Du prezidentinės frakcijos „Mūsų Ukraina” deputatai 2009 metų lapkričio pabaigoje pateikė parlamentui įstatymo projektą „Apie komunistinės ideologijos uždraudimą ir totalitarinio bei komunistinio režimo simbolių likvidavimą”. Tas įstatymas nebus priimtas, bet visgi tai įdomus bandymas apibrėžti vaiduoklį, su kuriuo kovoja dabartiniai ukrainietiški antikomunistai.
„Komunistine ideologija laikoma sistema konceptualiai apiformintų politinių vaizdinių, įdėjų ir pažiūrų, paremtų vienos socialinės klasės (sluoksnio) nepakantumu kitam; antihumanizmo ir totalitarizmo idėjų vystymu. Ji numato vienos klasės pranašumą prieš kitą, valstybės ir vienos klasės viršenybę prieš asmenybę, neigia tautų ir nacijų apsisprendimo teisę bei privačią nuosavybę gamybos priemonėms. Ji įtvirtina prievartinius veiksmus siekiant įtvirtinti vieno sluoksnio diktatūrą ir agresiją prieš kitą socialinį sluoksnį, nepakantumą kiaminčiams, vienpartinės valdymo sistemos sukūrimą. Komunistine ideologija taip pat suprantama kaip įvairios jos traktuotės, išdėstytos jos pagrindinių atstovų – V. Lenino, J. Stalino, M. Dzedungo, K. Marxo”
Iš šio įstatymo projekto, kuriam tyliai pritarė dalis Ukrainos inteligentijos, matosi, kad autoriai komunistinės ideologijos sąvoką traktuoja labai plačiai – kaip kompleksą įdėjų, kilusių iš marksizmo pradininkų. Visgi mažai kas atkreipė dėmesį, kad tezė apie „vienos klasės pranašumą prieš kitą, valstybės ir vienos klasės viršenybę prieš asmenybę” iš esmės atspindi padėtį šiuolaikinėje Ukrainos ir visoje postsovietinėje visuomenėje. Taigi ši deputatų Zaico ir Džodžiko iniciatyva, kaip ir kita antikomunistinė ukrainietiškos buržuazijos propaganda, galu gale yra ideologinė kova, kuria siekiama kontroliuoti valstybės valdžią ir valdyti mūsų šalies piliečius.
Ukrainiečių antikomunizmas paradoksalus tuo, kad idėjiškai orentuotas į kovą su vaiduokliais, absoliučiai nutolusiais nuo realaus politinio ir visuomeninio gyvenimo. Iš tikro, retas kuris inteligentas šiandien rimtai bijo, kad gali sugrįžti sovietinio tipo komunistinis režimas arba stalinistinis 1930-ųjų teroras. Bent kiek politikoje susigaudantis žmogus kažin ar patikės, kad Ukrainos komunistų partija gali užimti valdžią. Patys akyliausi ukrainiečių „nacionaldemokratai” tikriausiai jau susivokė, kad tvirtai į valstybės aparatą įaugusi Simonenkos komunistų partija visiškai pasitenkina Regionų partijos (dabar – Timošenkos bloko) jaunesniojo partnerio vaidmeniu ir nesiveržia valdžion dar nuo Kučmai parduotų rinkimų 1999 metais. O kai kas netgi sako, kad UKP – konservatyvi, valdanti partija, banaliai pasisavinusi rinkiminį „komunistinį” prekės ženklą kartu su tarybine simbolika. Pagaliau dauguma nacionalpatriotų greičiausiai suvokia, kad šiuolaikinė neoliberali Abramovičiaus, Deripaskos, Prochorovo ir Ksiušos Sobčiak Rusija, nepaisant velionio Michalkovo pataisyto himno, neturi jokio ideologinio ryšio su komunistine praeitimi.
