Žmogaus teisių gynėjams kovojant su Europoje plintančiais mergaičių apipjaustymo atvejais, emigrantai iš Afrikos ir Azijos ginasi, kad tai – jų kultūrinis paveldas, ir prašo gerbti per amžius jų puoselėtas tradicijas. Vienuolikametė švedė kartu su savo mama per vasaros atostogas nuvyko į pastarosios gimtinę Somalį. Motina nusprendė „išvalyti savo dukterį“, todėl sumokėjo vyriškiui, kad šis nupjautų mergaitei varputę ir lytines lūpas, o po to užsiūtų šlaplę.

Atliekant procedūrą vienuolikametė negavo jokių nuskausminamųjų – ją paprasčiausia žemyn galva laikė kitos dvi moterys. Praėjus aštuoneriems metams po šio įvykio Švedijos teismas pripažino mergaitės motiną kalta padarius nusikalstamą veiką ir skyrė jai įkalinimo bausmę.

Daugelyje Europos Sąjungos valstybių toks mergaičių apipjaustymas traktuojamas kaip nusikaltimas, o kai kuriose iš jų netgi veikia specialūs atsakomybę už šią veiką numatantys įstatymai. Itin griežtos bausmės yra numatytos Skandinavijos šalių teisinėje sistemoje.

Čia moterų apipjaustymas yra vertinamas kaip nusikaltimas net ir tuo atveju, jei buvo gautas mergaitės sutikimas ir procedūra buvo atlikta kitoje valstybėje, kur apipjaustymas nėra draudžiamas. Už tokį nusikaltimą Švedijoje gresianti didžiausia bausmė – dešimt metų kalėjimo. Bet griežčiausios bausmės vis dėlto yra numatytos Italijoje – čia už minėtą nusikaltimą gresia net dvylika metų nelaisvės, o esant sunkinančioms aplinkybėms, bausmės laikas gali pailgėti dar trečdaliu. Tačiau įkalinimas nėra vienintelė įmanoma bausmė. Pavyzdžiui, iki 2003–iųjų Didžiojoje Britanijoje siekiant užtikrinti mergaičių saugumą buvo numatyta galimybė paimti jas iš šeimos.

Vis dėlto su šia tradicija kovoja ne tik Europa, bet ir pati Afrika bei Azija. 2003–iaisiais Mozambiko sostinėje buvo priimtas Maputo protokolas, įtvirtinęs didesnę moterų teisių įvairovę ir panaikinęs mergaičių apipjaustymo tradiciją. Šiuo metu Maputo protokolą jau ratifikavo 25 Afrikos valstybės, tačiau padėtis pagerėjo tik keliose iš jų. Nepaisant didelio tarptautinio spaudimo ir intensyvaus nevyriausybinių organizacijų darbo, vietinės gentys ir bendruomenės toliau puoselėja šį ritualą, reikalaudamos nesikišti į jų tradicines apeigas.

Mąstymas nepasikeitė

Bet iš kur gi atklydo ši tradicija? Pasak mokslininkų, jos ištakų derėtų ieškoti dar Senovės Egipte. Aptiktos mumijos byloja, kad mergaitėms buvo nupjaunamos visos arba dalis genitalijų. Senovės graikų palikti užrašai teigia, kad toks ritualas buvo siejamas su pasikeitusiu mergaičių socialiniu vaidmeniu.

Apipjaustymas simbolizavo perėjimą į suaugusiųjų pasaulį ir tinkamumą vedyboms. Daugelis vyrų vesdavo tik apipjaustytas mergaites, nes jos negalėjo patirti seksualinio malonumo. Tai buvo laikoma būsimų žmonų ištikimybės garantija. Be to, apipjaustymas užtikrindavo, kad mergaitė išliks skaisti iki pat vedybų, kol vyras prapjaudavo užsiūtą šlaplę. Tikėta, kad taip mergaitės būdavo apvalomos nuo blogųjų dvasių ir tapdavo „švarios“.

Nors praėjo jau keli tūkstančiai metų, tačiau priežastys nepasikeitė. Kenijoje veikiančios Tarptautinės migracijos organizacijos atstovė Timnit Embayee, komentuodama vis dar plačiai paplitusį mergaičių apipjaustymą, teigė, kad šį ritualą skatina įvairūs tradiciniai, kultūriniai ir religiniai veiksniai.

„Manoma, kad tai paskatina mergaičių švarumą, leidžia pažaboti paleistuvystę, padidina seksualinį vyrų pasitenkinimą, užtikrina skaistybę ir apsaugo nuo nereikalingo nėštumo“, – teigė ji. Tiesa, įvairūs religijų tyrinėtojai teigia, kad nė viena iš pagrindinių Afrikoje ar Azijoje paplitusių religijų tokių veiksmų neskatina. Vis dėlto šios tradicijos šalininkai itin dažnai dangstosi teisės į religijos laisvę principu, o apipjaustytų mergaičių tėvai teisinasi, kad jie viso labo daro tai, kas, jų manymu, geriausia dukroms.

