Mike‘as Prysneris – Irako karo veteranas, judėjimų „Irako veteranai prieš karą“ („Iraq Veterans against the War“, IVAW) ir „March Forward“ narys. Ši antimilitaristinė M. Prysnerio kalba buvo pasakyta IVAW surengtoje konferencijoje „Rasizmas ir karas: priešo dehumanizavimas“ („Racism and War: the Dehumanization of the Enemy“). Iliustruotas videofilmas internete pasirodė 2009 m. gruodžio 24 d. Per parą jį peržiūri daugiau nei 20 tūkst. žmonių.

Mike‘o Prysnerio pasisakymo stenograma:

„Aš labai stengiausi didžiuotis savo tarnyba, tačiau viskas, ką jaučiau, buvo gėda. Rasizmas daugiau negalėjo maskuoti okupacijos. Šios būtybės buvo žmonės. Nuo to laiko kankinuosi kiaurą parą. Matau pagyvenusį žmogų, kuris negalėjo paeiti, todėl mes jį vežėme vežimėliu, o po to įsakėme irakiečių policininkams patraukti jį kur nors toliau. Nuolat jaučiu kaltę, kada matau motiną ir jos vaikus, kaip ji verkė ir isteriškai rėkė, kad mes blogesni už Saddamą po to, kai išmetėme ją ir jos vaikus iš namų. Jaučiu kaltę kiekvieną kartą, kai matau, kaip sugriebiau už rankos vieną jauną merginą ir ištempiau ją į gatvę.

Mums sakė, kad mes kaunamės su teroristais… Tikrasis teroristas buvau aš, o tikrasis terorizmas buvo ši okupacija. Rasizmas armijoje jau seniai yra svarbus instrumentas siekiant pateisinti kitos šalies naikinimą ir okupaciją, rasizmas jau seniai naudojamas siekiant pateisinti žudynes, kankinimus ir kitų tautų pavergimą. Rasizmas yra gyvybiškai svarbus ginklas šiai vyriausybei, tai kur kas svarbesnis ginklas nei šautuvas, tankas, bombonešis ar karinis laivas, jis turi kur kas didesnę griaunamąją galią nei artilerijos sviedinys arba aviacijos bomba, pramušanti bunkerius, arba sparnuotoji raketa „Tomahawk“.

Nors visi šie ginklai kuriami ir priklauso šiai vyriausybei, jie yra nekenksmingi, kol neatsiranda norinčių juos panaudoti. Tiems, kurie siunčia mus į karą, nereikia spausti mygtuko arba atlaužti minosvaidžio minos sprogdiklio, jiems nereikia kariauti šiame kare, jiems reikia tiesiog parduoti šį karą. Jiems reikia visuomenės, kuri pasiruošusi dėl viso pikto pasiųsti į šį karą savo kareivius. Jiems reikalingi kareiviai, kurie be jokių svarstymų yra pasiruošę žudyti ir žūti.

Jie gali išleisti milijonus vienai bombai, tačiau ši bomba taps ginklu tik tada, kai kariškiai panorės vykdyti įsakymus ir naudoti šį ginklą. Jie gali pasiųsti į bet kurį Žemės kampelį savo paskutinį kareivį, tačiau karas ten prasidės tik tuo atveju, jeigu kareiviai bus pasiruošę kautis. O valdančioji milijardierių klasė, kuri pelnosi iš žmonių kančių, rūpinasi tik savo turtų didinimu ir pasaulinės ekonomikos kontrole.

Jie supranta, kad jų jėgą lemia tik jų sugebėjimas įtikinti mus, kad karas, engimas ir eksploatacija atitinka mūsų interesus. Jie supranta, kad jų turtai priklauso nuo jų gebėjimo įtikinti darbininkų klasę mirti už tai, kad jie galėtų kontroliuoti kitos šalies rinką, o šis įtikinimas žudyti ir žūti remiasi jų gebėjimu priversti mus galvoti, kad esame kažkokia super galybė.

Kareiviai, jūreiviai, jūrų pėstininkai, lakūnai iš šios okupacijos nelaimės nieko. Iš šios okupacijos nieko nelaimės didžioji JAV gyventojų dalis. Iš tikrųjų mes ne tik nieko nelaimėsime, bet dar daugiau nukentėsime. Mes netenkame galūnių, kenčiame nuo sužeidimų, atiduodame savo gyvybes. Mūsų šeimos stebi nuleidžiamus į žemę karstus, apvyniotus Amerikos vėliava.

Milijonai žmonių šioje šalyje lieka be medicininės pagalbos, darbo ir išsilavinimo, stebėdami kaip ši vyriausybė KASDIEN IŠLEIDŽIA IRAKO OKUPACIJAI DAUGIAU NEI KETURIS ŠIMTUS PENKIASDEŠIMT MILIJONŲ DOLERIŲ.

Šios šalies varguoliai ir dirbantieji siunčiami žudyti kitos šalies varguolius ir dirbančiuosius, kad turtingi taptų dar turtingesni. Atsisakius rasizmo, kariai pradės suprasti, kad jie turi kur kas daugiau bendro su irakiečių liaudimi nei su milijardieriais, kurie siunčia juos į karą.

Irake aš išmečiau šeimą į gatvę tam, kad grįžčiau namo ir pamatyčiau šioje šalyje išmestas į gatvę šeimas. Tai tragedija, niekam nereikalinga krizė, atėmusi iš žmonių teisę išpirkti užstatytą turtą.

Mes turime nubusti ir suprasti, kad tikrieji mūsų priešai gyvena ne tolimose užjūrio žemėse, jie nėra žmonės, kurių vardų mes nežinome, tai ne kultūra, kurios mes nesuprantame. Mūsų priešai – tai žmonės, kuriuos mes labai gerai pažįstame ir galime atpažinti. Priešai – tai sistema, kuri kelia karus, nešančius pelną. Priešai – tai generaliniai direktoriai, kurie atima iš mūsų darbo vietas, nes tai neša pelną, tai draudimo kompanijos, kurios neleidžia mums naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis, nes tai neša pelną, tai bankai, kurie atima mūsų namus, nes tai neša pelną.

Mūsų priešai gyvena ne už penkių tūkstančių mylių, jie yra čia, mūsų namuose. Kada mes su mūsų broliais ir seserimis susibursime kovai, tada sugebėsime sustabdyti šį karą, sugebėsime sustabdyti šią vyriausybę ir sukurti geresnį pasaulį.“

Iliustruota M. Prysnerio kalbos stenograma anglų k. (pdf)

 

Mike‘as Prysneris areštuojamas už dalyvavimą antikariniame marše prie Baltųjų rūmų, 2007 m. rugsėjo 15 d.