1999 metais JAV, Kolorado valstijoje, įvyko šis tas, kas Amerikoje jau praktiškai tapo įprasta – pora vaikinų, neapkentę socialinės priespaudos ir patyčių, įsigijo ginklų, nuėjo į mokyklą, nušovė visus juos erzinusius bendramokslius bei nusišovė patys. Amerikiečiai netgi turi terminą tokiems nusikaltimams įvardyti – „school shooting“ („mokyklinės šaudynės“).
Tąsyk (ir ne tik tą) politikai, dvasininkai ir žurnalistai labai lengvai atrado žudikų motyvacijos priežastis – smurtinius kompiuterinius žaidimus, piktąją sunkaus metalo kultūrą ir dainininką Marilyną Mansoną.
Visa bėda ta, kad paaiškėjo, jog minėtieji paaugliai buvo Marilyno Mansono fanai. Niekas nekalbino atlikėjo ir nekvietė jo į tyrimą, viskas buvo ir taip „aišku“. Mansonas, nors ir nesutiko su visuomenės reiškiamais kaltinimais, bet kaip žmogus jautė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems ir kelioms dienoms nutraukė savo turą. Tačiau kai po 2 metų jis nutarė Denveryje surengti koncertą, prasidėjo masiniai religinių bendruomenių protestai. Tikintieji nuoširdžiai tikėjo, kad Mansonas propaguoja smurtą bei satanizmą, todėl, jų nuomone, dainininko pasirodymas gali išprovokuoti naujus šaudymus.
Tačiau buvo žmogus, kuris visu tuo netikėjo. Michaelas Moore‘as, amerikiečių režisierius, statė filmą apie mokyklinius susišaudymus ir nutarė pakalbinti ekstravagantiškąjį dainininką:
M. Manson: Kai buvau vaikas, muzika buvo išsigelbėjimas. Vienintelis dalykas, kuris neteisė. Žinai, kai paleidi įrašą, jis nerėkia ant tavęs dėl to, kaip tu apsirengęs, jis kaip tik tave palaiko bei padrąsina. [...] Žinau, kodėl jie pasirinko mane – todėl, kad labai lengva rodyti mano veidą per televiziją ir kaltinti. Juk galų gale esu baimės etalonas – darau tai, ko visi labiausiai bijo: sakau ir darau tai, ką noriu. [...] Du minėtos tragedijos šalutiniai produktai buvo smurtinių scenų vaizdai bei ginklų kontrolės debatai. O aš tapau parankiu objektu dėmesiui nukreipti, jei turėsime omenyje, jog artėjo rinkimai. Ir visi pamiršo Monikos skandalo įtaką, pamiršo apie tai, jog prezidentas užjūryje mėtė bombas – tai aš - blogas vyrukas. Nes aš dainuoju rokenrolą. Tai, visgi, kas daro didesnę įtaką žmonėms, prezidentas ar Marilynas Mansonas? Aš norėčiau galvoti, kad tai aš, tačiau turiu užleisti vietą prezidentui.
M. Moore: Ar žinai, kad dieną prieš tai, kai įvyko žudynės, Jungtinės Amerikos Valstijos Kosove numetė daugiausiai bombų per visą karą? (1)
M. Manson: Aš žinau tai! Ir manau, labai ironiška, kad niekas nekaltina prezidento dėl smurto protrūkio. Na, žiniasklaida tiesiog nenori to mums pateikti. Jie bando mus išgąsdinti: juk kai žiūri televiziją ir matai žinias, gauni dozę baimės, vyksta potvyniai, plinta AIDS, žmogžudystės, tada reklaminė pauzė, pirk „Akura“, pirk „Collgate“, juk jei iš tavo burnos sklinda nemalonus kvapas – niekas su tavimi nekalbės, jei turėsi spuogų – merginos su tavimi nesidulkins... Tai baimės ir vartotojiškumo kampanija. Aš manau, kad viskas paremta visuotiniu gąsdinimu bei vartojimo skatinimu. Tai visos sistemos pagrindas.
M. Moore: Taigi jei tau tektų galimybė susitikti su tais vaikais iš Kolumbino (Kolorado valst. – aut. past.), ką tu jiems pasakytum, jei jie dabar būtų čia?
M. Manson: Aš jiems nieko nesakyčiau. Aš juos išklausyčiau, paklausyčiau, ką jie turi pasakyti. Išklausymas – tai, ko niekas nepadarė.
Pastaruoju metu tenka gauti vis daugiau laiškų nuo įvairių egzorcistų (iš įvairių šaltinių). Kaip minėjau senesniame straipsnyje, akivaizdu, kad jie visas pasaulio bėdas suverčia išgalvotiems priešams. Tokiuose laiškuose paprastai sutiksi daugybę faktinių bei loginės argumentacijos klaidų, nebūtais dalykais bei erezijomis (satanizmu) kaltinami įvairūs žymūs žmonės ar ištisų subkultūrų atstovai.
