JAV prezidento Baracko Obamos melagystės apie karą Afganistane primena mums gerai žinomą rašytojo George'o Orwello knygą „1984-ieji“. Romane „1984-ieji“ G. Orwellas rašė apie Okeanijos supervalstybę, kurioje vyravo vadinamoji naujakalbė, taip apverčianti melą, kad šis įsiskverbdavo į istoriją ir tapdavo tiesa. „Kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį, o tas, kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį“, – skelbė Okeaniją valdančios partijos šūkis.
Barackas Obama yra dabartinės Okeanijos lyderis. Dviejose savo kalbose, sakytose besibaigiant dešimtmečiui, Nobelio taikos premijos laureatas patvirtino, kad taika ilgiau nebėra taika, o veikiau nuolatinis karas, kuris „išsiplečia žymiai toliau už Afganistano ir Pakistano ribų“ į „netvarkingus regionus, žlugusias valstybes, pasklidusius priešus“. Jis visa tai pavadino „globaliniu saugumu“ ir paprašė mūsų padėkos. Afganistano, į kurį JAV įsiveržė ir okupavo, gyventojams jis sąmojingai pareiškė: „Mes neturime jokio intereso okupuoti jūsų šalį“.
Okeanijoje tiesa ir melas yra neatskiriami. Pasak B. Obamos, Amerikos atakai prieš Afganistaną 2001 metais pritarė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. JT pritarimo tam nedavė. Jis teigė, kad „pasaulis“ rėmė invaziją po 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuolių. Iš tiesų vos 3 šalys iš 37 „Gallup“ apklaustų neišreiškė savo triuškinančio pasipriešinimo karui. Jis teigė, kad Amerika įsiveržė į Afganistaną „tik po to, kai Talibanas atsisakė išduoti Osamą bin Ladeną“. Tačiau Pakistano karinis režimas pranešė, kad 2001 metais Talibanas triskart bandė perduoti O. bin Ladeną, kad šis būtų teisiamas, tačiau visi šie bandymai buvo ignoruojami.
„Širdys ir protai“
Net ir B. Obamos vykdomas rugsėjo 11 išpuolių mistifikavimas karo pateisinimui yra klaidingas. Likus daugiau nei porai mėnesių iki išpuolio prieš bokštus dvynius, George'o W. Busho administracija buvusiam Pakistano diplomatui Niazui Naikui pareiškė, kad JAV karinis išpuolis bus įvykdytas spalio viduryje. Kabule veikiantis Talibano režimas, kurį slapta rėmė Billo Clintono administracija, nebebuvo laikomas pakankamai stabiliu, kad užtikrintų JAV kontrolę Kaspijos jūros naftai ir dujų vamzdynams. Jis turėjo trauktis.
Pats įžūliausias B. Obamos melas yra teiginys, kad Afganistanas šiandien yra „saugus prieglobstis“ Al-Qaeda atakoms prieš Vakarus. Pats jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jamesas Jonesas spalio mėnesį pareiškė, kad „Afganistane yra mažiau nei 100“ Al-Qaedos veikėjų. Pasak JAV žvalgybos, 90 proc. vadinamųjų Talibano kovotojų apskritai vargiai yra Talibano nariai, o veikiau „gentinis lokalizuotas sukilimas, regintis save kaip opoziciją JAV vien todėl, kad ši šalis yra okupacinė jėga“. Karas yra apgaulė.
Po visu šiuo paviršiumi slypi rimtas tikslas. Vadovaujant generolui Stanley McChrystalui, kuris išsiskyrė vadovaudamas savo žudymo būriams Irake, Afganistano okupacija yra modelis tiems „netvarkingiems regionams“ visame pasaulyje, kurių vis dar nekontroliuoja Okeanija. Visa tai yra žinoma kontrsukilimo terminu ir bendram darbui sujungia kariuomenę, pagalbos organizacijas, psichologus, antropologus, žiniasklaidą ir viešųjų ryšių samdinius. Visa tai pridengiant žargonu, skelbiančiu siekį laimėti širdis ir protus, iš tikro tarnauja siekiant kurstyti pilietinį karą: tadžikai ir uzbekai prieš puštūnus.
Amerikiečiai tai darė Irake ir taip sugriovė multietninę visuomenę. Jie tarp bendruomenių, kurių nariai anksčiau tuokdavosi tarpusavyje, pastatė sienas, etniškai išvalė sunitus ir išvijo iš šalies milijonus. Paklusni žiniasklaida visą tai įvardija kaip „taiką“. Vašingtono nupirkti Amerikos akademikai ir Pentagono apmokyti „saugumo ekspertai“ pasirodydavo BBC, kad skleistų geras naujienas. Kaip ir romane „1984-ieji“, tiesa buvo visiškai priešinga.
