Kad geriau suvoktume kasdienybę, kartais verta į viską pažiūrėti iš šalies. Šis Ukrainos publicisto požiūris į bedarbystę įdomus ne tiek ukrainietiškais akcentais. Akcentai gana panašūs į lietuviškus: tas pats valdžios noras nuvaryti žmones nuo žemės platinant skurdą kaime, tas pats bedarbių žeminimas priverstiniu darbu. Vertingesni bandymai suprasti bedarbystei prasmę – anot jo, „Didžioji depresija” sužlugdė tikėjimą kapitalizmu, o didelis nedarbas – tai proga parodyti žmonėms kapitalizmo alternatyvas. Vertinga ir moralinė autoriaus pozicija – jis atmeta „žiurkių kovą” dėl darbo vietos sakydamas, kad bedarbystė yra neišvengiama, todėl galioja principas: „Jei ne aš, tai kas nors kitas”. (Vertėjas)
Nesuklysiu pasakęs, kad viena aktualiausių šiandienos temų yra bedarbystė. Dar prieš du metus Kijevo – miesto, kuriame dabar gyvenu – gyventojai negalėjo įsivaizduoti, kad turint išsilavinimą ir darbo patirtį, ar net be jos, galima tapti bedarbiu. Kraštutiniu atveju vidutinės ar žemutinės grandies klerko vieta, su sostinei normaliu atlyginimu, visada atsiras. Daugelis rietė nosį ieškodami ko nors geresnio. Dabar gi, įtraukti globalios krizės, žmonės priblokšti. Doleris pabrango du kartus, algos sumažėjo dvigubai. Jokių premijų ir priedų. Darbo sąlygos pablogėjo iki katastrofinės ribos! Bet ilgiau savanoriškai nedirbti neįmanoma! Ypač jei namuose laukia vaikai.
Bedarbystė yra reiškinys, būdingas kapitalistinei visuomeninei santvarkai, kada dalis dirbančiųjų negali rasti sau darbo tapdami „pertekliniais” gyventojais, darbo armijos rezervu. Kaip socialinis ir ekonominis reiškinys bedarbystė yra kapitalistinės gamybos produktas ir sąlyga. Ją gimdo K.Marxo atrastas visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis. Masiška bedarbystė – neatskiriamas kapitalistinių šalių bruožas, krizės laikotarpiu ji išplinta beveik visose gamybos šakose. Atėjus globaliai ekonominei krizei, bedarbystė darosi chroniška. Tokį šios sąvokos aiškinimą randame Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje. Daugelis gerbiamų kapitalistinių ekonomistų įsitikinę, kad visuotinis gyventojų užimtumas rinkos ekonomikos sąlygomis yra greičiau atsitiktinumas nei dėsningumas. Tai reiškia, kad bedarbystė – mūsų visų realybė, kapitalistinės visuomenės, kurioje gyvename, realybė. Bedarbystė yra tai, ko mes bijome. Ir mes sutinkame su viskuo, kad tik patys išvengtume bedarbio likimo, nekreipdami dėmesio į tai, kad jis būtinai ištinka kitą žmogų.
Dalis „perteklinių” gyventojų tarnauja kapitalui pigios darbo jėgos rezervu. Kapitalizmas išnaudoja jūsų baimę. Kuo didesnė bedarbystė, tuo didesni mokesčiai, didesnis ir infliacijos lygis. Kapitalistinės visuomenės kas 15–30 metų pasineria į krizę ir darosi vis skurdesnės ir skurdesnės. XX a. 4-ojo dešimtmečio „Didžioji depresija” JAV – ar ne tai dabar išgyvena Ukraina? Ekonominis aktyvumas minimalus, krizė tęsiasi jau antrus metus ir niekas iš ekonomistų negali pasakyti, kiek ilgai ji užtruks!
Ekonomikoje, orientuotoje į rinką, įmonės gamina prekes ir paslaugas tik tuo atveju, jeigu jas galima pelningai parduoti. Jei bendros išlaidos nedidelės, daugumai įmonių neapsimoka gaminti didelius kiekius prekių ir paslaugų. Iš čia ir kyla žemas gamybos užimtumo ir pajamų lygis. JAV „Didžioji depresija” tapo rimtu pavojumi pačios kapitalizmo sistemos egzistavimui… Kapitalistai išsisuko gąsdindami nauju karu ir žaisdami patriotiniais jausmais. Vis dėlto precedentas buvo – amerikiečiai pirmą kartą prarado tikėjimą kapitalizmu. Mes galime tik apgailestauti, kad neatsirado tikrai stipraus socialinio judėjimo, kuris būtų galėjęs pasiūlyti rimtas alternatyvas kapitalizmui. Iš dalies tai galima aiškinti pasauliniu komunistų pjudymu. Amerikiečiai bijojo komunizmo ir nenorėjo priimti jų ideologijos. Kapitalizmo neįmanoma nugalėti vadovaujantis liberalizmo taisyklėmis. Tai dvi vienos monetos pusės.
