Pernai lapkričio mėnesį Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) paskelbė nutarimą, kad nukryžiuotojo simboliai, kabantys Italijos mokyklose, pažeidžia religijos laisvę. Šis nutarimas sukėlė didelį ir emocingą rezonansą visoje Europoje. O štai Lietuvoje prabilta net apie privalomą kryžių kabėjimą visose valstybinėse Vilniaus mokyklose.
Žmogaus teisių įtvirtinimas dažnai tampa problematiškas dėl to, kad ginant tas teises būtina suvaržyti kitus žmones ir jų galią, kurie viršija savąsias teises, pamina ir diskriminuoja kitus žmones. Jų toji galia neretai pavergia ir niekina kitų teises ir laisves. Apie tai rašoma ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“
Žmogaus teisių filosofija įdomi tuo, kad yra visiškai egalitarinė. Tai reiškia, kad vos tik atsiranda dominuojanti galia, kuri siekia viešpatauti pamindama tam tikrus laisvės ir lygybės principus, ji iškart sulyginama su kitomis struktūromis, turinčiomis vienodas teises ir galimybes. Žmogaus teisės nepripažįsta jokios dominuojančios sistemos, kuri veikia kitų suvaržyto pavaldumo sąskaita. Žmogaus teisės egzistuoja kaip sąlyga egalitariniam pasaulio pagrindui.
Tad dabar paanalizuokime minėtą Italijos atvejį. Dažnai klausiama, kas iš tikrųjų pažeidžia religijos laisvę – kryžių kabėjimas ar sprendimas juos nukabinti? Vieni sako, kad valstybinėje mokykloje kabantis kryžius yra jų teisė į religijos laisvę, kiti – kad kabantis kryžius pažeidžia nekrikščioniško tikėjimo mokinių religijos laisvę. Štai čia yra pagrindinis konfliktas, kuriame abi pusės savo teises ir laisves grindžia tais pačiais žmogaus teisių dokumentais, t.y. naudojasi tuo pačiu įrankiu apsiginti.
Iš pirmo žvilgsnio, tokia situacija žmogaus teises parodo kaip kontroversišką, prieštaringą sistemą. Tačiau tai tik įspūdis. EŽTT sprendimas, žvelgiant iš žmogaus teisių paradigmos, yra adekvatus, argumentuotas ir teisingas.
Reiktų išskirti kelis šio atvejo aspektus. Pirmiausia, kalba eina apie teisiškai sekuliarios valstybės mokyklas, tai reiškia, kad valstybė, būdama neutrali religinių konfesijų atžvilgiu, savo sektoriuje neturėtų tapatintis su kažkuria konkrečia religija. Vadinasi, valstybė turėtų atsisakyti bet kokios privalomos religinės simbolikos savo mokyklose, antraip tai prieštarautų jos teisinės sistemos principams. Tačiau egzistuoja nemažai religiškai orientuotų privačių mokyklų, todėl nuraminu būgštaujančius, kad sulig tokiu EŽTT sprendimu išnyks krikščioniškasis mokymas. Tokios religinės mokyklos ne tik kad neišnyks, bet ir, manau, papilnės.
Antrasis akcentas yra tai, kad EŽTT sprendimas yra pašalinti nukryžiuotąjį nuo mokyklos sienų, t.y. išvalyti erdvę nuo religinių simbolių, padaryti ją neutralią. Dabar įsivaizduokime menamą scenarijų. Kas būtų nutikę, jei teismo sprendimas būtų toks: palikti visus kryžius mokyklose, bet šalia jų pakabinti kokį nors kitą (tarkim, oponuojantį) religinį simbolį, atskleidžiantį jos sūnaus religines pažiūras? Juk kitas simbolis turi tokią pačią „teisę“ kabėti ten, kur dabar kabo kryžius, taip? O jeigu tas simbolis pasirodytų įžeidžiantis krucifikso simbolį, ar nebūtų tai religinės nesantaikos kurstymas?
Apskritai, kaip, pagal „kryžiaus mokyklose šalininkus“, turėtų būti įsivaizduojama religinė laisvė mokymo įstaigoje? Užkabinant po kryžių ar kiekvienoje klasėje pakabinant visus įmanomus religinius simbolius (tiems, kas yra kitokių religinių pažiūrų)? Jei būtų priimtas toks sprendimas, šis absurdo scenarijus būtų teisiškai logiškas, suteikiantis ir kitiems reikalauti savo religinio simbolio mokykloje, kol ši institucija ilgainiui taptų ne mokymo įstaiga, o maldos namais. Todėl sprendimas valstybinių mokyklų erdves padaryti neutraliomis yra racionaliausias iš visų galimų.
Taip pat toks teismo sprendimas atitinka ir žmogaus teisių filosofiją. Vienas religinis simbolis (kaip dominuojanti galia), kuris, nors reprezentuoja tik konkrečių asmenų religiją, laikomas ir taikomas kaip bendra religinė visuma visiems mokiniams. Šiuo atveju religinė laisvė viršija savo teises, nes krikščioniškas mokymas ir simboliai yra taikomi, primetami ir nekrikščioniui, taip subordinuojant ir apribojant jo religinę laisvę ir teisę į pasaulietinį mokymą. EŽTT rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 straipsniu: „Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje (...) asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
Šiuo atveju pasireiškia ir žmogaus teisių egalitarinis akcentas. Hegemoninis simbolis, paminantis kitatikių religinę laisvę, buvo išstumtas iš tvarkos (kuri turėtų būti neutrali) ir sulygintas su kitais religiniais simboliais. Svarbu pamatyti, kad EŽTT nusprendė ne suteikti ir kitam simboliui tokią pačią hegemoninę galią ar pakeisti jį kitu simboliu, bet juos visus sulyginti, padaryti lygiaverčiais, turinčius vienodas teises ir laisves. Todėl toks sprendimas nėra įžeidžiantis ar nepagarbus.
Gluminančiai atrodo V. Navicko pasakymas, kad Vilniaus mokyklose kryžiai kabėti privalo. Kai Europa priima sprendimą nukabinti religinius simbolius mokyklose, čia – viskas atvirkščiai – sakoma, kad kryžiai netgi privalo kabėti mokymo įstaigose. Tačiau kaip tai suderinama su mūsų Konstitucija, kuri teigia, jog valstybės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės? Ogi niekaip. Bet argi kam nors rūpi kažkokia Konstitucija, kažkokios žmogaus teisių deklaracijos, kažkokie įstatymai?.. Visa tai turbūt nublanksta prieš kryžių?
