Visai neseniai leidykla „Vaga“ iškilmingai pristatė storą ir solidų K. Marxo „Kapitalo“ I-ąjį tomą. Visiško kapitalizmo sąlygomis – tai daugiau nei provokacija, tai visiška nepagarba laisvajai rinkai, spjūvis jai į veidą, pasityčiojimas, – bet nesidžiaukite per anksti, proletarai, nes tai, kad knyga buvo išleista ir pristatyta, dar nereiškia, kad ji pasieks savo tikslą – taps rakštimi kapitalizmo subinėj, kaip to buvo galima tikėtis ir kaip turėtų būti, jeigu kas nors sugebėtų vietoj kairiojo intelektualo A. Bielskio kalbėti apie šią knygą.

Iš mūšio lauko – t.y. knygos pristatymo – mus pasiekia prieštaringi gandai. Pasak kapitalistų žiniasklaidos, kairieji niekaip nesugebėjo įrodyti Marxo „Kapitalo“ reikšmės ir aktualumo šiandienos pasaulyje, o dešinieji tiesiog genialiai pabrėžė, kad – galima ir susivemt – kapitalizmas tapo žmogiškas ir mums nebereikia sprogdinti jo iš pamatų, laužyti jo vis sunkėjančių grandinių, ardyti vis gilėjančios prarajos tarp saujelės storapilvių akcininkų ir nusiplūkusių jų vergų. Ojojoj, nutukę ekonomistai, nesitikėkite, kad visi tuo patikės: tuo galite įtikinti televizijos žiūrovus, bet ne daugiau.

Žiniasklaidos patosas, kalbant apie „Kapitalą“, – pigiai nuplagijuotas nuo kairiųjų (turiu omeny kritinį prieskonį), bet pritaikytas dešinei ir su visa savo impotentiška ironija iškreipiantis tai, kas iš tiesų svarbu – koks, po velnių, nedėkingas kapitalizmui ir visai jo mašinerijai yra ir visada bus dėdė Marxas, jo raštai, jo mintys, jo demaskuojanti filosofija, politinė ekonomija, ir labiausiai – jo „Kapitalas“.

Iš karto noriu pasakyti: neketinu kalbėti apie tai, kaip, kur ir kada buvo pritaikytas marksizmas. Man nusispjaut į Leniną ir jo haliucinacijas. Jos niekuo nesiskiria nuo įprasto narkomano kliedesių, todėl nevertos ilgų diskusijų.

Pabrėžti reikia kitką: Marxo teorija, tokia, kokia ji yra „Kapitale“, niekada nebuvo įgyvendinta, todėl bergždžias žodžių tampymas ir bandymas nutampyti šį teiginį neduos jokio malonumo.

Nuo A. Smitho laikų ir jo „Tautų turto“, kuris – taip pat neteisingai suprastas – atvėrė kelią grobuoniškam pelno siekimui bet kokiomis sąlygomis, iki šių dienų marksizmas labiausiai iš visų filosofinių srovių trukdo įtikėti šventu kapitalizmu ir jo šventa misija: paversti žemę rojumi.

Marxo išrastos sąvokos, demaskavimo metodologija ir kaip velniui kryžius baisios įžvalgos sukūrė tai, ką visai pagrįstai galėtume vadinti „akiniais nuo trumparegystės“, nuo aklumo, kuris plika akimi nematomas, ir nuo naivumo, kuris dažniausiai nepastebimas.

Marxas, išradęs simptomą, kokia likimo malonė, pats tapo simptomu – bet ne socializmo, kaip paprastai manoma, o kapitalizmo. Jis yra kapitalizmo simptomas, kuris griauna patį kapitalizmą (plačiau apie tai skaitykite S. Žižeko raštuose) – bet tai nėra socializmas! Iki to dar prieisime.

Svarbiausia suprasti štai ką: „Kapitalas“ tuo ir nuostabus, kad jame kalbama ne tik apie socializmo „galimybių sąlygas“, bet ir apie kapitalizmo įtrūkį – neįmanomą kapitalisto ir darbininko meilę. Marxas pirmasis suprato tai, ką galima nusakyti intymiu teiginiu: nesvarbu, kaip karštai kapitalistas mylės darbininką, visų pirma jis norės jį išdulkinti.

Ir kol egzistuoja kapitalizmas, tol šita formulė lieka nepajudinama. Velniop tas blevyzgas apie „švelnius“ pamylavimus, kurie neva nėra skausmingi ir abiem pusėm teikia malonumą! – kad ir kaip maloniai prievartaujamas, darbininkas vis tiek nejaus jokios meilės. Jeigu, žinoma, jo smegenys nebus išplautos muilo operomis.

„Kapitale“ pateikta kritika svarbi ne tiek savo smulkmenišku kapitalistinio metodo „dulkink ir naudokis“ principo atskleidimo, kiek dėl įtikinamo kapitalistinės rinkos dėsnių mechanizmo demaskavimo.

