Lenkų ironikas, poetas Zbigniewas Herbertas rašė: „...karo dėka užsiauginome naują vaikų rūšį / mūsų vaikai nemėgsta pasakų žaidžia karą / dieną naktį sapnuoja sriubą duoną ir kaulus / visai kaip šunys ir katės“ (1). Šis groteskiškas Herberto piešinys implikuoja naujos kartos kultūrinę aklavietę – fantazijos prarastį. Ir, rodos, šiandien jauno žmogaus išvedimu iš šios aklavietės turėtų rūpintis švietimo programų kūrėjai.
Tačiau kai jie tampa paklusniais „darytojais“, veikdami konservatyvių politinių jėgų įtakoje, kurios savo ruožtu kolaboruoja su „raidės“ įsikibusiais klierikais, toji aklavietė nušviečiama kaip išeities taškas. Ir daroma viskas, kad anas jaunas žmogus joje pasiliktų. Nes „žmogus su fantazija“ yra pavojingas „žmogui su galia“.
Taigi stengiamasi kelti moralines, scholastines dogmas, taip nustumiant į šoną estetines vertybes. Tačiau pastarosios turėtų užimti labai didelę dalį sąmoningai besiformuojančio individo gyvenime, nes tautiškesnis tapsi ne išklausęs kunigo pamokslo, o, tarkim, refleksuodamas Švažo tapybą, Naujalio kompozicijas ar Nykos-Niliūno eiles. Nes visų prima – kultūra, o ne religija ar kilmės grynumas lemia žmogaus tautiškumą. Tačiau jaunas žmogus maitinamas ne jambais, o šeriamas šovinistiniais „triaukščiais“.
Liūdina dar ir tai, kad dažnai kategoriški pasisakymai girdimi net iš tokių šviesuolių, kaip, pavyzdžiui, Romualdas Ozolas, teigiantis, kad be nacionalizmo jokios ateities neturime, arba iš Vytauto Radžvilo; pastarojo propagandinis straipsnis, pavadinimu „Šliaužiantis totalitarizmas“, kurį sausio 13 d. publikavo portalas „balsas.lt“, vėliau ir „lrytas.lt“ bei „bernardinai.lt“. Straipsnyje rezonierišku tonu perspėjama apie kiekvieno Lietuvos žmogaus ir tautos laisvei grėsmę keliantį „liberalistinį totalitarizmą“. Radžvilas tvirtina, jog homo sovieticus pakeitė „apsišaukėliai Vakarų civilizacijos vėliavnešiai“, neva naudojantys politinę ir ideologinę prievartą, puolantys krikščioniškąją kultūrą, besikėsinantys į sąžinės, minties ir žodžio laisvę. Taip pat Radžvilas piktinasi įstatymais, numatančiais bausmę už „neapykantos nusikaltimus“ (girdi, nebegali net pederasto paauklėt!).
Kita vertus, išgirdus Radžvilo poziciją, gal ir neverta stebėtis. Kyla pagrįsti įtarimai, jog šį žmogų „nešti“ tokią poziciją verčia „kažkas“, ir tas „kažkas“ supranta, jog propaganda gali būti veiksminga, jei ji sklis iš tautos autoriteto lūpų, nes Gražulis, Paleckis, Tomkus ar Murza jau paprasčiausiai kelia juoką...
Šitoks patriotizmo skatinimas ir kosmopolitiškų bei humanistinių idėjų ignoravimas yra ne kas kita, kaip pavojinga hermetiškos tautos projekcija. Taip patenkama į iliuziją, kurią įvardino dar Juozas Girnius, teigęs, kad toji iliuzija yra tautiškumo sąvokos įsisąmoninimas vien biologiniu ir/ar teritoriniu aspektu. Nes iš tiesų „palikti kraštą dar nereiškia palikti pačią tautą Tautai priklausoma pačia savo būtimi, o ne vieta, kurioje gyvenama“ (2). Tad hermetiška tauta (įsisavinanti save kaip tautą visų pirma teritoriniu ir kilmės atžvilgiu) pasmerkia save kažkokiam „klaustrofobiškam“ monologui, o ne atviram kultūriniam dialogui.
Taip pat labai argumentuotai patriotizmą ir nacionalizmą demaskuoja amerikiečių politikos teoretikas George‘as Katebas: „Patriotizmas, labiau nei bet kokia kita politinė aistra, verčia dorybes atlikti ydų darbą, šlovinti ydas ir taip paversti jas pasibaisėtinomis dorybėmis. Taigi tokiu būdu palaikoma didžiulė moralinė perversija. Jei nebūtų patriotų, pasaulis taptų geresnis“. Maža to, Katebas „išgrynina“ patrioto sąvoką pareikšdamas, jog „geras patriotas yra geras žudikas (A good patriot is a good killer)“ (3).
Kas vyksta, kai nacionalizmas eskaluojamas neturint konkretaus priešo? Ima reikštis fobijos ir priešo paieškos, kažkodėl įsivaizduojant, kad tasai priešas būtinai turi ateiti iš išorės, o ne iš vidaus. Tada kalta Europos Sąjunga, gėjai, kitatikiai, ateistai ir moraliniai reliatyvistai. Suprask, kraujo ištroškęs skandinavas ateis ir nuplėš tautinį identitetą Lietuvai tarytum nekaltybės plėvę skaisčiai mergelei, o gėjai Lietuvos vėliavą pakeis septynspalve...
Ką gi primena tokios paranojiškos patriotų agitacijos? Kremliaus ideologinę poziciją. Rusijoje kasmet masiškai auga nacionalistinio jaunimo judėjimo „Našy“ (Medvedevui tapus prezidentu persivadinusio į „Miški“) narių gretos. Norisi tikėti mūsų jaunimo atsparumu demagogijai ir ideologiniam angažavimui, tačiau jeigu „Patriotiškumo“ programa ir toliau bus taip aktyviai vystoma tiek žiniasklaidos, tiek mokyklos pagalba, labai realu, kad sulauksime analogiško rusiškajam „Našy“ judėjimo ir Lietuvoje. Ir tada jau bus galima dresuoti mūsų vaikus. Visai kaip šunis ir kates.
(1) Eugenijaus Ališankos vertimas.
(2) Girnius J. Raštai/Mintis, 1991
(3) George Kateb. On Patriotism. March 10th, 2008.
