Nuo atmintinos 2009 m. sausio 16 dienos, kai žmonės, perpykę dėl valstybės vykdomos ekonominės socialinės politicos, pabandė „šturmuoti” Seimą, jau praėjo vieneri metai. Formaliai tada prie Seimo vyko profesinių sąjungų mitingas, o po jo nepatenkinti piliečiai x sukėlė riaušes. Sakome x, nes baudžiamoji tų įvykių byla dar nebaigta nagrinėti. Aišku tik viena, kad subliuško vyriausybės ir prokurorų kaltinimai, mesti profsąjungoms ir Fronto partijai – teismas juos atmetė. Tikėtina, kad už riaušių organizavimą niekas nebus nuteistas. Vis dar lieka vilties, kad Lietuvos Respublika nežengs šio žingsnio ir netaps policine valstybe.
Metų senumo įvykiai ženklūs. Normalu, kad visuomenė juos pažymi. Žurnalistai ta proga parašė šimtus straipsnių. Šustauskas ir Paleckis surinko kelias dešimtis piketuotojų. Paleckis išvakarėse laimėjo dar vieną „demokratinį” teismą – privertė Vilniaus savivaldybę panaikinti draudimą rengti mitingą prie Seimo. Bet mitingo neberengė – neva per vėlu.
Žurnalistai ir politikos marginalai – tai kreivas gyvenimo atspindys. O ką veikė 2009-ųjų sausio 16-osios įvykių režisieriai – vyriausybė ir profsąjungos? Negi pramiegojo jiems tokią svarbią datą? Žinoma, ne. Šie veikėjai ir toliau „nenuilstamai rūpinosi gerove”. Kieno gerove jie rūpinosi, klausimas retorinis. Bet leiskime kalbėti jiems patiems. Štai ką rašo „Lietuvos profsąjungų” portalas:
„Bedarbių kas savaitę daugėja bemaž tokiais pačiais tempais, kaip ir prieš metus, emigruoja vis daugiau jaunų specialistų, tačiau Vyriausybė tebesvarsto, ką daryti. Sausio 15 d. Vyriausybė inicijavo susitikimą su Nacionalinį susitarimą (NS) pasirašiusių organizacijų atstovais. Susitikimas įvardintas „Darbo forumu“; misija – ieškoti būdų, kaip spręsti nedarbo problemas.”
Atrodytų, kaip gražu – per metus abi pusės tapo partnerėmis, pasirašė „Nacionalinį susitarimą” ir dabar „rūpinasi gerove”. Tik kieno? Gal reiktų kiek pasiaiškinti, kas gi tos „nedarbo problemos” ? Ir kurios iš jų svarbiausios. Tų problemų yra įvairių – psichologinių socialinių, ekonominių. Bet viena iš jų yra kritinė – neturintis darbo žmogus neturi iš ko pragyventi, išlaikyti šeimą, vaikus, o tai gresia fizine mirtimi. Tokia padėtis sukelia visą virtinę psichologinių problemų, gresiaančių savižudybe. Vadinasi, tai svarbiausios problemos. O darbo vieta, kvalifikacija, motyvacija – tai mažiau svarbūs rūpesčiai. Atrodo, elementaru.
Tačiau vasarą, kai buvo pasirašomas tas „Nacionalinis susitarimas”, nė vienai iš pusių bedarbiai nerūpėjo. Atvirkščiai, savo problemas 2009 m. pabaigoje jie išsprendė bedarbių sąskaita. Drąstiškai buvo sumažintos nedarbo išmokos, kai kam jos sumažėjo 40 procentų… Daliai žmonių sumažėjo galimybė fiziškai išgyventi. Bet profsąjungų veikėjų tai nejaudino – jie teisinosi, kad nedirbantis žmogus nėra jų organizacijų narys… Vyriausybė atvirai džiaugėsi ir skaičiavo milijonus, kuriuos sutaupė išbuožindama bedarbius.
Kas gi atsitiko, kad „Nacionalinio susitarimo”, gal teisingiau būtų – „Nacionalinęs vagystės”, partneriams staiga parūpo ši sritis? Negi vien tik propagandiniai sumetimai, noras parodyti, kad jie per metus iš konfrontuojančių pusių sugebėjo virsti patneriais? Noras pademonstruoti, kad rūpinasi ne tik savo gerove? Galima būtų patikėti, bet „Lietuvos profsąjungos” daug atviresnės. Štai ką jos rašo apie priežastis, kodėl atsigręžta į nedarbo problemas:
„Paklaustas, ar ne per vėlai susigriebta, vienas iš NS signatarų – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas Artūras Černiauskas – sakė, jog tuo, žinoma, reikėjo užsiimti anksčiau, bet „geriau vėliau negu niekad“. Juolab kad ateina lėšos iš Europos sąjungos struktūrinių fondų, kurias reikia tikslingai investuoti. Vyriausybės spaudos tarnybos išplatintame pranešime teigiama, kad pernai į Lietuvos ekonomiką buvo papildomai įlieta 3,5 mlrd. litų, kurie padėjo sukurti ar išsaugoti apie 40 tūkst. darbo vietų. Šiais metais tam planuojama panaudoti žymiai didesnes Europos Sąjungos lėšas – apie 8 mlrd. litų.”
