Siurrealizmas – knygų verslas ties bankroto riba, o Vilniaus savivaldybė siūlo 2012 metus paskelbti knygų metais. Vilniaus vicemeras G. Babravičius rimtu veidu aiškina, kad toks renginys būtų labai naudingas knygų leidėjams. Ir tai jis sako taip rimtai, kad reikia kelių sekundžių prabusti iš apėmusios komos, bandant suvokti, – kaip šalyje, kurios valdžia negailestingai žlugdo visą kultūrą, galimas toks pasityčiojimas?

Pasirodo, drąsusis, protingasis, įžvalgusis politikas įsitikinęs, kad visos priemonės, kuriomis siekiama pareklamuoti prarastas iliuzijas ir naivumo perteklių, yra teisingos. Žodis „pasityčiojimas“ yra per švelnus esamai situacijai apibūdinti. Reikėtų vartoti keiksmažodžius. Bet tai palikime neraštingiems ir tuo patenkintiems.

O vietoj knygų metų aš siūlyčiau Lietuvą keleriems metams (tiek, kiek gyvuos ši valdžia) paskelbti analfabetų šalimi. Gana juokinti pasaulį kultūros sostinėmis ir panašiomis nesąmonėmis. Kultūros čia tiek pat, kiek Afrikoje.

Kad neatrodytų, jog neargumentuoju savo minčių, iš tarptautinių žodžių žodyno pateiksiu „kultūros“ apibrėžimą: „Kultūra – tai socialinė sistema, garantuojanti materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą; kultūra apibūdina visuomenės raidos lygį; pagrindiniai kultūros rodikliai – moksleivių, studentų, kultūros, švietimo, mokslo įstaigų, leidžiamų laikraščių ir knygų skaičius bei jų lygis, kūrybinės iniciatyvos jėga, meninės kūrybos branda, filosofinių sistemų kūrimas ir kt.“

Ar mūsų šalyje „moksleivių, studentų, kultūros, švietimo, mokslo įstaigų, leidžiamų laikraščių ir knygų skaičius“ didėja? Ne. Jis fantastiškai mažėja. Tad apie kokią kultūrą čia kalbama? G. Babravičius galėtų atsakyti: bet vis tiek švęskime, kad ir kas nutiks, vis tiek vaidinkime karnavalą, kuris pralinksmintų pasaulį. Ir leistų visai Europai toliau juoktis iš bananų respublikos.

Kodėl prisidengiama krize, norint pateisinti neadekvačius sprendimus? Tikriausiai taip yra todėl, kad niekam, išskyrus kultūros žmones, kultūra šioje šalyje nerūpi. Valdžia, nesuprantanti ką daro, greitai pribaigs visus – ir leidėjus, ir rašytojus, ir skaitytojus, ir spaudą, ir visą kultūrą. Galiausiai Lietuva bus pasmerkta tam, ką tiesiog genialiai įvardijo profaniškas kultūros ministras: senos knygos – geros knygos, naujų nereikia! Vien už tai toks specialistas turėtų gauti Nobelio premiją. Ne literatūros. Gailesčio.

Jei naujų knygų nereikia, ponios ir ponai, kaip galima paskelbti kažkokius knygų metus? Gal knygų mirties metus? Ar – pasityčiojimo iš knygų metus? Net kokiam nors Antanui Šampanui aišku: kultūrai reikia ne švenčių, jai reikia realios paramos, kaip visame civilizuotame pasaulyje. Deja, barbarai to nesupranta.

Ir toks pasipiktinimas yra neveiksmingas, nes politikai rimtais veidais kiekviename kultūros žlugdymo procese mato gėrį. Jie apskritai nesusimąsto apie realias pasekmes, apie tai, kas iš tiesų vyksta, ir niekas nesugeba įrodyti, kad norint save paskelbti didvyriu, pirmiausia reikia atlikti žygdarbį. O ne galvoti, kad žygdarbis yra paskelbti save didvyriu.

Bet ar galėjo būti kitaip? Pažvelkite į šiandieninį Seimą, vyriausybę, premjerą ir atsakykite: kas šitoje klounų brigadoje galėtų, tarkim, skaityti knygas? Neįsivaizduoju. Lengviau įsivaizduoti rojų žemėje, nei Lietuvos politikus, skaitančius knygas. Net knygynėlis, buvęs Seime, išnyko, kaip niekam netinkamas ir nereikalingas.

Krizė? Bet juk seimūnams (beje, šį žodį norima paskelbti „netinkamu“, siūlau tinkamesnį: „seiminiai“) pinigų netrūksta. (Visos kanceliarinės lėšos būna išleistos iki paskutinio cento - automobilių remontui ir tualetiniam popieriui.) Trūksta tik vieno dalyko – proto.