Rinkos ekonomikoje bedarbystės lygis glaudžiai susijęs su infliacija. Infliacija neišvengiama, jei užimtumo lygis viršija tam tikrą žymę. Bet kurioje rinkos ekonomiką propaguojančioje visuomenėje visada yra tam tikras kritinis bedarbystės lygis, žemiau kurio infliacija ima augti nenumaldomai, nes įsisuka „darbo užmokesčio – kainos” spiralė. Infliacija gali sukelti ir gamybos, ir užimtumo mažėjimą. Tai reiškia, kad sąnaudų didėjimas sukels staigų kainų šuolį, todėl rinkoje pavyks nupirkti tik dalį realaus produkto. To pasekmė – realus gamybos lygis smunka, o bedarbystė išauga.
Darbo paklausa gali sumažėti ir dėl mokslinio- techninio progreso. Bet šiuolaikinėje Ukrainoje toks reiškinys nepastebimas. Pagrindine veiklos sfera čia tapo turgus, įvairialypis kapitalistinis turgus. Tai ir prekybos centras, ir darbo birža, ir … taip galima tęsti iki begalybės. Visgi faktas yra toks – darbo diena ilgėja. Tarsi nė nebuvo 1917 metų. O samdomos darbo jėgos paklausa mažėja.
Žmogus, bijantis sukilti prieš savo engėjus ir vadinantis juos šeimininkais, – vergas. Štai ji, šiuolaikinė vergovė! Anksčiau vergai gyveno ponų namuose ir valgė trupinius nuo jų stalo. Dabar visus uždirbtus pinigus mes atiduodame už komunalines paslaugas, skurdų maistą ir transportą. Nuolat dirbame, o laisvalaikiui nelieka nei pinigų, nei laiko, nei jėgų. Argi ne tas pats? Daugelis nebemoka svajoti. O jei nesvajoji, tai niekas ir nepasikeis! Tie dirbantieji, kurie sutinka kapitalistams daryti bet kokias nuolaidas, kad tik neprarastų darbo, tik prisideda prie darbo nuvertinimo. Viso to pasekmė – sumažėja visų samdomų darbuotojų gyvenimo lygis.
Šiandien Ukrainoje pagal valstybinio statistikos komiteto duomenis bedarbystė viršija 9%. Jis dukart aukštesnis už natūralų bedarbystės lygį. Be to, Rovno srityje šis rodiklis siekia 14,2%; Černygovo srityje – 13%; Ternopolio – 12,9%. Geriausiomis užimtumo prasme ir toliau išlieka Kijevas (7,2%), Krymo autonominė sritis (7,6%), Sevastopolis (7,6%) ir Odesos sritis (7,7%). Bet ir čia nedarbo lygis ženkliai aukštesnis už natūralų.
Jei anksčiau Ukrainoje pagindinė bedarbių masė buvo moterys, žmonės su specialiu viduriniu išsilavinimu ir žmonės, kuriems iki pensijos liko nedaug laiko, tai dabar paveikslas akivaizdžiai keičiasi. Regionuose, kur nedarbas ir iki krizės buvo aukštesnis už vidutinį, bedarbių skaičiuje ėmė augti vyrų, žemo išsilavinimo žmonių ir jaunimo dalis.
Nereikia pamiršti, kad oficialiai bedarbiu laikomas žmogus, užsiregistravęs darbo biržoje. Tai yra oficialus nedarbo lygis – oficialiai užsiregistravusių bedarbių, turinčių bedarbio statusą, skaičius. Tuo tarpu realus nedarbo lygis gali būti kur kas aukštesnis.
Atsižvelgdamos į darbininkų klasės kovos už savo interesus aštrumą, kapitalistinės valstybės bando reguliuoti darbo rinką. Naudoja įvairias pagalbos bedarbiams sistemas. Nedarbo pašalpos įvestos daugumoje kapitalistinių šalių, tačiau žemės ūkio darbininkams dažniausiai netaikomos. Ukrainos vyriausybė nusprendė neatsilikti nuo ES ir pačiu neparankiausiu metu, per ekonominę krizę, beje, pirmąją nepriklausomos šalies istorijoje ir todėl labai skausmingą, paskelbė antikrizinį Ukrainos įstatymą. Juo pakeitė 8-ąjį Ukrainos „valstiečių asmeninio ūkio” įstatymo straipsnį. Dabar žmonės, turintys asmeninius valstiečių ūkius, neteko teisės į paramą bedarbiams. Taip valstybė bando taupyti kaime, darydama jį dar skurdesniu.