Sumos įspūdingos. Kiekvienas iš 200 tūkstančių bedarbių tokiu būdu „uždirbs” Lietuvos biurokratams po 40 000 Lt. Šiaip paprastam žmogui sunkiai suvokiama suma – na, tai kiek daugiau nei 3000 Lt kiekvienam bedarbiui per mėnesį apskritus metus. Tik tuos pinigus gaus ne tie, kam jų reikia, ne bedarbiai, o valdžiažmogiai. Argi bedarbiai – ne vištos, nešančios auksinius kiaušinius? Juo labiau kad nuo jų valdžia nugriebia ne vien šitą Europos paramą. Kol jie dirba, dar moka socialinį draudimą ir sukaupia pinigėlių ne tik savo būsimoms pašalpoms, bet ir algoms galybei „Sodros” ir darbo biržos klerkų. Kitaip sakant, pastarųjų ne tik šerti nereikia, jie patys šeria juos „prižiūrintį personalą”… Idealios „ūkininkavimo” sąlygos. Juk vergovinėje santvarkoje tekdavo vergus maitinti.
Bet „nacionalinį susitarimą” pasirašiuosios pusės lyg ir nėra patenkintos, kaip funkcionuoja ta sistema, todėl nori ją tobulinti. Taigi pažiūrėkim, kaip „Lietuvos profsąjungos” aprašė „rūpinimąsi gerove”:
„Posėdyje daug ir plačiai diskutuota apie darbo biržos veiklą: „nuo darbo biržos reorganizacijos iki jos privatizavimo, remiantis Olandijos pavyzdžiu, kurį pateikė Premjeras, – apie susitikimą pasakojo LPSK vadovas. – Tačiau konkrečiai apie nieką nebuvo kalbėta“. Socialiniai partneriai sutarė sukurti tris darbo grupes, rengsiančias pasiūlymus dėl verslo skatinimo, naujų darbo vietų kūrimo ir dabartinių bedarbių problemų sprendimo. Darbo vietų išsaugojimo skatinimo grupei vadovaus ūkio ministras Dainius Kreivys, verslo sąlygų ir darbo vietų kūrimo grupei – Ministro Pirmininko kancleris Deividas Matulionis ir paramos bedarbiams grupei – socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas. A.Černiauskas tikisi, kad sausio 22 d. pradėjusios dirbti grupės jau vasarį sugebės parengti pirmus konkrečius pasiūlymus, kurių įgyvendinimas bus naudingas ir verslui, ir darbuotojams, ir bedarbiams, ir valstybei.”
Taigi lyg ir planuojama pradėti „parceliuoti” darbo biržą, bet konkrečiai „kiek ir už ką” dar nekalbėta. Sutarė, kad pinigus į(pa)sisavins ir, kaip sakė Černiauskas, „tikslingai investuos” trys grupės. Ir terminai aiškūs – viskas prasidės sausio 22 d., o pinigėliai į sąskaitas ims sunktis jau vasario mėnesį. Spartuoliai. Tikiu, kad tų žmonių „gerovė” ir toliau kils.
O ką gaus iš to bedarbiai? Nedarbas yra neatsiejama kapitalizmo ir rinkos skonomikos dalis. Didelė bedarbių armija yra naudojama darbo kainai numušti, darbo intensyvumui ir išnaudojimui padidinti. Akivaizdu – lietuviški kapitalistai naudojasi aukšto nedarbo teikiamais privalumais. Kaip matėme, naudingas jis ir valdžiažmogiams. A. Černiausko tipo „profsąjungų” veikėjams tai galimybė, kad ir pigiai, bet dar kartą parsiduoti. Atrodo, kad jų strategija – parsiduoti kuo daugiau kartų… O kas atiteks bedarbiams? „Nacionalinio susitarimo” bendraautoriai pasirūpino ir jais. Bedarbiams skirta graži pasaka apie „40 tūkstančių darbo vietų” ir viltis, kad šiemetinėje pasakoje bus dar didesni skaičiai. Juk numatomų įsisavinti pinigų skaičius didėja bevek dvigubai.
Bet tai pasaka. Tikrovė – daug rūstesnė. Bedarbių skaičius per metus išaugo 100 tūkstančių, dar kelios dešimtys tūkstančių – emigravo, keli tūkstančiai mirė. Tiek darbo vietų realiai buvo prarasta. Tokia realybė , o „Darbo forumas” – tai bandymas paslėpti apgailėtinus „Nacionalinio susitarimo” pusių veiklos rezultatus.
Simboliška, kad „Darbo forumas” buvo surengtas sausio 16-osios išvakarėse. Tai labai panašu į pasityčiojimą. Pernai pro seimo langus buvo rodomos špygos. Šiemet pasielgta subtiliau. „Darbo forumu” tarsi sakoma: Mes toliau rūpinamės gerove – kiekvieno bedarbio ašaros mums atneša beveik 40 000 Lt pajamų, o jei dar kuris, nepakentęs patyčių, nusižudo ar emigruoja – mums lieka ir jo pašalpa…” Esu optimistas ir tikiu – žmonės neilgai tesitaikstys su šios valdžios godumu. Tik tai teikia vilties.
