Kokius įžvelgiate nūdienos Lietuvos žiniasklaidos ir verslo ryšius?
Pasakyčiau, kad mūsų šalies žiniasklaida yra žemesnio kapitalizmo sistemos rango. Kai kalbame apie žiniasklaidą, manome, kad ji yra savarankiška vienų ar kitų žmonių veikla, tačiau privalome pripažinti, kad žiniasklaida yra verslas. Reikia kelti klausimą, ką, kam, už kiek ir kaip žiniasklaida pardavinėja. Kai pradedi gilintis į šiuos klausimus, pamatai, kad tas verslas yra sudėtingas ir jo siekis yra pelnas.
Žiniasklaidos ypatumas yra toks, kad su pelnu siejama ir politinė įtaka. Ji gali reikštis ir per įtaką visuomenės nuomonei, nes žiniasklaida yra visuomenės nuomonės reiškėja. Taip galvoja politikai, tačiau atidžiau pasižiūrėjus, matyti, kad visuomenė subendrinto, bendruomenės balso iš esmės neturi. Tas balsas neatsirado dėl to, kad politinis elitas visais būdais stengėsi ir iki šiol stengiasi išgyvendinti menkiausias realios savivaldos, o sykiu ir pilietinės visuomenės apraiškas.
Reikia grįžti prie klausimo, kaip pas mus įgyvendintas kapitalizmas, kuris Vakarų pasaulyje kartu su demokratija rutuliojosi porą šimtmečių. Lietuvoje tai įvyko per porą ar trejus metus, todėl žiniasklaida įgavo tų bruožų, kurie leidžia greičiausiai siekti pelno. Juos Vakarų žiniasklaida jau yra išgyvendinusi, ten aiškiai suvokiamas visuomenės interesas, bendruomenių balsų svarba pačiam demokratijos vyksmui. Ar mūsų žiniasklaida tai suvokia?! Nesakau, kad nėra pavienių gerų leidinių, bet didžioji žiniasklaida...
Mes neturėjome net mokyklos, kad suvoktume, kas iš tiesų yra ta demokratija, nes mūsų politinė korupcinė sistema nelinkusi būti demokratiška, politikams demokratija nelabai reikalinga. Jie gyvena procedūrinės, vaizduojamosios demokratijos sąlygomis, kurias ir susikūrė. Rinkimais neakivaizdžiai manipuliuoti irgi jau išmokta. Vakarų pasaulyje demokratija suvokiama gerokai kitaip – yra brandžių politinių partijų (pas mus jų nėra) ir tiesioginiais rinkimais pagrįsta savivalda, kuri yra demokratijos esmė. Jei nėra tiesioginių rinkimų, nėra realios savivaldos, tai nėra ir demokratijos turinio.
Tokioje nedemokratinėje Lietuvos sistemoje demokratija yra vaizduojamoji, todėl ir žiniasklaida daugiau tik vaizduoja žodžio laisvę. Yra lietuviškų bruožų ir Vakarų žiniasklaidoje, bet pastaroji yra labiau susisluoksniavusi – viskas yra tam tikrose savo nišose, ir jokia rimtoji žiniasklaida neleis sau pornografijos, kriminalinių vaizdų pirmajame puslapyje. Aš prisimenu žiniasklaidoje išspausdintą daug Lietuvai nusipelniusio profesoriaus Vytauto Kubiliaus žūties nuotrauką. Šiurpi nuotrauka, rodanti, jog tame leidinyje jau išgaravo elementariausio padorumo nuovoka. Tai buvo vaizduojama kaip žiniasklaidos laimėjimas, nes mes tarytum tuoj pat pabuvojome įvykio vietoje.
Mūsų žiniasklaida turi ir Vakarų žiniasklaidai būdingą ypatumą: teikti informaciją ne protui, o jausmams. Vaizdas turi tą savybę, kad jis apeina proto instanciją, žiūrovui nereikia galvoti. Todėl vyrauja vaizdai, kurie labiausia veikia jausmus. Gausu manipuliacijų su kūnu bei žiaurumo. Mūsų žiniasklaidoje ši pasaulinė tendencija matoma iškreiptu ir net padidintu pavidalu. Jei gyvenimas šiurpus, tai žiniasklaidoje jis turi būti dar šiurpesnis. Žiniasklaidoje nėra žmogaus teisių įtvirtinimo, kultūros sklaidos temų. Šie dalykai yra sunkesni, bet visuomenei labai reikalingi.
