Kalbant formaliai, postsovietinės ir Vakarų Europos švietimo reformos nesiskiria. Jos numato švietimo modelio unifikavimą ir mokymo komercializavimą. Čia mes vienoje valtyje. Visgi yra ir kai kurių „niuansų”, kurie lemia reformų „pas mus” ir „pas juos” prasmę. Iš anksto verta pastebėti, kad visas švietimo reformų „paketas” neapsiriboja vien Bolonijos procesu, po kurio vėliava reformuojami universitetai. Kalbama apie platesnį socialinės sferos, anksčiau buvusios valstybės balanse, komercializavimo projektą.
Daug kuklesnis Bolonijos procesas jau keli metai pajungtas šiam uždaviniui, bet čia prasideda svarbūs „niuansai”. Vakarų Europoje universitetų erdvė, susikūrusi dar viduramžiais, išsaugojo korporacinius, tiksliau, kolegialius bruožus. O rusų universitetai buvo sukurti monarcho valia XVIII amžiuje kaip valstybės elito kadrų kalvė. Prancūzijoje net Napaleono reformomis nepavyko išguiti iš universitetų korporacinės dvasios, kuri ir šiandien yra universitetinės savivaldos ir bandymų išsaugoti universitetinę autonomiją ramstis. Mūsų šalyse tokiems viduramžių „reliktams” nebuvo iš kur atsirasti. Tad svarstant švietimo reformas, reikia suvokti tą skirtumą, kad Vakaru Europos kontekste universitetas yra kolegiali organizacija, o postsovietinėje erdvėje daug labiau hierarchizuotas.
Antrasis „niuansas” liečia komercializacijos modelius. Kada konservatyvūs kritikai tvirtina, kad piktavaliai europiečiai primeta mums savas taisykles ir griauna „klasikinę” švietimo sistemą, reikia atminti, kad mūsų šalys toli aplenkė Vakarų Europą vykdydamos „bolonizaciją”. Vakarų Europoje naujas modelis konfliktuoja su universitetų savivaldos ir nepriklausomybės nuo verslo ar valstybės tradicijomis, todėl švietimo komercializacija yra daug konfliktiškesnė. Rusijoje ir Ukrainoje „baltasis” Bolonijos komercializacijos modelis susiduria su realia „juodąja” ir „pilkąja” aukštųjų mokyklų komercija, kuri švietimo erdvėje įsitvirtino nuo 1990-ųjų pradžios. Kaip tik nuo 1991 m., sumažinus bazinį valstybės finansavimą, aukštosios mokyklos ėmė nuomuoti patalpas, o kyšiai ir kitokia „juoda” buhalterija tapo beveik norma. Todėl šiandien mes turime visiškai kitą sistemą. Rusų ir ukrainiečių švietimo vadovai primeta Bolonijos sistemą tikėdamiesi, kad ji sumažins korupcijos lygį. Tas pats vyksta ir su vieningu stojamuoju egzaminu, kuris su Europa neturi nieko bendra. Europos universitetuose nėra stojamųjų egzaminų.
Nepriklausomai nuo to, koks stiprus bus antikorupcinis Bolonijos reformų efektas, galima vienareikšmiškai pasakyti, kad išsilavinimo kokybę tos reformos veikia neigiamai. Pirmiausia todėl, kad Bolonijos procesas – tai švietimo procedūrų superbiurokratizavimas. Detalizuotos programos, planai ir ataskaitos, reguliarios tarpinės ataskaitos, galutinė atestacija – dėstytojai Europoje ir mūsų šalyse, kur atlyginimai išlieka ankstesniame lygyje arba net smunka dėl ekonominės krizės, greta didėjančio pedagoginio gaus dar ir biurokratinį krūvį. Žinoma, tai atsilieps dėstymo kokybei.