Nežiūrint to, antikomunistinės retorikos įkarštis didėja metai iš metų tolstant nuo TSRS žlugimo datos. Tai atrodo absurdiška ir paradoksalu. Šalyje, kur nėra bent kiek įtakingesnės kairiosios ideologijos partijos ar judėjimo, o profsąjungos vaidina romios darbdavių tarnaitės vaidmenį, antikomiistai nepaliaujamai kviečia į kryžiaus žygį prieš kairiąsias idėjas. Ukraina nenumaldomai grimzta į socialinės ir ekonominės krizės liūną, bet dešinieji intelektualai lieka abejingi esminėms šiuolaikinio gyvenimo problemoms – bedarbystei, darbo migracijai, liaudies skurdui – ir yra labiau linkę atskleisti praeities „komunistinio režimo” veiklą. Tą darydami, jie ne tik hiperbolizuoja realius nusikaltimus, bet ir kaltina už socialinius pasiekimus, tokius kaip nemokama sveikatos apsauga, išsilavinimas ir kultūrinis švietimas, socialinė dinamika ir lygiateisiškumo apraiškos. „Tarybinio palikimo” demonizavimas senai tapo visuotiniu. Vietoj bandymų objektyviai analizuoti TSRS istoriją, visuomenei primetami dvimačiai vaizdiniai apie absoliutaus blogio epochą, lyginant su kuria, nublanksta visos mūsų šiuolaikinės „posttotalitarios” visuomenės bėdos.
Kaip tik tai ir yra antikomunistinės propagandos esmė bei prasmė. Nukreipta prieš praeitį, ji virsta ginklu kovoje už ateitį. Antikomunistinė retorika nukreipta ne prieš praeityje nugrimzdusios tarybinės epochos vaiduoklius. Jos tikslas – iš anksto diskredituoti bet kokį kairįjį mūsų visuomenės pertvarkymo projektą, kuriantį alternatyvas dabartiniam buržuazinės rinkos dominavimui. O tuo pačiu užglaistyti mūsų samonėje akivaizdžias pasekmes, sukeltas dviejų dešimtmečių rinkos viešpatavimo posttarybinėje erdvėje.
Paradoksalu, bet piešdama tariamus ir tikrus tarybinių laikų nusikaltimus, buržuazija stengiasi pateisinti savus rinkos restauracijos laikų nusikaltimus. Ukrainos saugumo tarnybos propagandinė akcija, siekianti iškelti baudžiamas bylas seniai sušaudytiems „golodomoro organizatoriams” absurdiška ne tik dėl to, kad pažeidžia formalias Ukrainos įstatymų taisykles, draudžiančias kelti bylas numirėliams. Ji atrodo be galo ciniška fone to, kad spectarnybos nieko nesiima prieš šiandien klestinčius oligarchus, kurių vykdomi įstatymų pažeidimai akivaizdūs milijonams Ukrainos piliečių. Tas neveiklumas greta parodomosios kovos su numirėliais parodo, kad mes turime reikalą su socialiniu valstybės užsakymu: apkaltinti praeitį siekiant pateisinti dabartį.
Kalbėdami apie senai buvusį golodomorą, jie bando nusimesti kaltę už pastaraisiais metais šimtais išmirusius kaimus ir baisų Ukrainos gyventojų skaičiaus sumažėjimą per pastaruosius 20 metų. Kalbėdami apie Ukrainos valstiečius XX a. 4-ajame dešimtmetyje, jie slepia siaubingą suirutę ukrainiečių kaime, kuri prasideda tuoj už Kijevo miesto ribos. Kalbėdami apie „geležinę uždangą”, jie nori pateisinti milijonus darbo migrantų už visus tuos žmones, kurie nepriklauso „viduriniajai klasei”, kurie niekada neskraidė lėktuvais ir pamiršo, kas yra poilsis kurorte. Kalbėdami apie NKVD terorą, jie siūlo mums pamiršti feodalus, medžiojančius žmones, ir džipų sąvininkus, nebaudžiamai žudančius keliuose „mažuosius” ukrainiečius. Juokdamiesi iš štampo „TSRS sekso nebuvo”, jie nori reabilituoti masinį ukrainiečių prostitučių eksportą ir tarptautinio pornobiznio klestėjimą Ukrainoje. O primindami apie valstybės kišimąsi į asmeninį gyvenimą, nori paslėpti, kad mūsų dabartinis gyvenimas visiškai priklauso nuo rinkos konjuktūros diktato. Pagaliau, kalbos apie TSKP diktatūrą, slepia tą faktą, kad dabartinis elitas hermetiškai atskirtas nuo paprastų ukrainiečių, kad joks paprastas žmogus negalėtų užimti vadovaujančio posto.