Taigi mūsų žiniasklaidos visuma yra prekiniai santykiai. Visuomeninis transliuotojas taip pat prisitaiko prie „perku – parduodu“ dėsnio, nes svarbiausia yra uždirbti pinigų.
Ar įmanoma tokią sistemą kaip nors pakeisti?
Manau, kad ne, nes žiniasklaidos tikslai ir verslo pobūdis yra lėtai kintantys. Kai žiūrime, ką pardavinėja žiniasklaida, matome, kad parduodamos lyg ir žinios, aprašymai, informacija. Tai mes matome televizijos ekranuose ir laikraščiuose. Yra dar vienas dalykas, į kurį retai atkreipiamas dėmesys – tai reitingai. Jie rodo auditorijos dydį. Auditorija ir yra tikroji žiniasklaidos prekė. Tada galime klausti, kam ji yra pardavinėjama. Kokie reitingai – tokie reklamos įkainiai. Vienas iš pagrindinių žiniasklaidos ypatumų yra suprekinta auditorija, parduodama reklamos užsakovams. Tame versle, akivaizdu, dalyvauja ir politikai, kurie mato, koks yra vieno ar kito leidinio poreikis ir prisitaiko prie sąlygų, ima rodytis publikai būtent taip, kaip reikia. Už tai reikia mokėti pinigais ir politinėmis paslaugomis.
Susiformavo ištisa politinių paslaugų rinka. Jei politikas nesirodo žiniasklaidoje, jis nėra politikas. Jei jis kalbės apie visuomenei svarbius dalykus, demokratijos plėtrą, jis nebus įdomus tai žiniasklaidai. Tad politikai prisiderina prie tam tikrų standartų, o šitaip ir padeda juos įtvirtinti. Daugumos mūsų politikų įvaizdžius sukūrė būtent žiniasklaida. Politikai taip persiima tuo įvaizdžiu, kad jis tampa jų asmenybės dalimi. Geriausias pavyzdys yra Viktoras Uspaskichas: jis gerai mokėsi, suprato, ko iš jo norima, ir susikūrė sau patogų įvaizdį emocijoms reikšti. Yra politikų, kurie neturi įvaizdžio, todėl viešumoje atrodo nekaip.
Ar visuomenė, virtusi preke, nėra praradusi galimybės veikti žiniasklaidą? Ar esama bent kokio atgalinio ryšio?
Visuomenė daro poveikį tik dalyvaudama įvairiuose reitinguose arba šou. Tas dalyvavimas šou paremiamas užkadriniais plojimais. Matoma, kad publika ne itin reikalinga, galima apsieiti ir be jos, publikos reakcijas galima konstruoti, jomis manipuliuoti. Tokią padėtį lemia ne tiek žiniasklaida, kiek politika. Visuomenė tam nesipriešina. Politikams reikalinga nieko nereikalaujanti visuomenė. Kai nuotolis tarp politikų ir visuomenės yra didžiulis, galima veikti be jokios atsakomybės. Tos kalbos apie politinę atsakomybę niekuo nepasireiškia: iš ministro posto grįžtama į Seimo nario kėdę arba iš parlamento komiteto pirmininko į pavaduotojo postą. Jei paprastam žmogui būtų siūloma tik tokia atsakomybė, jis sutiktų, bet yra atotrūkis tarp politikų ir visuomenės. Nėra atsakomybės, nes nėra realaus demokratijos turinio.