Yra ir kitų neigiamų pokyčių, tiesiogiai nesusijusių su Bolonijos procesu, bet lydinčių jo praktiką. Aukštųjų mokyklų vadovybė vis dažniau gauna teisę savarankiškai samdyti dėstytojus. Kad sukurtų aukštajai mokyklai „žvaigždžės” įvaizdį, kad pritrauktų studentus, administracija ima į dėstytojų vietas kviesti žinomus žmones, Nobelio premijos lauretus ir tarptautines žvaigždes. Tokie dėstytojai neskaitys daug kursų, bet jiems teks mokėti didelius pinigus, todėl sumažės kiekvienam studentui ir dėstytojui skirtas švietimo biudžetas. Likę dėstytojai bus priversti imtis didesnio krūvio ir atsisakyti tyrinėjimo praktikos. O juk Europos universitetuose, skirtingai nuo tarybinių, tyrimai niekada nebuvo atskirti nuo dėstymo. Daugumos dėstytojų „citavimo indeksas”, kuris, pagal reformatorių sumanymą, turi tarnauti darbo apmokėjimo rodikliu, krenta. Vis labiau grimstama į biurokratinę švietimo rutiną, „žvaigždės” dėsto vis mažiau, o „eiliniai” prisiima vis daugiau valandų. Dėl to krinta išsilavinimo lygis.
Švietimo komercializacija ir vadybizacija pasirodo daug veiksmingesni sabotažo įrankiai, nei ideologinė propoganda arba „šaltojo karo” laikų žvalgybų veikla. Vokietijoje ir Prancūzijoje jau surinkti padorūs šių problemų „dosje” – vykstančias reformas dėstytojai vertina kaip grėsmę ne tik jų asmeninei profesinei padėčiai, bet ir dėstymo prasmei, visai švietimo sistemai.
Grėsmė „visai Europai” aktuali ir mūsų šalims. Kalbant konkrečiai, Rusijos ir Ukrainos aukštųjų mokyklų komercializacija gali turėti tokias pat pasekmes. Pirmiausia permainų planas numato, kad bakalauras gaus bendrąjį „bazinį” išsilavinimą, o specializacija bus įgyjama magistro studijose. Besimokydamas jis įsitrauks į tyrimus ar praktinę veiklą ne antraisiais, o penktaisiais studijų metais. Tai yra, jei žmogus nori specializuotis vienoje ar kitoje srityje, specialisto kompetencijai įgyti jis turi du metus. Suprantama, kad ir prieš 5 ar 10 metų padėtis aukštosiose mokyklose nebuvo labai palanki, bet specialybės įgijimo ir bendros socializacijos laiptelių atskyrimas padėtį tik pablogina. Nauja sistema skatina tuojau po bakalauro studijų eiti į darbo rinką tuos, kurie iš pat pradžių neturėjo didelių kultūrinių resursų. Išeiti su savotišku bagažu. Tai ne kokių nors konkrečių darbinių įgūdžių sistema, kuria būtų galima iš karto naudotis, ir ne tas kompetencijos lygis, kurį galima būtų lengvai didinti darbo vietoje kylant karjeros laiptais. Nežiūrint į oficialias deklaracijas apie galimybę nuolat tobulintis ir apie mokymosi visą gyvenimą privalumus, praktikoje išsilavinimas tiems, kurie užima žemas startines pozicijas, nustojo vaidinti socialinio lifto vaidmenį. Iš socialinio lifto švietimo sistema virsta socialiniu filtru. O įvertinus Rusijos ir Ukrainos korupcinį foną, pasekmės mūsų šalyse bus dar baisesnės nei Europoje.
Antras momentas – tai dėstytojų kompetencijos ir krūvių perkomponavimas. Tai tiesiogiai nenurodoma Bolonijos deklaracijoje, bet įeina į reformų sudėtį. Ji keičia santykius tarp dėstytojų ir mokymo įstaigos vadovybės. Dauguma galių oficialiai sukaupiama dekanatuose. Dėstytojas ne tik faktiškai, bet ir juridiškai tampa laikinu samdomu darbuotoju, pavaldžiu dekanui kaip įmonės vadovui. Rusijoje 2008 m. buvo panaikinta vieninga tarifinė lentelė, garantavusi dėstytojams darbo užmokesčio lygį, nepriklausantį nuo administracijos. Dabar pusę atlyginimams skirtų pinigų valdo dekanatas. Gerai, jei dekanas apsišvietęs ir linkęs remtis kompetetingais dėstytojais, atliekančiais šiuolaikinius tyrimus. O jeigu ne – kam jis atiduos tuos pinigus, išmokės premijas? Akivaizdu, kad tai pavojingų politinių žaidimų laukas. Jame dekanai vaidina įmonių vadovus, o rektoriai – valstybės aparato atstovus. Dėstytojams bus sunku ištrūkti iš tų spastų. Susidaro realios sąlygos blogėti studijų kokybei.
