„Aš žinau, kad anglų kalba nėra ta kalba, kuri mane skaudina, bet mane skaudina, ką engėjai su ja daro, kaip jie paverčia ją ribojančia teritorija, kaip jie paverčia ją ginklu, kuris gėdina, įžeidineja, kolonizuoja.” (Bell Hooks „Teaching to Transgress”).
Kalba – tai reiškinys, kuris su kiekviena diena (man) darosi vis įdomesnis, svarbesnis ir sudėtingesnis. „Kalba – tai kultūra,” – sako atversta knyga. Kultūra ne aukštosios, elitinės ar populiariosios kultūros prasme, bet pagal vadovėlinį apibrėžimą – kaip galvosena ir elgsena, dėl kurių visuomenė „susišneka.“
Kalbos grynumas ir negrynumas turbūt ypač „aktualus” tokioms mažoms tautoms kaip lietuvių, bent taip jau sakoma. Bet kalba tėra socialinis, ilgalaikis istorinis procesas, o ne kokia nors nepajudinama realybė, sukurta kartą ir visiems laikams. Kalbos padėtis ir sudėtis nuolat keičiasi priklausomai nuo politikos ir aplinkybių. Tarkim, vienu metu įsivyrauja kalbos priespauda del kita kalba kalbančių prispaudėjų, tačiau kitu atveju vietinis elitas savanoriškai atsisako savo kalbos, kad galėtų kalbėti kokia nors svetima, suteikiančia daugiau prestižo, privilegijų ir naudos.
Lietuvių kalba išliko ne dėl to, kad ja kalbėjo bajorai ir kunigaikščiai. Jie kalbėjo kalbomis, kurios tuo metu buvo naudingos. Kalbą nuo išnykimo išsaugojo paprasti kaimo žmonės, o ne elitas, kuriais mes didžiuojamės, lankome jų dvarus ir pilis, skaitome apie juos istorijos vadovėliuose. Paprasti žmonės iš esmės niekam nėra įdomūs, nes, suprask, jie nenulėmė „įvykių”, nekeitė istorijos, todėl paminklų jiems niekas ir nestato.
Tą galima pastebėti ir šiandieniniame kalbos „anglėjime” ir Lietuvos, ir, tarkim, kokios Indijos jaunimo tarpe, kuris anglų kalbą laiko „progresyvesne”. Kalba dažnai yra ir yra socialinės klasės indikatorius. Haityje turtingieji, šviesesnės odos spalvos, turintys daugiausiai kontrolės, kalba prancūziškai, tuo tarpu vietiniai kalba Haičio kreolų kalba. Tokia situacija egzistuoja daugelyje pasaulio šalių, kur europinio imperializmo ir kolonializmo palikimas vis dar stipriai jaučiamas ir įtakoja socialinius santykius, kur turtas ir statusas perleidžiamas iš kartos i kartą. Lotynų Amerikoj vietiniai indėnai kalba savo tūkstantmetėmis kalbomis, tuo tarpu Brazilijoje dauguma kalba ispaniškai ar portugališkai. Toks ispaniškai kalbėjusių žemvaldžių palikimas, sugebejimas primesti kalbą klasiniuose santykiuose, priversti ja kalbėti išnaudojamus vietinius gyventojus su savo tradicinėmis kalbomis ir kultūromis.
Kalba gali buti subtilus ginklas. Kalbos įvaldymas, kaip ir kiti kultūrinio kapitalo požymiai, tarnauja klasinės visuomenės išlaikymui. Būdai išmokti ir įvaldyti kalbą tampa privilegija. Nustatomas standartas įtraukia norimą dominuojančią grupę ir atskiria silpnesniąją.
Tokia klasinės nelygybės išlaikymo sistema puikiai veikia JAV. Centralizuoti egzaminai, nulemiantys moksleivių balus stojant į aukštasias mokyklas (kurie tariamai turėtų garantuoti klasinį mobilumą – judejimą aukštyn klasės laipteliais), yra parengiami akivaizdžiai suteikiant didesnes galimybes baltaodžiams viduriniosios klasės atstovams, kurie turi sukaupę užtektinai kultūrinio kapitalo, kalba dominuojančia anglų kalba ir dėl to sugeba gauti geriausius balus. Tai nereiškia, kad kitos kultūrinės grupės neturi kultūrinio kapitalo, tačiau jis yra kitoks, prasmingas jų gyvenimo kontekstuose.