Savivalda iš tiesų turėtų iš politikų atimti dalį valdžios, nes savivalda taip pat yra valdžia, kuria politikai negali disponuoti. Todėl jos įvedimas delsiamas, vilkinamas, dėmesys vis nukreipiamas kitur. Žiniasklaida padeda užtušuoti prarają tarp politikų ir visuomenės, net gilina tą atotrūkį, o sykiu jį nuslepia teigdama esanti visuomenės nuomonės reiškėja. Auditorijos nuomonės niekas neklausia. Pedofilų istorijos vyrauja tuo metu, kai žmonėms turbūt labiau rūpi nedarbo ir kitos išties aktualios problemos. Visuomenė tiesiog yra įpratinama prie tokio būvio, kuris yra tinkamiausias politiniam sluoksniu, sakytume, politinei rinkodarai bei politiniam verslui ir žiniasklaidai, kaip verslui.
Kokia tuomet žymesnių žurnalistų padėtis? Kokia jiems paliekama teisė informuoti?
Kai jie įpranta prie televizijos, kaip vaidinimo (kiekvienas televizijos šou ar programa yra vaidinimas), prie tam tikro vadinamojo formato ir pozos, nuotaikos, balso tembro, vaidmenų, kuriuos parenka užsakovai, atsiranda sluoksnis žmonių, kurių gyvenimas taip ir eina su tais vaidmenimis. Nematoma reikalo nusimesti vaidmenį, nes jis gali būti visai žavus ir naktiniuose klubuose, ir asmeniniame gyvenime. Akivaizdu, kad vaidmuo pradeda veikti žmogų, nes už vaidmenis daug mokama. Sėkmės ženklas ir rodiklis yra sąskaita. Jei tavo elgesys, vaidmuo didina sąskaitą, tada viskas yra tvarkoje. Kadangi gyvename visuomenėje, kurioje esminiai santykiai yra prekiniai, tai žmogus turi mokėti save parduoti. Televizijos scena yra labiausia matoma savęs pardavimo erdvė. Aišku, kad vieni yra brangiau, o kiti pigiau perkami. Tad lygiuojamasi į brangesniuosius.
Tai gal tie, kurie uždirba mažai, tiesiog per pigiai save parduoda?
Sisteminis reikalavimas yra tas, kad žmogus žiūrėtų į save kaip galimą parduoti į prekę. Taip pat ir į visus savo gebėjimus, kūno ypatumus ir kitus galimus rinkai pateikti dalykus. Jei nelabai nusisekė su kai kuriais dalykais, galima teikti paslaugas. Kad ir aukštojo mokymo. Jei žmogus visiškai sutampa su tuo, ką jis daro, tuomet toks požiūris yra teisingas. Tačiau aš manau, kad žmogui reikia išlaikyti tam tikrą laisvės autonomiją ir nevirsti vien tik preke – ne visada parsiduoti arba parsiduoti tada, kai to iš tiesų nori, nes perkama ir tai, ką tu sukūrei, arba tai, ką tu nori pasakyti apie pačią prekės būtį. Jei siekiame tik kuo daugiau uždirbti, tai žinome rinkas, kuriose žmogus perkamas brangiausiai – vaikų pornografijos, prostitucijos, žmonių prekybos rinkos. Jei laikytumės tokio požiūrio, tai visiems reikia eiti būtent ten. Kam tada trinti užpakalį aukštojoje mokykloje, ar dirbant ir kabant paskolų kilpoje?! Yra geresnių rinkų...
Kitaip sakant, teigiate, kad su tuo, ką žmogus dirba, jis turi išlaikyti tam tikrą distanciją?
Manyčiau, kad distancija visada reikalinga, nes ji padeda suvokti laisvės ir nelaisvės sritį, padeda kurti ir reikšti savos kūrybinės laisvės „rėžį“. Be distancijos, nieko kūrybiško ir demokratiško nebus.
Kokių matote skirtumų ir panašumų tarp televizijos vaizdo ir spausdinto žodžio laikraštyje?
Panašumas yra tas, kad tai – prekinių santykių sritys. Net rašytojai rašo perkamas knygas, žinomos tam tikros paklausios temos. Galima prisitaikyti – rašyti pagal rinkos diktatą, bet galima ir išsikovoti savo laisvę ir požiūrio į kūrybą teisę.
Televizijoje žmogus yra labiau apribotas, jis turi prisitaikyti prie daug žiauresnių taisyklių, kurios nustatomos pagal prodiuserių užgaidas. Todėl ten žmogus daug nelaisvesnis nei rašytojas, kuris vis dėlto gali apsispręsti, kaip nori rašyti. Į eterį išėjęs žmogus negali apsispręsti, turi atidirbti taip, kaip reikia.