Dar vienas pavojus – manipuliacijos dėstytojų krūviais. Rusijoje dar nesenai bazinis vyresniojo dėstytojo krūvis buvo 800 valandų, o tai keturis kartus viršijo analogišką Europos aukštųjų mokyklų rodiklį. Nedidelis dėstymo krūvis yra svarbi aplinkybė, leidžianti Europos dėstytojams atlikti tyrimus, tad jie ir tyrinėja. Rusijoje toks krūvis jauniems dėstytojams nepalieka laiko tyrimams ir intelektualinių interesų formavimui. Jie verčiami, kaip ir mokykloje, skaityti studentams vadovėlius ir metodinę medžiagą. Šiandien ši ir taip „drakoniška” norma daugelyje aukštųjų mokyklų padidinta iki 920 valandų! Iš esmės viso reformos „paketo” įgyvendinimas verčia dėstytojus proletarais, o studentus – infantilais. Išsilavinimas tampa nesusijęs nei su moksliniais tyrimais, nei su visuomeninės gerovės kūrimu.
Vienas iš Rusijos reformatorių siekiamų tikslų – Mokslų akademijos tiriamųjų institutų sujungimas su aukštosiomis mokyklomis. Tai anaiptol nereiškia dėstytojų teisės atlikti tyrimus Akademijos sistemoje. Priešingai, tai reiškia tyrimo institutų pervedimą į aukštasias mokyklas ir jų pajungimą jau aprašytoms žaidimo taisyklėms. Panašius ketinimus reformatoriai įgyvendina ir Vakaruose. Tokiu būdu baigusiems aukštasias mokyklas žymiai sumažėja galimybės net formaliai užsiimti mokslu. Beje, tai nereiškia, kad tokia galimybė dabar garantuojama pačioje Mokslų akademijoje. Ji pati jau ne pirmi metai kenčia nuo „pilkos” komercializacijos ir panašių reformų.
Pagaliau dabartinė aukštojo mokslo reforma numato griežtą universitetų, jų mokymosi ciklų, jų turinio ir trukmės pajungimą stambaus verslo, kaip darbo vietų šaltinio, reikalavimams. Tai itin primena TSRS švietimo sistemą, pretendavusią į utilitarinį „kadrų kalvės” vaidmenį – rengti darbo resursus ir juos racionaliai paskirstyti gamyboje. Viena iš „racionalios” kadrų rengimo sistemos problemų visą vėlyvąjį sovietmetį buvo didžiulis ne pagal specialybę dirbančių žmonių skaičius. Ją galima išspręsti socialinės valstybės rėmuose. Bet ką daryti, jei socialinė apsauga vis „skystesnė” ir labiau skylėta? Akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų darbą susieti su darbo rinka 3-5 metų laikotarpiui – utopinis uždavinys net tobulėjant darbo rinkos prognozavimo instrumentams. Tai primena tarybinius projektus. Labiau tikėtinas studijų galimybių užkonservavimas ir nereguliuojama komercializacija „iš apačios”, įgausianti pačias negražiausias formas, kokias matėme postsovietinėje erdvėje. Įmanoma, kad direktyvinio-komandinio ir komercinio-vadybinio modelių lydinys, kurį dabar stebime postsovietinėje erdvėje, po tam tikro laiko palies ir Europos švietimą, jei tik reformatoriams pavyks susilpninti dėstytojų savivaldą.
