Pradėti rimčiau domėtis „aplinkosaugos“ vajumi mane paskatino vienas nedidukas (ir kaip tokiais atvejais dažniausia būna) užsakytas ir tendencingas straipsniukas. Jame vienos stambios, tariamai atliekas perdirbančios įmonės vadovas liejo krokodilo ašaras dėl neva netinkamos politikos jo verslo atžvilgiu. Matyt reikėtų pasipiktinti, kad tokį dorą ir reikiamą darbą dirbantis žmogus negali tinkamai švarinti Lietuvos. Tik šį kartą, matyt, teks panaudoti žodį „švarinti“ kalbant ne apie teršiamą aplinką, o apie mūsų visų kišenes.
Beje, visas šis jovalas su tariama „aplinkosauga“ (o iš esmės – su gerai suderintu ir proteguojamu stambiuoju verslu) yra ne kas kita, o grobuoniškos kapitalistines vartojimo sistemos dalis. Principas „Dirbk, pirk, mirk“ numato, kad visuomenės vystymasis galimas tik per vis didėjančio materialaus produkto kūrimą. Galutine „progreso“ išraiška yra tam tikras piniginis vienetas, kuris buvo sugeneruotas per gamybos procesą. Štai čia ir slypi esminis konfliktas, nes tuomet suveikia dėsnis „pagamink pigiau – parduok brangiau“, t.y. galutinio produkto kokybė tampa nesvarbi, o viską lemia kiekybė ir gebėjimas įteigti vartotojui, kad kiekvienas produkto atnaujinimas yra jam tiesiog gyvybiškai būtinas. Šiuo atveju galime drąsiai kalbėti, kad produkto „įpiršimo“ procesas taip pat tampa visai apčiuopiamu nematerialiu produktu, kuris nors pats savaime gal ir neturi tiesioginių sąsajų su nagrinėjama tema, tačiau vis dėlto irgi reikalauja tam tikrų išteklių (nuo popieriaus iki elektros sąnaudų), tačiau tai palikime rimtesniam pokalbiui.
Sugrįžus prie materialaus produkto ir jo kiekio gausėjimo pasekmių aplinkosaugine prasme, mes privalome pirmiausia įvertinti, kiek teisingos yra aktyviai propaguojamos tariamai „aplinkosauginės“ priemonės materialaus produkto gamyboje: energoefektyvumo didinimas, pavojingų medžiagų ribojimas ar pan. Abejotina „globalinio atšilimo“ teorija (kuri, beje, vis dar nepajėgi paneigti nei klimato kaitos cikliškumo teorijos, nei aiškiai įrodyti, kad klimato kaita vis dėlto yra žmogaus „nuopelnas“) pagimdė energoefektyvumo didinimo madą.
Neabejotina, kad energoefektyvumo didinimas yra teigiamas procesas, tačiau panagrinėkime patį paprasčiausią nūdienos pavyzdį – kompaktinių liuminescencinių (liaudiškai vadinamų „ekonominėmis“) lempų prievartinio diegimo atvejį. Akivaizdu, kad šių lempų našumo koeficientas yra keliskart (t.y. 4-8 kartus) didesnis nei įprastos kaitrinės. Tačiau toliau mes kažkodėl aptinkame vien nesutapimus su viešai deklaruojamais aplinkosaugos tikslais. Pirmiausia, kompaktinės liuminescencinės lempos labai sunkiai utilizuojamos (gerokai sudėtingiau nei „pilnavertės“ dienos šviesos lempos), nes procesas dėl produktų gausos yra beveik neunifikuojamas. Beje, visai neseniai tą atvirai pareiškė per „Euronews“ kanalą net ir vienos stambios Prancūzijos utilizavimo įmonės vadovas. Atitinkamai didėja energijos sąnaudos, nes reikia ne tik mechaniškai išardyti gaminį, bet ir užtikrinti proceso saugumą. O antra, žinant, kad šio produkto sudėtyje yra gyvsidabrio, reikia įvertinti ir tai, kad sauga buvo užtikrinama ir gamybos procese (kas neabejotinai buvo vykdoma energiją eikvojančiomis techninėmis priemonėmis).
Galite oponuoti man sakydami, kad galutinis efektas yra išreiškiamas per sumažėjusias elektros sąnaudas, tačiau tiesiog pasvarstykime, ar taip svarbu sumažinti tas sąnaudas, žinant, kad elektrą galimą išgauti visiškai švariais būdais, ir tai, kad iki šiol mes esame „purvinų“ būdų naudotojai, tiesiogiai priklausantys nuo tų, kurie pasodino pasaulį ant angliavandenių „adatos“. O jei įvertintume, kad didžiąją sąnaudų dalį sudaro būtent pramonės sąnaudos, tai apskritai vertėtų savęs paklausti, ar iš teisingos pusės pradėtas problemos sprendimas?
