1990 m. kovo 11 d. įvyko istorinis įvykis – Lietuva paskelbė apie savo nepriklausomybę. Aišku, po to pati valdžia įvedė šio akto moratoriumą, bet nepriklausomybės idėjos buvo puoselėjamos toliau. 1991 m. sausio 13 d. garsiajam specialiųjų pajėgų „Alfa“ būriui, prieš tai vykdžiusiam panašias operacijas Baku, Tbilisyje ir Jerevane, be to, 1980 m. įvykdžiusiam perversmą Afganistane, buvo duotas įsakymas užimti Vilniaus TV bokštą ir „sustabdyti provokacinių TV programų transliaciją“.

1991 sausio 28 d. Michailas Gorbačiovas viešai pasakė kalbą, kurioje paaiškino, jog nieko nežinojo apie sausio 13-osios operaciją (jis ją ir sustabdė), bei patvirtino Lietuvos teisę išstoti iš TSR Sąjungos, kurią garantavo TSRS Konstitucija. Galima sakyti, jog nuo tada prasidėjo Lietuvos nepriklausomybė.

Žinoma, Lietuvą su buvusia sąjunga jungė per stiprūs ekonominiai ryšiai, kad tai būtų galima pavadinti nepriklausomybe. 1991 m. 95 % Lietuvos eksporto teko Rusijai ir kitoms NVS šalims. Kaip tais laikais mėgo pabrėžti politikai: „Rusai valgė lietuviškas dešras“. Viena iš garsiųjų tų laikų akcijų – buvo užvirinti Panevėžio mėsos kombinato vagonai, turėję gabenti mėsos produktus tiesiai į Maskvą. LTSR buvo viena pirmaujančių TSRS žemės ūkio valstybių, o Panevėžio mėsos kombinatas produkcijos kiekiu bei kokybe buvo nesyk aplenkęs visas TSRS mėsos įmones.

Importo tendencijos buvo taip pat panašios – 1991 m. importas iš Rusijos bei NVS sudarė 90 %. Taigi teritorijas siejo tarsi simbiotiniai-mutualistiniai ryšiai, kuriuos reikėjo nutraukti, kad būtų įtvirtinta tikra nepriklausomybė. Buvo priimti radikalūs sprendimai – grubiai tariant, nuspręsta sugriauti kolūkius ir „sovietinius gigantus“, tokius kaip Panevėžio mėsos kombinatas.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo: 1992 m. Lietuvos eksportas į NVS sudarė tik 72 %, 1993 m. – 57 %, ir 1995 m. jau tik 39 procentus. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad stengtasi neprekiauti su rusais, bet ir todėl, kad Lietuva turėjo vis mažiau ką rusams parduoti. 1992 m. 59 % eksporto sudarė netaurieji metalai ir dirbiniai iš metalo, tuo tarpu visiems aišku, kad jokios metalo pramonės Lietuvoje nėra. Kitaip tariant, naujieji Lietuvos verslininkai tarsi narkomanai „stumdė“ viską, ką tik pirko užsienis. Jau 1993 m. prekyboje su Rusija įsigalėjo neigiamas prekybos balansas, t.y. iš Rusijos buvo perkama daugiau nei į ją eksportuojama.

2000 metais svarbiausias importo partneris vis dar buvo Rusija (vienetai – mln. litų):

Netgi 2008 m. Rusija išliko svarbiausia importo partnere, kurios importo dalis sudarė net 32 % viso importo (tuo tarpu eksportas į Rusiją siekė tik 15 %).

Kitaip tariant, TSRS laikais Rusija buvo priklausoma nuo Lietuvos praktiškai tiek pat, kiek ir Lietuva nuo Rusijos. Be mėsos Lietuva teikė Rusijai taip pat chemijos, farmacijos bei aukštųjų technologijų pramonės produktus. Ir kone tiesiogine to žodžio prasme Maskva maitinosi lietuviškomis dešromis. Tuo tarpu po Lietuvos pramonės sugriovimo Lietuvą, kaip pagrindinę mėsos ir kitos produkcijos tiekėją, Rusijai pakeitė kitos šalys, o Rusijos Lietuvai, kaip importo partnerės, nepakeitė niekas.

Taigi lieka neaišku, kur slypi ekonominės nepriklausomybės formulė. Prisiminus istoriją su „Družbos“ naftotiekiu, darosi akivaizdu, jog Lietuva pateko į visišką ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Kadaise Landsbergis sekė pasakas apie tai, jog rusai norės lietuviškų dešrų ir bus priversti mums viską duoti. Jei ne jie, tai Europa maitinsis iš mūsų, – sakė jis. Bet netrukus nebeliko nei kolūkių, nei agrarinių kompleksų, nei kombinatų, tad ekonominis šantažas Rusijos atžvilgiu tapo nebeįmanomas, o Rusija, priešingai, įgavo galią ekonomiškai šantažuoti mūsų šalį.

Štai atėjo 2010-ieji. Valdžia, matyt, vis dar naudoja tą pačią „nepriklausomybės“ formulę. Šių metų sausio 1 d. uždaryta Ignalinos AE, kuri turėjo tarybiniais laikais pastatytus du galingiausius pasaulyje reaktorius (jie net buvo įrašyti į Gineso rekordų knygą) ir galėjo elektra aprūpinti ne tik Lietuvą, bet ir parduoti jos užsieniui. Dabar, po elektrinės uždarymo, pagrindine elektros energijos importuotoja į Lietuvą tapo... Rusija. O prezidentė 2010-uosius vadina... „energetinės nepriklausomybės pradžios metais“.

Šiandien Lietuva energetikos srityje tapo visiškai priklausoma nuo Rusijos. Dujos, elektra – viskas priklauso nuo Rusijos valios.

Remiantis šia logika, siūlau Lietuvos valdžiai didinti nepriklausomybę nuo Rusijos tokiu būdu – nugriauti visus TSRS laikais statytus daugiabučius ir pasamdyti Rusijos statybų įmones jiems atstatyti. Arba galėtume „pribaigti“ „Mažeikių naftą“ ir „Achemą“ – atgyvenusius „sovietinius gigantus“. Na, tikiuosi valdantieji neperskaitys šių mano siūlymų ir nesugalvos jais pasinaudoti iš tikrųjų.

P.S. Antroji šio straipsnio dalis pasirodys kovo 11-ąją