Nes labai sunku paaiškinti, kaip seiminiams šauna į galvą žindyti kūdikį Seimo posėdžio metu, kaip jie sugalvoja, jog galima mėnesį tūnoti Tailando viešnamiuose ir nelankyti Seimo posėdžių, kaip kyla idėja trylika kartų balsuoti už kitą Seimo narį ir manyti, kad to niekas nesužinos, kaip apskritai ateina mintis veržtis į Seimą, jeigu esi visiškas bukagalvis (-ė)?

Mintis ateina, nes galvoje jokių realybės pėdsakų. Intelekto lygis – neabejotinai minusinis. Bet drąsos – nors vežimu vežk. Atrodo, kad ji proporcinga žmogaus kvailumui. Todėl neturėtų kilti klausimas – kodėl žlugdoma kultūra, kodėl žlugdomi visi, kas sugeba parodyti, kad karalius nuogas. Visi, kurie nenusiteikę susitaikyti su pasityčiojimu iš visko, kas kitose šalyse yra šventa.

Trumpai tariant, visi, kas supranta, jog į valdžią prasibrovę asmenys net nenutuokia, ką daro. Todėl su jais ginčytis – beprasmiška. Net tada, kai gali pateikti kitų šalių pavyzdžių.

JAV prezidentas, B. Obama, yra didelis knygų mylėtojas ir vienas iš jo politikos prioritetų – skatinti švietimą. Mūsų prezidentė, knygų skaitymą priešrinkiminėje kovoje įvardijusi kaip vieną iš laisvalaikio praleidimo būdų, deja, net žodeliu neužsimena, kad TIESIOG NENORMALU TAIP ŽLUGDYTI KULTŪRĄ. Tai – visai beviltiška situacija, nes iš tiesų labiausiai dėl tokių valdžios veiksmų nukentės Lietuvos ateitis – vaikai.

Jie ne tik bus priversti mokytis iš pasenusių vadovėlių, ne tik bibliotekose neras naujų knygų, jie paprasčiausiai neras gerų knygų lietuvių kalba. Nes vienintelės leidyklos, kurios išgyvens, leis tik komercinį šlamštą, kurio galėtų visai nebūti. Kam tada reikalinga lietuvių kalba? – labai rimtai klausiu. Kokia iš jos nauda? Kam mokėti kalbą, kuri pasmerkia tave ribotam jos vartojimui?

Gal klausimai skamba kiek žiauriai, bet draugai, esantys užsienyje, nemoko savo vaikų gimtosios kalbos. Ir taip elgiasi sąmoningai, nenorėdami prikimšti į jų galvas nereikalingų dalykų. Žiauru, bet tokia tiesa: knygnešiai be reikalo stengėsi, visi „svieto“ budintojai taip pat. Istorija kartojasi, tik vis mums nepalankesniu kampu – greit nebebus iš kur nešti knygų. Nebus nei „Aušros“, nei „Varpo“, nepabusime, užmiksime amžiams.

Nors tokią poziciją galima įvardinti kaip perdėm pesimistišką, visgi, atidžiai sekdamas visų leidyklų veiklą ir naujai leidžiamas knygas, galiu drąsiai – kaip tikras politikas – teigti: merdėjusi kultūra atsidūrė reanimacijoje. Ir tai matoma plika akimi.

O pakalbinus leidėjus viskas dar akivaizdžiau: jie atvirai rėžia, kad per visus mokesčių didinimus ir kitus nenormalius įstatymus nukentėjo kaip niekada stipriai. Atrodo, valdžia nesupranta, kad ir šiaip gana jautrią kultūrą apkrovus mokesčiais nebus daugiau įnešama į valstybės biudžetą. Kaip tik priešingai – įnešama bus vis mažiau. (Knygynuose beveik pusė knygų parduodamos už centus, knygų leidimo apimtys tragiškai sumažėjo.)

Bet ar kuris nors valdžios atstovas skaito knygas apie ekonomiką? Pasak visada teisaus A. Kubiliaus: vadovėlių, kaip įveikti krizę, nėra. Įdomu, kiek jau tų vadovėlių jis skaitė. Iš priimtų įstatymų aišku: nė vieno. Kitaip žinotų, kad didžiausias pelnas gaunamas tada, kai yra geriausiai suderinama kaina su rinkos poreikiais. Kitaip sakant, reikia labai gerai išmanyti ekonomiką, kad žinotum, kiek galima kelti mokesčius. Koks jų lygis yra galimas, o koks ne. (Rekomenduočiau premjerui kelias knygas, bet nemanau, kad verta.)

Žinoma, nepaisant to ir toliau išlikite optimistais. Gyvenkite tik sau ir tik dėl savęs, dėl savo laimės. Nesigilinkite į visuomenines problemas, - taip man gyvenimo prasmę trumpai drūtai nusakė viena draugė, įsitikinusi, kad kritika yra iš principo negatyvus ir apverktinas dalykas. Tuomet leiskime valdžiai ir toliau mumis naudotis ir iš mūsų tyčiotis. Kodėl? Nes mes to verti. Ateitis te nerūpi niekam.