Kalbant apie pavojingų medžiagų pašalinimą iš produkto, manyčiau, aukščiau pateiktas pavyzdys jau paneigia kai kuriuos mitus. O jei pavyzdžių reikėtų daugiau, tai pirmiausia verta prisiminti polimerus, kurių poreikis vis augančios produktų gamybos sąlygomis tik didėja. T.y. mes šiuo atveju turime tiesioginę seką: siekiant pagaminti kuo daugiau produktų, jų turi kuo daugiau nupirkti, o kad jų kuo daugiau nupirktų, reikia suformuoti vis didėjantį poreikį. Na, o siekiant suformuoti kuo didesnį poreikį, reikia, kad produkto vartotojas būtų priverstas kuo dažniau keisti produktą. Spėkite, koks būdas yra efektyviausias? Straipsnio pradžioje jau rašiau, kad vienas jų yra įtikinti, kad jis jam būtinas, o tai pasiekiama naudojant visiems žinomą būdą – reklamą. Tačiau niekas taip nemotyvuoja vartotojo, kaip įprasto produkto praradimas. Štai čia ir prasideda pagrindinis šiuolaikinės pramonės „žaidimas“, dėl kurio nepatvarios prekės greitai atsiduria sąvartyne (kur jau prasideda antroji biznio dalis) ir vis labiau eikvojami gamtiniai ištekliai.
Ko gero, yra labai nedaug sričių, kur atnaujinta prekė būna iš esmės tobulesnė nei jos pirmtakė. Šiuo metu tai kompiuteriai ir kita rimtesnė elektronika. Net ir mobiliųjų telefonų rinkoje jau jaučiama perteklinių produkto funkcijų problema. Beje, produkto perteklinių funkcijų tema – tai pakankamai įdomus reiškinys. Ji nagrinėjama ir kapitalistinės ekonomikos „adeptų“, siekiančių per ją kuo labiau praplėsti savo įtaką formuojant „vartotojų sluoksnį“, ir aršių kapitalizmo kritikų, kurie joje randa eilinį vartotojiškos sistemos destruktyvumo įrodymą.
Buitinė technika (ypač smulkioji) „evoliucionuoja“ taip lėtai, kad ta pačia galima naudotis ir po 20 metų (tik reikia, kad produktas tiek „išgyventų“). Štai kaip tik su „išgyvenimu“, kaip jau supratome, ir yra prastai, nes, kaip rašiau aukščiau, visa sistema užprogramuota kuo didesnio produkto kiekio gamybai, o tai nedera su produkto kokybe. Galite man oponuoti, kad žemos kokybės, bet pigūs produktai leidžia nepasiturintiems naudotis civilizacijos vaisiais. Iš dalies sutikčiau, tačiau vėl reikia suprasti, ar iš tiesų kokybiškas produktas be perteklinių funkcijų yra brangus? Nieko panašaus. Pvz., perteklines funkcijos elektronikoje vidutiniškai sudaro apie 30- 40% produkte įdiegtų funkcijų, o tai parodo, kad siekiant suteikti šias funkcijas, buvo tuščiai panaudoti ištekliai, atitinkamai pabrango ir galutinė prekė. Be to, pastebėta, kad kuo prastesnis produktas, tuo didesnę jo kainos dalį sudaro perteklinių funkcijų dalis. Taip pat apklausos parodė, kad kuo žemesnis vartotojo socialinis statusas, tuo jis labiau linkęs vartoti produktus su vėliau nebevartojamomis perteklinėmis funkcijomis.
Ir štai tik dabar mes galime pradėti kalbėti apie antrąją produkto virsmo stadiją, kuomet jis vėl tampa žaliava. „Šiukšlių verslas“ jau senai tapo stambių (ir labai stambių) verslo grupuočių interesų susikirtimo vieta. Maža to, pirmiausia šiuo verslu susidomėjo nusikalstomos struktūros. „Sąvartynų karai“ (vieni, beje, visai neseniai vyko Italijoje). Tai, kad šiukšlių sandėliavimo, laidojimo ir deginimo verslas yra vienas iš korumpuočiausių visame pasaulyje, yra seniai žinoma, nes tai tiesiogiai siejama su tam tikru išskirtinių teisių perleidimu. Lygiai taip pat, tik gerokai stambesniu mastu, elgiamasi vadinamajame „atliekų perdirbimo“ versle. Jei sąvartyno ar atliekų deginimo įmonės atveju pakanka vietos savivaldoje turėti pakankamą skaičių parsiduoti linkusių valdininkų, tai nustatant „perdirbimo planus“, pvz., šalies mastu, „utilizatorius“ privalo turėti pakankamą palaikymą (kuris, kaip mes žinome, niekuomet nebūna nemokamas) aukščiausioje politinėje vadovybėje. Na, o kalbant apie tokius didžiulius junginius kaip ES, veiksmas apskritai neįmanomas, jei į grandinę neįtraukti ne tik „utilizatoriai“, bet ir jų „žaliavos tiekėjai“.