Visi tie procesai stiprina „diplomų nuvertėjimo” logiką, aprašytą prieš trisdešimt metų amerikiečių sociologo Randallo Collinso. Aukštojo mokslo diplomas iš aukštų intelektualinių nuopelnų ir socialinio statuso liudijimo virsta minimalios socialinės kompetencijos pažymėjimu – kaip pasas ar vairavimo teisės. Reikalas tas, kad išsilavinimas tapo masinis, su privalomu viduriniu ir augančia aukštojo mokslo dalimi. Komercializacija tikisi padidinti šią dalį. Bet ar jau nepasiektos ribos? Rusijoje į aukštąsias mokyklas įstoja iki 80% abiturientų. O gaunantys diplomus sudaro 102 procentus nuo įstojusių prieš penkis metus. Nesant tikro intelektualinio varžymosi, diplomas iš reikšmingo socialinio slenksčio tampa minimaliu darbo rinkos reikalavimu. Ta aplinkybė irgi blogina studijų kokybę, nes ji netenka svarbaus vaidmens. Diplomą šiandien turi turėti net ir tie, kas vis tiek turės darbo vietoje mokytis iš naujo.
Pakeisti susiklosčiusias tendencijas reiškia radikaliai performuluoti užduotis. Dėstytojams, studentams ir moksleiviams būtina patiems diskutuoti apie švietimo prasmę ir struktūrą. Apibrėžti savo veiklos užduotis. Dabartinių reformų projektas remiasi kai kuriais konkuruojančiais modeliais, įtrauktais į švietimo sistemą kiek anksčiau. Vienas iš jų – universiteto, kaip ne finansinės, o intelektualinės elitinės įstaigos atkūrimas. Ir rūpinimasis, kad jame klestėtų stiprios mokslinės mokyklos, vyktų moksliniai tyrimai ir t. t. Greta tokių elitinių universitetų bus kito tipo įstaigos, orientuotos į darbo rinką. Ši versija, ją pabloginus, buvo įtraukta į reformą ir ėmė kursti prestižinius „elito centrus” bei „proletariškus” bakalaurų koledžus.
Kitas kelias – atsisakyti mokslinės universiteto funkcijos ir, tuo pačiu, pretenzijų į intelektualinę ir ekonominę hegemoniją. Viena iš reformos užduočių – paversti universitetus komercinių paslaugų mašinomis. Tas variantas numato trumpalaikę sėkmę, bet gali atnešti liūdnų vaisių tolimesnėje perspektyvoje. Vertinant Rusijos švietimo padėtį, per pastaruosius 15 metų matosi, kad 1990-ųjų pradžioje priimtos dereguliavimo ir universitetų savifinansavimo priemonės, švietimo ir komercijos derinnimas žymiai sumažino intelektualinį lygį ir innovacinius pranašumus.
Į reformos „paketą” iš esmės yra įtraukti abu tarpusavyje konkuruojantys variantai. Deja, praktikoje pasirenkamas paprastesnis – antrasis. „Tobulumo centrai” gali tapti idealia intelektualinių innovacijų vieta tik kontekste, kuris itin nutolęs nuo tiesmukos komercijos. Tuo tarpu aukštųjų mokyklų komercializacija (padidinant mokestį už mokslą, pakeliat krūvius dėstytojams ir didinant atlyginimų skirtumus) reformatoriams atrodo paprastesnė ir lengviau sprendžiama užduotis. Švietimo erdvė tampa ne „transformacijos” šaltiniu, o priverstinio kompromiso vieta. Pusinės reformos veda į blogį: mažėja visų dalyvių motyvacija, ima stagnuoti visa švietimo sistema.
Aleksandras Bikbovas – Rusijos sociologas, Maskvos universiteto šiuolaikinės filosofijos centro direktoriaus pavaduotojas, tarpdisciplininio žurnalo „Logos” ir visuomeninių judėjimų portalo „Judėjimas” redaktorius. Tyrimų sritys – socialinės santvarkos, švietimo ir kalėjimų sistemos, visuomeniniai judėjimai.
