Atsakymas į S. Žižeko straipsnį „Pasipriešinimas yra kapituliacija“ (London Review of Books, 2007 m. lapkričio 15 d.)
Slavojus Žižekas yra žavingas provokatorius ir talentingas komikas intelektualas. Vieną dieną jis smerkia tokius geradarius kapitalistus kaip George Sorosas, atkakliai tvirtindamas, kad kapitalizmas yra nepataisoma struktūrinės prievartos sistema; kitą dieną jis informuoja „kairįjį judėjimą”, kad nėra jokių šansų kada nors nugalėti kapitalizmą.
Vieną dieną jis palaiko Leniną kaip žmogų, kurio tikslas buvo visiems laikams sunaikinti visas valstybes, kitą dieną jis teigia, kad valstybė turi būti išlaikyta kaip vienintelė likusi atrama prieš kapitalizmą. Jei paprašytumėte Žižeko recenzuoti knygą, jūsų skaitytojai vargu ar sužinos apie ją labai daug. Jis skiria nemažai dėmesio Simono Critchley knygai „Begalinis reikalavimas“, bet iš esmės siekia savų tikslų.
Critchley yra vienas iš nedaugelio intelektualų, kurie rimtai įvertino galimybę, jog tie, kurie aktyviai kovoja prieš kapitalizmą, turi kažką svarbaus pasakyti. Jis stengėsi suprasti jų pastangas ir išsiaiškinti, kaip galima panaudoti turimą kovos priemonių arsenalą. Jo knyga ne tik pateikia svarstymui leviniškąją etiką, suprantamą kaip begalinę atsakomybę už kitą, bet ir pati yra bandymas ją praktikuoti. Žižekas, atrodo, prieštarauja šiam projektui iš principo.
Jei atidėtume į šalį tuščią pozavimą, jo idėjos esmė yra ta, kad intelektualai visada buvo ir visada turi būti valdžios kekšės. Jam gana sudėtinga tai pasakyti atvirai, tad jis šią mintį perteikia pasitelkęs seriją retorinių manevrų, daugiausia remdamasis terminu „mes“. „Mes“ yra intelektualai, „mes“ yra kairysis judėjimas (nes kairysis judėjimas, pasirodo, susideda daugiausia iš intelektualų), bet „mes“, atrodo, apima itin platų spektrą: nuo Tony Blairo ir JAV demokratų partijos iki dabartinių Kinijos liaudies respublikos valdovų. Dėl to tie „mes“, aišku, negali iš principo pasisakyti prieš sparnuotąsias raketas ir tardymo kameras, nes mūsų tikrieji broliai ir seserys nėra tie, kurie yra sprogdinami arba kariami, bet greičiau mygtukų spaudytojai ar stresinių padėčių planuotojai.
Norėčiau pasiūlyti dvi mintis, kurias skaitytojai galbūt norės apsvarstyti. Pirma, kapitalizmas neegzistuos amžinai. Pagal apibrėžimą, begalinės ekspansijos ir kaupimo mašinerija baigtiniame pasaulyje negali veikti amžinai. Dabar, kuomet Indija ir Kinija tampa visaverčiais žaidėjais, atrodo, būtų protinga manyti, kad per penkiasdešimt metų, ne daugiau, sistema pasieks savo fizines ribas. Nepriklausomai nuo to, ką mes turėsime tuo metu, tai nebus begalinės plėtros sistema. Tai nebus kapitalizmas, o kažkas kita. Tačiau nėra jokios garantijos, kad tas kažkas bus geriau. Tai gali būti ir žymiai blogiau. Tad ar mums nepraverstų bent jau pasvarstyti, kaip gali atrodyti tas „kažkas geriau”. Šiandien tikrai ne tas metas, kad galėtume atšaukti visas hipotezes bei alternatyvas. Jei žmogus nori svarstyti alternatyvas kapitalizmui, nėra geresnio būdo tai padaryti, kaip jungtis prie tų, kurie šiuo metu jas jau kuria.
Kodėl Chavezas pasirinktas modeliu? Kodėl ne, tarkim, Evo Moralesas, kuris, skirtingai nei Chavezas, tikrai buvo paskirtas į valdžią autentiškų socialinių judėjimų ir išlieka jiems atsakingas? Ar galime įsivaizduoti Žižeką, bent jo fantazijose, kantriai besiklausantį El Alto tiesioginės demokratijos asamblėjų reikalavimų? Chavezas galbūt virtuoziškas atlikėjas, tačiau jis yra ir politinis komediantas, esantis valdžioje be realios atsakomybės, išskyrus vieną – teikti pasitenkinimą savo auditorijai.