Nereikia konspirologinių teorijų, kad suprastume proceso esmę. Mes jau išnagrinėjome sąsają tarp prekių kiekybės ir kokybės, tad prie jos pridėkime dar vieną. Jei antrinių žaliavų kiekis didėja, vadinasi, atitinkamai didėja ir „utilizatorių“ pelnas. Na, o žinant, kad „utilizatorius“ šalies mastu gali veikti tik per tam tikrą filtrą, turime labai įdomų algoritmą. Produkto gamintojo gerovė tiesiogiai priklauso nuo paleisto į apyvartą produkto kiekio – kaip ir „utilizatoriaus“, kurio pagrindinės pajamos skaičiuojamos nuo perdirbtų (arba tariamai perdirbtų) atliekų masės (jei kas nežino, tai 70% jo utilizavimo kaštų padengia valstybe, t.y. visi mes, o apie 30% – gamintojas ar importuotojas). Tačiau „utilizatorius“ turi ne tik abejotinais įkainiais paremtus „utilizavimo kaštus“, bet ir antrines žaliavas. (Kokią pelno dalį tai sudaro, galima spręsti vien iš to, kad pasaulyje yra pakankamai šalių, kurios iš viso neapmoka jokių „utilizavimo sąnaudų“ ir neverčia kitus jas apmokėti, o utilizaciją užsiimančios įmonės gyvena vien iš antrinių žaliavų pardavimo).
Esant tokiai sistemai tampa neįmanomas visiškai natūralus procesas, kurio metu aplinkos apsauga būtu pradėta nuo išteklių naudojimo mažinimo, vykdant vis tai per kovą su menkaverčio produkto atsiradimu ir perprodukcija apskritai (nes perprodukcija pasiekiama pirmiausia ten, kur įmanomas greitas didelio kiekio menkaverčių gaminių paleidimas į apyvartą)
Štai čia mes prieiname prie tos dalies, kuri tiesiogiai liečia mūsų visų kišenes. Jau žinome, kad per valstybės biudžetą mes apmokame atliekų perdirbėjui jo tariamai turėtas sąnaudas. Be to, pirkdami ir naudodami niekam tikusias prekes, leidžiame gauti pajamų gamintojui ar importuotojui, o išmesdami anksčiau laiko sugedusį daiktą, mes tuo pačiu „utilizatoriui“ dar ir pateikiame žaliavą. Čia man jau kažkiek primena viduramžių praktiką, kuomet nuteistas myriop privalėdavo apmokėti budelio „paslaugas“.
Ar yra išeitis? Be abejo yra, tačiau ši išeitis yra grėsminga egzistuojančiai santvarkai, nes vien pasiūlymas reguliuoti menkaverčių produktų kiekį iš karto sulauks „laisvosios rinkos“ šalininkų nepritarimo, nes tai pakerta vis didėjančiu vartojimu paremtą kapitalistinę sistemą. Aš jau nekalbu apie kur kas radikalesnes priemonės, tokias kaip kvotos gamtiniams ištekliams ar pan. Na, jei visa tai yra pernelyg komplikuota „laisvosios rinkos“ sistemoje, tai pradžiai bent pakaktų diferencijuoti produkto gamintojus ar tiekėjus, kad menkaverčio produkto tiekėjams (beje, dabar tai neabejotinai stambiam kapitalui priklausantys tinklai) būtų užkrauta pagrindinė savo pačių įvežto menkaverčio produkto utilizavimo našta.
Dar svarbiau yra šviesti visuomenę diegiant atsakingo vartojimo idėjas, kurios griautų „Dirbk, pirk, mirk“ schemą. Kiekvienas mūsų, prieš įsigydamas vieną ar kitą produktą, gali pasvarstyti, ar jo pasirinktas produktas neturi perteklinių funkcijų ir ar apskritai jis reikalingas. Galiausiai kiekvienas iš mūsų turi jau nebereikalingų, tačiau tinkamų naudoti daiktų, tai kodėl mes juos paverčiame „utilizatorių“ žaliava, kai jie dar gali būti tinkamai naudojami. Keiskitės daiktais. Galų gale, išmokite patys tobulinti pabodusius daiktus – taip jūs ne tik prisidėsite prie sistemos demontavimo, bet ir patirsite kūrybos džiaugsmą.