Prisimenu Friedricho Nietzschės samprotavimus apie krikščionybę, jog krikščionybė – didžiausias nuklydimas nuo tikrovės į fantazijų pasaulį: „Nei krikščioniškoji moralė, nei religija neturi jokio sąlyčio su tikrove. Vien menamos priežastys („Dievas“, „siela“, „Aš“, „dvasia“, „laisvoji valia“ – ar net „nelaisvoji“), vien tik menamos pasekmės („nuodėmė“, „išganymas“, „malonė“, „bausmė“, „nuodėmės atleidimas“); menamų būtybių bendravimas („Dievo“, „dvasių“, „sielų“); menamasis gamtos mokslas (antropocentrinis; visiškai neegzistuojančių gamtinių priežasčių sąvoka); menama psichologija (visiškas savęs nesupratimas, malonių ar nemalonių visiems būdingų jausmų – pavyzdžiui, nervus sympathicus būsenų – aiškinimai pasitelkus moralinės-religinės idiosinkrazijos ženklų kalbą – „atgaila“, „sąžinės graužimas“, „šėtono gundymas“, „Dievo artumas“); menama teologija („Dievo karalystė“, „Paskutinysis teismas“, „amžinasis gyvenimas“),“ .
Religinis „pasaulis“ yra visiškai menamas ir nepagrįstas nei mokslu, nei tikrove. Ar Biblijoje yra nors kokios naudingos informacijos, kuris praverstų gamtos moksluose? Visa tai yra menama, numanoma, nematerialu, paprastai net neapibrėžiama. Objektyvi tikrovė, apibrėžta ir tiriama mokslininkų, neturi sąsajų su religijos pateikiamais objektais bei dogmomis.
Iš esmės tokio fantazijų bei iliuzijų pasaulio propagavimas tiesiogiai kenkia tikintiesiems. Pavyzdžiui, iš „apsėstųjų“ varomas „šėtonas“ užuot kryptingai gydomos psichinės ligos. „Apsėstajam“ tai kenkia tiesiogiai – negydomos psichinės ligos progresuoja, sunkėja jų forma. Religija palaiko paranojikus, kurie girdi nesamus balsus ir mato nesamus vaizdus. Jei žmogus mato vaizdus, kurių nemato kiti, arba bendrauja su balsais, kurių negirdi kiti – akivaizdu, kad tai psichikos sutrikimai (tai aiškus mokslinis paaiškinimas). Ir akivaizdu, kad „Dievas“, tai žinodamas, siųstų žinią ne vienam paskiram asmeniui, o keliems arba visai žmonijai (nes žinia, siunčiama vienam žmogui, yra tiesiog nonsensas). Taigi turintys psichinių sutrikimų ligoniai užuot gydomi, yra palaikomi, ligos gilėja, kartais girdimi balsai tampa nusikaltimų priežastimi (pvz., balsai liepia ką nors nužudyti).
Užuot sprendę socialines problemas, tikintieji meldžiasi ir kovoja su menamu blogiu. Visuomenės bėdas „nurašydami“ šėtonui, jie jų nesprendžia, o nesprendžiamos bėdos tik gilėja.
Vaikai, kenčiantys nuo psichologinio bei fizinio smurto, negauna pagalbos. Kaip ir Kolumbino atveju, užuot bendravę su vaikais ir stengdamiesi jiems padėti, tikintieji pradėjo kovoti su Marilynu Mansonu, kuris su tais įvykiais neturi jokių sąsajų. Po Kolumbino žudynių buvo dar ne vienos identiškos ar panašios – juk nesprendžiamos problemos tik gilėja.
Savanaudiška dvasininkijos veikla kenkia visai bendruomenei. Kad ir kaip būtų gaila, minios geraširdžių, dažniausiai nuo vaikystės prijaukintų žmonių tiki įvairiais lyderiais, dažnai netgi neturinčiais mokslinio išsilavinimo (kalbu apie tikrą mokslą, ne apie teologiją). Žlugdomas visuomenės kritinis mąstymas, stabdomas progresas. Ir tik besiaukojančių dėka judame pirmyn – kas iš didžiųjų mąstytojų tikėjo į Dievą? Už bedievystę nuteistas Sokratas? Vos už ereziją nesudegintas Galilėjus? Už ereziją sudegintas išradėjas Tesla? 93% JAV nacionalinės mokslų akademijos mokslininkų yra arba ateistai, arba agnostikai. Kada šis kitaminčių ir kitokių persekiojimas baigsis?
(1) Tarp taikinių taip pat buvo mokyklos bei ligoninės, vėliau dėl to prezidentas Billas Clintonas oficialiai atsiprašė – aut. pastaba