Tokiu būdu (nekalbant apie tai, kad finansinis kapitalas suteikia galimybę lankyti prabangias privačias mokyklas, kur vien diplomas atveria visas duris) laimėtojai yra atsijojami nuo „lūzerių”. Dauguma, ar bent jau jos įtakingiausi segmentai, sugeba išlaikyti savo privilegijas leisdami rinktis – prisitaikyk arba mirk. Taip jie užtveria kelią bet kokioms naujoms idėjoms, kurios galėtų kilti kitose visuomenės grupėse, ir kuria visuomenę, kuri reprezentuoja ne visus jos narius, o tik išrinktuosius.
Galvoju ir apie kalbos dominavimą Lietuvoje. Kodėl „vilnietiška“ kalba turėtų būti dominuojanti? Kodel iš „provincijos” (kas yra savaime diskutuotina sąvoka) atvažiavusioms tenka kalbiškai prisitaikyti prie to, kas yra laikoma „norma”? Kodėl jaučiamas toks spaudimas? Kodėl tyčiojamasi, daugiau ar mažiau pašiepiama suvalkietiška ar dzūkiška tarmė? Ar čia nėra priežastis susimąstyti, kad netgi labiausiai tolerantiški žmonės bijo/nenori/nemoka priimt kito(-kio)? Ką turi jausti žmogus, kalbantis ne dominuojančiu dialektu? Ar man reikėtų susigėsti, slėptis, jaustis mažiau vertinga tik dėl to, kad kitaip kalbu? Kokie pokyčiai turėtų prasidėti, kad dauguma žmonių nebenorėtų pritapti, būti pripažinti, lygiaverčiai? Žinau, kad mano kalba keitėsi dėl kontaktų su „centru” ir kad ji tapo kažkokia keista mišrūne, nei pilnai pritampančia prie „centro”, nei prie „provincijos.”
Tokie dalykai pukiai iliustruoja ir faktą, kad mes kuriame sistemas, kurioms nėra jokio logiško paaiškinimo ar priežasties. Tačiau akivaizdžios priežastys privilegijų, galios ir kontrolės prasme. Aš iš „centro”, žinau, kaip reikia kalbėti, kaip elgtis, aš sugebu užimti poziciją centre. O tu esi iš provincijos, tavo kalba indikuoja, kad esi iš kitur, kad tau čia ne vieta, kad tu neatitinki reikiamų kriterijų, neturi ryšių, žinių ir t. t. Tavo vieta ne čia. Provincija yra tam, kad tarnautų centrui. Provincija reikalinga, kad būtų galima užpildyti supermarketus daržovėmis, kasti bulves, dirbti gamyklose, tiekti ir aptarnauti centrą. Centras yra aukščiau viso to žemiško, purvino, nekultūringo gyvenimo.
Argi neakivaizdu, kad pagal panašius principus veikia homofobija, rasizmas ir seksizmas? Identifikuoti save su dominuojančia grupe ir vengti, nekęsti, išnaudoti tuos, kurie šiai grupei nepriklauso? Visi tokie dalykai tėra socialinės konstrukcijos, bet, deja, dažnai jos yra pateikiamos kaip metafizinės tiesos, kaip gilus gilus tikėjimas. Kai kurie pasiryžę už jas mirti, už savo teisumą ir savo tapatybę.
Tai, kad jos yra sukonstruotos, o ne tikros, dar nereiškia, kad jas lengviau iškonstruoti. Kultūra yra gilūs ir įsišakniję procesai. Tačiau jie nėra nepajudinami. Kultūros keičiasi, jos yra įtakojamos. Naujos idėjos ateina iš išorės ar iš vidaus, jos transformuoja nusistovėjusias normas ir vertybes. Kalba nėra monolitas, ji yra įtakojama visuomenėje vykstančių veiksnių, bet tuo pačiu ji įtakoja ir visuomenę. Tėra tik laiko ir pastangų klausimas, kada kultūroje ir kalboje atsiras daugiau vietos tolerancijai, savitarpio pagarbai ir teisingumo principams. Kada tai įvyks, priklauso nuo kiekvieno/s iš mūsų.