Didžiosios žiniasklaidos puslapiuose yra daug vietos, ten galima parašyti ir nepatinkančių redaktoriui ar savininkui dalykų. Bet iš esmės ir čia žmogus yra nelaisvas. Spauda vis labiau perima televizijos vaizdus, tampa internetinė. Vaizdas ima užgožti tekstą. Televizijoje tai akivaizdu, spaudoje šis vyksmas taip pat įsibėgėjęs.
Kiek žiniasklaidoje yra vietos individualumui?
Jei imtume apibendrintai, tai sakyčiau, kad nedaug. Tačiau dėl to gerbtinesni tampa žmonės, kurie ten sugeba individualumą reikšti. Visuose leidiniuose ir televizijose matome vieną kitą žmogų, kuris sunkiu darbu ir autoritetu išsikovojo teisę į savo nuomonę. Aišku, ši teisė nėra absoliuti, nes savininkas gali bet kokį žmogų jam neįtikusi ar imantį kaip nors trukdyti, kad ir autoritetu, atleisti. Pradedantiesiems labai sunku, nes jie greitai perima bendras nerašytas gyvenimo ir bendravimo taisykles bei stipresniųjų išpažįstamas „vertybes“, greit ima suvokti, ko nereikėtų užgauti, ko nereikėtų sakyti, prie kokių verslo ir politikos sąsajų nereikėtų kišti pirštų. Žiniasklaidoje nerašytos taisyklės galioja dar labiau nei socialiniame gyvenime.
Televizijos žmonės daug labiau priklauso nuo sistemos, yra susikūrę sisteminius vaizdinius. Daug kas yra sakoma tam tikruose rėmuose, pagal vadovybės ideologijos ir pozicijos reikalavimus. Laisvesni yra tie, kurie kuria savo laidas.
Išgelbėti gali antisisteminė pozicija, kurią kai kurios televizijos toleruoja, bet galbūt ateis kiti savininkai, nuspręsiantys labiau atsiduoti politinei korupcinei sistemoj. Joje galima susikurti tokių įtakos pozicijų, kurių niekada neturėtum demokratinėje visuomenėje.
Kas yra Jūsų minima sistema? Ar palaikytumėte tokius antisisteminius reiškinius kaip anarchistų judėjimas?
Turime kapitalistinės sistemos postsovietinį variantą su daugeliu sovietinių socialinių ryšių, kurie yra ypač išlikę valdžios sluoksnyje. Galėtume sakyti ir kiek kitaip – gyvename paties tikriausio postmodernaus korupcinio kapitalizmo sąlygomis, kurios susiklostė susikergiant sovietiškumui ir laukiniam kapitalistiškumui. Lemtingi mūsų dabartinei sistemai metai buvo 1992-ieji. Jie žymi komunistinės nomenklatūros grįžimą. Ta nomenklatūra išlaikė socialinius ryšius, nepaprastai praturtėjo, privatizuodama vadinamąjį liaudies turtą. Nomenklatūra įtvirtino grynos ir pelningos valdžios siekio mentalitetą, kurio visos partijos laikosi: bet kokia valdžia yra geriau nei nevaldžia, kuo mažiau visuomenės poveikio, tuo geriau. Tas mentalitetas vyrauja visose partijose nuo konservatorių iki socdemų.
Iš demokratijos plėtros tiesiog pasišaipoma, nes atseit mums dar ne laikas. Šis mentalitetas padeda valdžiai gerai funkcionuoti. Artimiausiu metu jis niekur neišnyks, nes net nauja politikų karta jį perėmė. Tai yra toks valdžios mechanizmas, kokio nėra brandžios demokratijos šalyse. Kapitalizmo sistemos nepajudinsime, bet antsisteminius reiškinius palaikau, kol jie neperauga į prievartą prieš žmogų arba jais nepradedama manipuliuoti. Žmonių sambūriai ir bandymas ginti savo interesus bei teises yra demokratijos vertybė.
Bernardinai.lt, 2010 01 14
