tiek konservatizmui, tiek neoliberalizmui.
Tikrasis baubas, kurį pastebi garbieji filosofai – tai ne krizėje šiandien atsidūręs neoliberalizmas, bet klasikinis liberalizmas, kuriame anapus vis ryškėjančio kapitalistinio Jeremy Benthamo egoizmo brendo Wilhelmo von Humboldto ir Jeano Jacqueso Rousseau laisvės bei demokratijos idėjos, giminingesnės ne dabar viešpataujančiai kapitalistinei ideologijai, bet šiuolaikiniam anarchistiniam ir kairiajam mastymui bei socialiniam utopizmui.
Toks liberalizmas, kurio šmėkla dabar kausto šaltus minėto instituto koridorius, buvo pagimdytas renesansinės respublikos vizijos, žmogaus teisių ir laisvių judėjimų, sukilusių gyvybingų masių, kurių kūrybinę jėgą gali užgniaužti tik naujai sudievinta baroko valstybė, paremta geležine prievarta.
Klausimas „Kaip jie drįsta?“ kažkada skambėjo eretikų ir heliocentrinės sistemos atradėjų adresu, vėliau – Vendomo koloną, hierarchinės valdžios simbolį nugriovusių komunarų adresu, dabar jis skamba įvairių radikalių judėjimų adresu. Drąsa moralistui konservatoriui reiškia įžeidimą, o vienintelis drąsus žingsnis jam – nusilenkimas galiai, nesvarbu, dangiškai ar žemiškai.
Ir šliaužiantys perversmai, ir totalitarizmai – tai ne galios, bet priešingai – tą galią griaunančios laisvės baimės išraiška. Nuolatinis negatyvus santykis su tuo, kas vyksta – reakcija yra daug kenksmingesnė už negatyvią laisvę. Tapdamas laisvas ir išlaisvindamas kitus, žmogus tuo pačiu be baimės atsiveria pasauliui, o klausdamas „kaip jie drįsta?“ jis geriausiu atveju sudrumsčia savo sąžinę beprasmišku kaltės jausmu.
O į Vytauto Radžvilo klausimą, kas yra žmogus, ir šiandien nedvejojant galima atsakyti remiantis Aristoteliu – politinis gyvulys. „Visa tai, kas asmeniška, yra politiška“ – taip Aristoteliui atsakytų šiuolaikiniai radikalūs judėjimai, aukštai iškėlę įvairiaspalves laisvės vėliavas, kurių taip bijo reakcingi pasaulio pabaigos filosofai.