Įnašus bedarbio pašalpoms dažniausiai moka lygiomis dalimis patys dirbantieji ir verslininkai. Italijoje ir JAV įnašus moka tik verslininkai. Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Liuksemburge tos pašalpos mokamos iš valstybės lėšų, bet ne visiems bedarbiams, o tik tiems, kurie po kruopštaus patikrinimo pripažįstami neturinčiais lėšų pragyvenimui. Danijoje, Suomijoje, Švedijoje pašalpos mokamos tik savanoriškų profsąjugų organizuojamų fondų nariams. Visus tų fondų įnašus moka patys darbininkai, juos šiek tiek dotuoja valstybė. Visais atvejais bedarbio pašalpa skiriama ne visam nedarbo laikotarpiui – pirmasias 2–7 dienas, vadinamuoju „laukimo laikotarpiu”, pašalpa nemokama. Maksimalus pašalpos laikotarpis – 3–6 mėnesiai. Pašalpos dydis dažniausiai sudaro 30–60 % uždarbio. Kad gautum pašalpą, reikia turėti tam tikrą įmokų mokėjimo stažą, reguliariai registruotis darbo biržoje, savarankiškai aktyviai ieškotis darbo. Beveik visur atleistieji už „pražangas”, už dalyvavimą streike, palikę darbą savo noru, atsisakę darbintis pasiūlytoje įmonėje ir pan., netenka teisės į pašalpą.
Ukrainoje, nedarbo problemomis užsiima nacionalinis užimtumo centras. Atleistiems šalių susitarimu ir išėjusiems savo noru pašalpa mokama po 91 dienos. Maksimalus pašalpos mokėjimo terminas –270 kalendorinių dienų. Tokia ir panašią informaciją galima gauti užimtumo centro internetiniame portale. Iš tikro, ką gi realiai ieškantiems darbo siūlo ši valstybinė institucija? Viešuosius darbus. Pavyzdžiui, jei jūs, būdamas bedarbis, norite gauti pašalpą, tai turite dirbti viešuosius darbus. Pamenate tarybinę patarlę: „Kas nedirba, tas nevalgo!”. Viešaisiais darbais vadinamas teritorijos tvarkymas. Nesigilinsiu, kiek valandų per dieną, kiek dienų per savaitę reikia tam sugaišti. Tik pažymėsiu, kad jie tai siūlo visiems, nuo vakarykščio moksleivio profesoriaus, atleisto pagal etatų mažinimą! Kad suvoktume padėties absurdiškumą, verta žinoti, kad minimali pašalpa nesiekia 400 grivinų, o pinigus gausite tik po trijų mėnesių, kai užsiregistruosite užimtumo tarnyboje. Minimali pašalpa mokama tik tuo atveju, jei kreipiamasi per 6 mėnesius nuo atleidimo datos. Nežinantiems verta pranešti, kad Ukrainoje pragyvenimo minimumas šiuo metu yra 626 grivnos. Tokiomis aplinkybėmis rimtesne atrodo galimybė dirbti kiemsargiu arba sargu ir uždirbti 1500 grivnų.
Teisė į paramą bedarbystės atveju priklauso nuo draudiminio stažo, apskaičiuojamo pagal vidutinį atlyginimą. Ją įgyja apdraustieji, kurie per paskutinius 12 mėnesių iki darbo netekimo dirbo pilną ar nepilną darbo dieną (savaitę) ne mažiau kaip 26 kalendorines savaites.
Iš esmės bedarbio pašalpa, kokia ji bebūtų, tai tik kova su bedarbystės pasekmėmis, o ne ją pagimdžiusiomis priežastimis. Tikram problemos sprendimui reikia iš pagrindų pakeisti visuomenę. Nuversti kapitalo viešpatavimą ir sukurti visuomenę, kurioje pagrindinės gamybos priemonės ir gėrybių paskirstymo sistema būtų pačių žmonių rankose.
Ekonominiai bedarbystės nuostoliai – tai prekės ir paslaugos, kurias praranda visuomenė, nes jos resursai laikomi priverstinėje prastovoje. Neekonominiai bedarbystės nuostoliai – neveiklumas, kuris sukelia apverktinas pasekmes visuomenėje – prarandama kvalifikacija, savigarba, pakrinka moralinės nuostatos. O viso to proceso apogėjus – visuomeniniai ir politiniai neramumai.
Vertė Visiems Svetimas