Pavojus motinoms ir vaikams

Tačiau medikai teigia, kad neva gero dukroms linkintys tėvai rizikuoja ne tik vaikų sveikata, bet ir gyvybėmis. 2007–aisiais Egipte buvo visiškai uždraustas moterų apipjaustymas, nes dvylikametė mergaitė mirė per apipjaustymą. Jai buvo suleista pernelyg didelė nuskausminamųjų dozė.

Procedūrą atlikusi medikė siūlė mergaitės motinai pinigų, kad ši nuslėptų dukros mirtį, bet pastaroji atsisakė. Paviešinus incidentą, Egipto valdžia ėmėsi veiksmų, kad panašūs atvejai nepasikartotų, bet oficialiai uždraustas apipjaustymas neišnyko. Užuot kreipusios į gydytojus ir chirurgus, dabar moterys priverstos savo dukrų apipjaustymą patikėti medicininio išsilavinimo neturintiems gentainiams. Tai kelia dar didesnį pavojų mergaičių gyvybėms ir sveikatai.

Atliekant procedūrą be nuskausminamųjų nesterilioje aplinkoje mergaitės patiria šoką arba yra užkrečiamos įvairiomis infekcijomis. Be to, padidėja cistų tikimybė, susidaro randai. Pirmoji santuokinė naktis su vyru taip pat gali turėti skaudžių padarinių. Medicininės patirties neturintis vyras perpjaudamas susiūtą šlaplę gali pažeisti kitus žmonos organus arba užkrėsti kraują.

Įvairius tyrimus atlikusi Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nustatė, kad apipjaustymas tiesiogiai veikia ir gimdymo procesą – padidėja kūdikių mirtingumo ir motinų nukraujavimo tikimybė. Pasak PSO, tūkstančiui kūdikių Afrikoje tenka 10–20 mirčių dėl to, kad paauglystėje jų mamos buvo apipjaustytos. PSO tyrimų duomenimis, apipjaustytoms gimdyvėms daug dažniau yra atliekamas cezario pjūvis, jos dažniau miršta. Todėl palyginti nedidelis procentas moterų Afrikoje išgyvena ilgiau nei iki trisdešimties.

Priespauda ar pasirinkimas?

Nors mergaičių sveikata ir gyvybė ilgai buvo pagrindinis apipjaustymo priešininkų argumentas, ilgainiui jis užleido vietą žmogaus teisėms. Apipjaustymą imta suvokti kaip vaiko teisių pažeidimus, smurtą prieš moteris, kankinimus ir sveikatos bei kūno vientisumo sutrikdymą. Pasak politikų, itin rimtą susirūpinimą kelia tai, kad apipjaustymas atliekamas dar visai jaunoms mergaitėms, kai jos net nesuvokia nei šios procedūros tikslo, nei padarinių. Norvegijos teisingumo sekretorius Knutas Storbergetas apibūdindamas padėtį pareiškė, kad tai yra smurtas prieš vaikus. „Labai svarbu, kad suaugusios mergaitės galėtų savarankiškai įvertinti šio ritualo tikslingumą“,– pridūrė jis.

Feministinės organizacijos teigia, kad kita ne mažiau svarbi bėda yra ta, kad apipjaustymą praktikuojančiose kultūrose moterys yra suvokiamos kaip antrarūšės visuomenės veikėjos. Joms yra patikėtas neišsilavinusių motinų ir ištikimų bei pasiaukojančių žmonų vaidmuo. Taigi joms nelieka kito būdo kaip tik būti apipjaustytoms ir susietoms su parinktais vyrais. Tai patriarchalinės visuomenės bruožas, todėl moterys čia esą ne tik žeminamos, bet ir skriaudžiamos. Tačiau su tokiu požiūriu iš esmės nesutinka kai kurios su šia kultūra besitapatinančios moterys, teigiančios, kad apipjaustymas yra ne priespauda ar moters pažeminimas, bet, priešingai, galimybė tapti reikšminga visuomenės nare.

Iš Afrikos kilusi, tačiau JAV užaugusi Čikagos universiteto daktarė Babagana Ahmadu sulaukusi pilnametystės specialiai nuvyko į Siera Leonę, kad jai būtų atliktas tradicinis jos genčiai moters lytinių organų apipjaustymas. Ji piktinasi, kad Vakaruose yra skelbiami iškraipyti faktai apie žalą moterų sveikatai, jų seksualumo kontrolę ir apskritai padėtį visuomenėje. B.Ahmadu apgailestavo, kad dalis Afrikos feminisčių taip pat palaiko šią nuomonę. „Jos perėmė Vakarų įbruktą kultūrinį imperializmą, nesuprantantį ilgamečių tradicijų grįstą mergaičių tapimą moterimi“, – aiškino ji.

Jai pritariančios mokslininkės teigė, kad Vakarai itin netolerantiškai žiūri į šią tradiciją klaidingai manydami, kad ją primetė vyrai, tačiau iš tiesų tai yra pačių moterų pasirinkimas ir jos rūpinasi šio ritualo puoselėjimu.

Vitalija Kolisova, „Atgimimas“