Ką siūlo Marxas? Jis siūlo viską apversti aukštyn kojom. Iš pamatų subombarduoti kapitalizmą: atiduoti visą kapitalą liaudžiai. Žinoma, šiais laikais žodis „liaudis“ yra keiksmažodis, todėl dėdė Karlas atrodo kiek senamadiškas. Bet naujovių mėgėjams galima pasiūlyti ir šį tą geriau: žmones. Taip, gerai perskaitėt, žmones.

Šiandieninės rinkos sąlygomis nėra žmonių, yra tik išnaudotojai ir išnaudojamieji. Nei vieni, nei kiti nėra laisvi nuo sistemos, kuri a priori determinuoja abi puses. Kapitalistas negali neišnaudoti, proletaras negali būti neišnaudojamas (apie tai skaitykite L. Althuserrio „Ideologiniuose valstybės aparatuose“). Trumpai: jūs tikite, nes atsiklaupėte, o jūs atsiklaupėte, nes tikite. Ši aporija susidaro todėl, kad nėra kitos alternatyvos, ir tarsi budistiniame rate – eini eini, bet galiausiai vis tiek nieko - nirvana.

Marxas mums sako: sugriaukime šią sistemą, nes ji visiškai išsigimusi, pastatykime naują, kurioje galėtume dulkintis lygiomis teisėmis, sukurkime socializmą. Gerai pasakyta! Sukurkime visuotinę orgiją! Bet prieš tai – sugriaukime kapitalizmą. Štai ši vieta labai svarbi – o dažniausiai visi apie ją tyli, – todėl aš pakalbėsiu plačiau.

„Kapitalas“, kaip teorinis kapitalizmą kritikuojantis veikalas, gal ir nebūtų toks pavojingas, jeigu pačioje jo šerdyje neglūdėtų mirtina mintis: nužudyti kapitalizmą. Ne aprašyti, sukritikuoti, ne, ne, ne – nužudyti, pribaigti! Ir šioje vietoje nereikia iš karto galvoti apie socializmą. Tai nėra būtinas tęsinys. Pasinaudoją Marxo teorijomis, mes galime sugriauti kapitalizmą ir pastatyti kas tik šaus į galvą.

Suprantama, Marxas svajojo apie socializmą, komunizmą ir panašius dalykus, bet tai nereiškia, kad jo „Kapitalas“ negali būti skaitomas kitaip – o kodėl ne? Juk kai kuriems tai knyga apie vartotojo ir darbininko santykius. Todėl mes drąsiai galime sakyti, ką tik norim – blogiau jau nebus.

Kapitalizmo sunaikinimas – revoliucija – dabar taip pat atrodytų kiek primityviai. Jeigu jį ir galima sunaikinti, tai tik ne šituo keliu. Nesvarbu. Svarbu, kad suprastume: pirmas žingsnis link ko nors keitimo yra supratimas. Ir čia Marxo „Kapitalas“ yra nepakeičiama knyga. Dabartiniai filosofai – net tokie drąsuoliai kaip S. Žižekas ar A. Badiou – nedrįsta ištarti: velniop kapitalizmą!

Kodėl? Problema paprasta: ką vietoje jo pasiūlyti? Ar kaip J. Schumpeteriui įrodinėti (nelabai vykusiai), kad socializmas visiškai įmanomas, ar kaip S. Žižekui (kiek fantastiškai) ieškoti „Trečiojo kelio“, ar kaip N. Chomsky (viliojančiai) siūlyti anarchizmą? Šiuo atveju mums visai nesvarbu nusibrėžti tikslią ateities viziją, kapitalizmą galime griauti ir be jos. Pradėdami pirmiausia nuo teorinio ginklavimosi.

Tiesa, kapitalistai ramiu ir rimtu veidu pabrėžė, kad toks ginklavimasis trukdo siekti pažangos ir progreso. Neva, labai revoliucinga Lietuva būtent dėl to atsilieka nuo Estijos. Ir labai gerai, kad atsilieka. Ir dar geriau, jei kuo toliau, tuo labiau atsiliktų. Nes kapitalo kaupimas yra paprasčiausia šūdų sankaupa, kurią vėliau tenka mėžti į atmosferą. Estija gali siekti ekonominio pakilimo, kol paaiškės nemaloni tiesa – kapitalizmas pasmerktas žlugti. Jei mes tai suprasime greičiau nei estai ar eskimai, mūsų niekas niekada nepasivys. Nes toliau kaups kapitalą (o iš tiesų tik didins kapitalistų turtą).

Marxo „Kapitalo“ I – ojo tomo išleidimo proga sveikinu visus su protų blaivėjimu ir linkiu dar didesnio blaivumo. Neištraukite rakšties iš kapitalizmo subinės – suvarykit dar giliau!!!