Šitie kėslai susiveda į cinišką kruvinų imperinių karų riterio ir Indijos bado organizatoriaus Winstono Churchillio aforizmą. Churchillis buržuazinę demokratiją ironiškai vadino „blogiausia valdymo forma greta visų likusių”..Jam straipsnių ir televizijos siužetų autorių lūpomis pritaria ukrainiečių buržuazija: “Taip, jūs gyvenate skurdžiai ir blogai, taip, jus valdo saujelė oligarchų ir prie jų prisišliejusi mafija. Taip, šioje visuomenėje nėra teisingumo, ir jūs neturite joje jokių ateities perspektyvų. Bet pažiūrėkite, kas buvo anksčiau, pažiūrėkite, nuo ko jus išvadavo laisvosios rinkos epocha”. Žlugęs mitas apie lygių galimybių visuomenę ir visuotinį rinkos klestėjimą palieka tik šį paskutinį ir lemiamą argumentą.
Nauja ukrainiečių rinkėjų karta, kuri rimtai neįsivaizduoja, kaip galima iš valstybės už dyka gauti butą, kad ir atstovėjus ilgametę eilę, ir tikrai gali patikėti, kad visoje šalyje išsibarstę karvidžių ir kiaulidžių griuvėsiai stovi čia nuo stalininės kolektyvizacijos laikų. Ši mažai išsilavinusi karta, išauklėta dešiniųjų propogandiniais štampais, tapatina kairiąją ideologiją su stalinizmu ir demonizuota tarybine epocha. Bet kokie objektyvios praeities analizės bandymai, peržiangiantys antikomunistinę paradigmą, gresia socialine atskirtimi. Jos auka tapo netgi ukrainiečių vidutinės klasės numylėtinis liberalus ekonomistas Arsenijus Jaceniukas. Populistiniais sumetimais jis priminė rinkėjams apie tarybinio valstybinio planavimo privalumus ekonomikoje, kuriais reikia pasinaudoti siejiant išbristi iš socialinės krizės. Ir buvo apkaltintas kaip gulagų ir golodomoro šalininkas.
Antikomunizmas, kartu su nacionalizmu, Ukrainos valdančios klasės rankose tarnauja kaip svarbiausias visuomenės reguliavimo įrankis. Buržuazija sėkmingai nukreipia socialinį masių nepasitenkinimą „priešiškų kitataučių” adresu, o jį nuramina propagandiniu „nusikalstamo komunistinio režimo palikimo” baubu. Nacionalizmas ir antikomunizmas drauge duoda mums primestą etninio ukrainiečių genocido teoriją. Ji masių sąmonėje dygsta dešimtimis ksenofobinių straipsnių ir dešimtimis tūkstančių antisemitinių komentarų internete. Tuo tarpu mokslinę ekonominę analizę galima rasti tik tarybinio kairiojo disidento Boriso Kagarlickio darbuose. Analizę, kuri, neteisindama bado kaltininkų, paaiškina ydingą antikomunistų mastymo būdą ir nuplėšia jų naudojamą sąmoningo, vos ne ritualinio žudymo etiketę. Bet tos analizės nėra ukrainiečių istorikų, dirbančių valstybinės konjuktūros rėmuose, darbuose.
Nenuostabu, kad bet koks pokalbis apie socializmą, ypač studentų humanitarų auditorijoje, beveik neišvengiamai peršoka nuo aktualių socialinių problemų temos prie vulgarių antikomunistinių rietenų.
Šio prevencinio klasinio karo prieš kairiąją ideologiją pasekmės gali būti itin svarbios šiandien, per ekonominę ir politinę krizę, kuri diskreditavo buržuazinę demokratiją milijonų ukrainiečių akyse, pavargusiose nuo skurdo ir beteisiškumo. Analizuodamas to nusivylimo, ne lokaliame, o pasauliniame kontekste, pasekmes, Immanuelis Wallersteinas nurodė dvi alternatyvas bankrutavusiam neoliberalizmui:
„Galima tvirtai teigti, kad dabartinė sistema neišgyvens. Bet negalima nuspėti, kokia santvarka ją pakeis. Pasirinkimą nulems begalė įvairių veiksmų. Bet anksčiau ar vėliau nusistovės nauja sistema. Ji bus nekapitalistinė. Bet gali būti daug blogesnė – labiau poliarizuota ir hierarchiška. Arba geresnė, gana demokratinė ir egalitarinė. Naujos sistemos pasirinkimas – tai didžiulė politinė kova visame šiuolaikiniame pasaulyje. Žvelgiant iš trumpalaikės ir vidutinio ilgumo laikotarpio perspektyvos, darosi aišku, kad mes judame į protekcionizmo pasaulį – pamirškite vadinamąją globalizaciją. Mes judame prie daug didesnio valstybių vaidmens ekonomikoje. Net JAV ir Didžioji Britanija iš dalies nacionalizuoja bankus ir mirštančias dideles įmones. Mes einame prie populistinio gėrybių perskirstymo, kurį atliks vyriausybės. Tai gali įgauti centro kairės socialdemokratinę arba kraštutinio dešinio autoritarizmo formą. Ir mes judame prie aštraus socialinio konflikto šalių viduje, kur kiekvienas kovoja už savo pyrago dalį”.