Kažkas panašaus planuojama ir Afganistane. Žmonės yra prievarta keliami į „tikslines vietoves“, kurias kontroliuoja karo vadai, gyvenantys iš CŽV pinigų ir prekybos opiumu. Kad šie karo vadai yra barbarai, yra nesvarbu. „Mes galime su tuo gyventi“, – kadaise pareiškė B. Clintono eros diplomatas po to, kai į „stabilų“ Talibano valdomą Afganistaną buvo sugrąžinta šariato teisė. Naudingos Vakarų pagalbos agentūros, inžinieriai ir žemės ūkio specialistai „rūpinsis“ šia „humanitarine krize“ ir taip „apsaugos“ pavergtas genčių žemes.
Tai yra teorija. Ji veikė Jugoslavijoje, kur etninis-religinis padalijimas nušlavė kadaise taikią visuomenę. Tačiau tai neveikė Vietname, kur CŽV siekė aptverti ir padalinti pietuose gyvenančius vietnamiečius ir taip nugalėti Vietkongą – amerikiečių nukaltas viską apimantis terminas, kuriuo apibūdinama visa rezistencija, panašiai kaip ir Talibano atveju.
Už daugelio šių dalykų slypi izraeliečiai, kurie ilgai patarinėjo amerikiečiams tiek Irako, tiek Afganistano nuotykiuose. Etninis valymas, sienų statymas, patikros punktai, kolektyvinė bausmė ir nuolatinis stebėjimas – visa tai yra Izraelio išradimai, kurie sėkmingai buvo panaudoti pavagiant daugumą Palestinos žemės iš vietinių gyventojų. Vis tik, nepaisant visų kančių, palestiniečiai galutinai nesusiskaldė ir toliau kaip tauta kenčia visus sunkumus.
Imperinės kapinės
Daugiausia pasakantys B. Obamos plano pranašai, kuriuos Nobelio taikos premijos laureatas ir jo generolas bei viešųjų ryšių specialistai noriai pamiršta, yra tie, kurie patys žlugo Afganistane. Britai XIX amžiuje ir sovietai XX amžiuje bandė nukariauti šią laukinę šalį etniniu valymu ir buvo išlydėti, tiesa, po siaubingo kraujo praliejimo. Imperinės kapinės yra jų memorialai. Liaudies galia, kartais ardanti, o dažnai herojiška, lieka ta sėkla po sniegu, kurios bijo įsiveržėliai.
„Buvo keista galvoti, kad dangus buvo tas pats visiems Eurazijoje, Rytazijoje, o taip pat čia. Ir žmonės po dangumi taip pat buvo labai panašūs – visur, visame pasaulyje... žmonės nežinantys apie vienas kito egzistavimą, atskirti neapykantos ir melo sienų ir vis dėlto visiškai panašūs – žmonės, kurie savo širdyse, pilvuose ir raumenyse kaupė jėgą, kuri vieną dieną apvers pasaulį“, – savo romane „1984-ieji“ rašė G. Orwellas.
Johnas Pilgeris – žurnalistas, rašytojas, daugiau nei 60-ies dokumentinių filmų autorius, griežtas Vakarų valstybių intervencines užsienio politikos kritikas. Garsus anarchistinių pažiūrų intelektualas Noamas Chomsky'is apie J. Pilgerį yra pasakęs: „Johno Pilgerio darbai buvo tas šviesos spindulys tamsiais laikais. Realijos, kurias jis atskleidė, kiekvienąsyk buvo atradimas, o jo drąsa ir įžvalgos – nuolatinis įkvėpimas.“ Kelios J. Pilgerio pastarųjų metų citatos: „Jei tie, kurie remia agresyvų karą, būtų matę bent dalelytę to, ką mačiau aš, jei jie būtų stebėję nuo napalmo iškepusius ar nuo kasetinių bombų mirtinai nukraujavusius vaikus, galbūt tuomet jie netartų dabar sakomų kvailysčių“ (2005); „Kai vyriausybės ir kitos visuomenės viršūnės atakuoja mane asmeniškai, aš paprastai tai vertinu kaip teisinimąsi, kitaip jie naudotų faktus. Štai kodėl aš tikiu nuostabiu Claudo Cockburno posakiu: „Nepasitikėk niekuo tol, kol tai nėra oficialiai paneigta“ (2005); „Didžiausios Vakarų demokratinės šalys juda korporatizmo link. Demokratija tapo verslo planu. Svarbiausios parlamentines partijos dabar vykdo tą pačią ekonominę politiką: socializmas – turtingiems, kapitalizmas – vargstantiems. Tokia pati ir jų užsienio politika, vergaujanti nesibaigiantiems karams. Tai nėra demokratija. Tai daro tokį pat poveikį politikai, kaip McDonalds maistui.“ (2009).
a.lt, 20010 01 07
