Nuolat susiduriu su graudžiomis istorijomis. Tai viename, tai kitame mieste žmonės dėl milžiniško dydžio eilių nebespėja laiku susitvarkyti dokumentų, reikalingų kompensacijoms už šildymą gauti. Pablogėjus ekonominei padėčiai, ženkliai išaugo pretendentų į tokią paramą skaičius. Savivaldybių socialinių paslaugų skyriai nebesusidoroja su išaugusiu žmonių srautu.

Žmonėms stresas, kai kam – ir neviltis. Nesusitvarkęs laiku privalo mokėti visą kainą, o kompensacijų reikia, nes neišgali... Nesusimokėjai – ima vilktis skola. Esi skolingas – kompensacija tau nebepriklauso. Taip įsisuka uždaras skurdo ratas.

O kaip reaguoja valdžia? Šiaulių miesto administracijos direktorius Vladas Damulevičius, paprašytas pakomentuoti, kodėl tiek daug žmonių grumdosi eilėje socialinių paslaugų skyriuje, pareiškė, kad tie žmonės turi daug laisvo laiko, neturi kuo užsiimti, tad laiką leidžia stovėdamai eilėje. Na, pasityčiojo. O ką daryti žmonėms? Mesti eilę ir eiti į mitingą prie savivaldybės? Tačiau jei tam ryžtųsi, būtų apkaltinti, kad specialiai nesitvarkė tų nelemtų dokumentų.

Staiga prisiminiau. Vienas neoliberaliai patriotiškas žurnaliūga prieš porą metų rašė: „Administracinio pastato laiptais kylantys ir „Internacionalą” traukiantys bankrutuojančios „Alytaus tekstilės” darbuotojai – nerealus vaizdelis aštuonioliktaisiais nepriklausomybės metais. „Pirmyn, vergai nužemintieji, išalkusi minia pirmyn... Toliau, tiesa, choras jau skystesnis: „giesmės” žodžiai iš daugelio galvų suspėję išgaruoti.”

Žurnalistas, pats to nenorėdamas, pataikė į dešimtuką. Viskas kaip klasikų literatūroje. Proletariatą kapitalistai seniau telkė fabrikuose, o šiandien biurokratai žmones sutelkė eilėje. Tad belieka organizuotis. Juk eilėje nuobodu ir nuotaika nekokia. O jei padainavus?..

Viskas paprasta, atsispausdini krūva lapelių su „Internacionalo” tekstu ir padalini žmonėms. Stovit ir dainuojat. Galima ir prisėsti…

Manau, kelios repeticijos – ir giesmė suveiks ne ką prasčiau už mitingą. Be to, čia daugiau erdvės fantazijai ir kūrybiškumui – maža ką galima sugalvoti…

Pasaulinė praktika liudija – kai bosai ilgai nesprendžia darbininkams rūpimų klausimų, jie yra paimami įkaitais ir nepaleidžiami, kol neišsprendžia problemų. Dabar kaip tik tam tinkama proga. Žinoma, tam reikia didesnio žmonių susitelkimo. Ir mažiau baimės, nes tokius veiksmus baudžiamasis kodeksas kvalifikuoja tik kaip savivaldžiavimą. Baimės akys didelės. O dainos tam ir skirtos, kad susitelktume ir atgautume drąsą.

Štai kai kurie dainavimo pavyzdžiai:

Internacionalas (į lietuvių kalbą vertė poetas Kazys Binkis)

Pirmyn, vergai nužemintieji,

Išalkusi minia, pirmyn!

Sukilkit, žmonės pavergtieji,

Visi kovon išvien smarkyn!

Pasaulį seną išardysim,

Iš pačių pamatų ir tuo

Naujai pasaulį atstatysim–

Kas buvo nieks, tas bus viskuo.

priedainis (2 kartus):

Tai jau yr paskutinė

Sprendžiamoji kova

Nei dievas, caras, nei galiūnas

Mums išvadavimo neduos.

Vaikai garbingosios komunos

Save iš skurdo išvaduos.

Kad nuverst jungą ranka tvirta

Ir laisvę iškovot greičiau,

Kalkime geležį, kol karšta,

Ir pūskim dumples kuo smarkiau

Tik mes, pasaulio darbininkai,

Didžioji darbo armija,

Tikrieji žemės šeimininkai

O ne dykaduonių armija

Tiek daug mūs krauju tunkančiųjų,

O trenk, perkūne, trenk smarkiau,–

Kad susilaukt dienų giedrųjų,

Kad saulė nušvistų skaisčiau