Antikomunizmas atima iš Ukrainos žmogiškos socialistinės santvarkos, kaip alternatyvos liberalizmui, viltį. Suirusių pseudodemokratinių institucijų visuomenė, kurioje viešpatauja propagandos kultivuojamos dešiniosios nuotaikos, yra pasmerkta anksčiau ar vėliau pasirinkti autoritarinį kelią. Tuo metu, kai pagaliau kils Wallersteino pranašaujamas socialinis konfliktas, oligarchija vienareikšmiškai pasisakys už dešinįjį autoritarizmą. Kad juo prisidengdama, dar kartą pavergtų apkvailintas mases. Padarytų tai masių rankomis, sukilusiomis sveikinti kokį nors fiurerį.
Pozityvios kairios alternatyvos nebuvimo krizė jaučiasi jau dabar. Kaupiasi ideologinės reakcijos debesys. Nacionaldemokratai ir nacionalliberalai, visi kartu, nusivilia savo vakarykščiais dievukais ir svajoja apie „tvirtą ranką”. Jie renkasi besiveržiančius į parlamentą ksenofobus arba bėgioja su beprotiškomis „liustracijos” idėjomis, laikydami visų nelaimių kaltininkais „valdžioje įsitvirtinusius komunistus”. Ir galiausiai plaktukais daužo paminklus Leninui ir kitiems seniai mirusiems tarybinės epochos veikėjams. Tuos bepročius pašaipiai stebi juos plėšiantys ir apvaginėjantys valdininkai bei buržua.
Evaldas Iljenkovas priminė mums apie Hegelio ir Marxo perspėjimus: istorija ironiškai juokiasi iš „visų istorinių judėjimų, keliančių iliuzinius tikslus, nes jų dalyviai turi menką supratimą apie savo atsiradimo priežastis ir sąlygas”. Antikomunistinė propaganda, kuri kartu su nacionalizmu buvo būtina ukrainietiškai buržuazijai atsirasti, verčia ukrainiečius kovoti su šmėklomis, o ne su realiais socialiniais priešais. Taip užtikrinamas šalies valdymas. Nepajėgdami išsiaiškinti ekonominių savo nelaimių priežasčių, ukrainiečiai skelbia kryžiaus žygį praeičiai. Tai virsta akla kova prieš savo ateitį, už svetimus klasinius interesus.
Tokiomis sąlygomis svarbu nenuleisti rankų ir nevengti masinių auditorijų, nesvarbu, kad jos už porą žodžių apie socializmą gali dešimt kartų apkaltinti prisidėjimu prie masinių žudynių. Priešingai, šiuolaikinių kairiųjų užduotis yra demarginalizuoti socialistinę ideologiją. Diskredituota dešiniosios propagandos ir pseudokairiųjų politikų, visokeriopai padedančių tai propogandai, socialistinė ideologija yra vienintelis perspektyvus išsigelbėjimas iš valdančiųjų neoliberalų chaoso ir dešiniosios diktatūros primestos „naujosios tvarkos”. Darbininkų organizacijos, demokratiniai judėjimai prieš fašizmą ir ksenofobiją, kova už kritinę mūsų istorinės praeities analizę – štai ką reikia priešpastatyti jų įstatymų projektams, televizijos siužetams ir plaktukams. Wallersteinas, žinoma, teisus, kad naujosios santvarkos pasirinkimą „nulems daugybė įvairių veiksmų”.
Vertė E.B., 2010 01 14
