Lietuvos Respublikos konstitucija – graži utopija ar realiai veikiantis dokumentas? Penktasis jos straipsnis skelbia „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms”. Bet pamėginkit apklausti kažkiek atsitiktinai sutiktų žmonių, ar jie pritaria šiam teiginiui. Pritariančiųjų greičiausiai bus mažiau nei pusė, o jei imsite klausinėti konkrečiai, tai manančių, kad konkreti įstaiga „tarnauja žmonėms”, nebus nė dešimtadalio apklaustųjų.
Gal žmonės blogai informuoti arba paprasčiausiai yra ne iš tų, kuriems ta valdžia tarnauja? Bet konstitucija tokią galimybę atmeta. Dvidešimt devintas straipsnis sako: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.”
Kodėl piliečiai taip neigiamai žiūri į valdžią? Gal vis dėlto jie mato, kad valdžia tarnauja ne visiems? Gal kai kurie piliečiai valdžio požiūriu yra „lygesni” už kitus? Konstitucija lyg ir deklaruoja, kad socialinė padėtis nėra priežastis diskriminacijai. Bet žmonės šį punktą linkę laikyti net ne utopija, o pažadu, į kurį valdžia nekreipia jokio dėmesio. Bandydamas įrodinėti, kad bet kurio iš ekonomikos oligarchų ar politikos elito atstovų teises valdžia traktuoja taip pat, kaip, tarkime, Kariotiškių savartyno gyventojo, – rizikuoji būti nesuprastas, pasirodyti neadekvatus, o gal net ir ligotas.
Kai kurie turbūt yra girdėję teorinį L. Trockio postulatą, kad Tarybų Rusijoje darbininkų valstybė buvo „biurokratiškai deformuota”. Tad mūsų gyvenimo realybės neatitikimas Lietuvos Respublikos konstitucijai gal irgi yra panaši deformacija?
Panagrinėkime, ar Lietuvos valdžia vienodai žiūri į piliečius, kurių socialinė padėtis skiriasi ne taip smarkiai. Paimkime, pavyzdžiui, darbo santykius. Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo trys beveik kriminalai (sakau „neva”, nes lyg ir aišku, kad su įstatymais konfliktuojama, bet neaišku, ar kas nors bus nubaustas). Žiniasklaida rašo apie motinas, neva neteisėtai pasididinusias savo motinystes išmokas, apie darbdavius, neva neteisėtai palikusius likimo valiai 300 darbuotojų, ir apie darbdavius, neva neteisėtai vėluojančius sumokėti savo darbuotojams, dirbantiems Šiaulių ir Kauno vaikų darželiuose bei privačiose įmonėse.
Ar valdžia visais atvejais elgiasi vienodai? Ar žmonių nediskriminuoja dėl socialinės padėties? Visais atvejais įstatymai pažeisti mokant, priskaičiuojant atlyginimus ir socialinio draudimo mokesčius. Bet valdžia įvairių teisingumą užtikrinančių institucijų asmenyje elgiasi nevienodai. Motinos, pasididinusios išmokas, ryžtingai išaiškinamos ir traukiamos atsakomybėn. Besislapstantys darbdaviai – tie, kurie nemoka mokesčių, „Sodros” ieškomi ir baudžiami, o tie, kurie slapstosi nuo darbuotojų, paliekami ramybėje – valdžia tik gūžčioja pečiais ir darbuotojams siūlo patiems kreiptis į teismą. Panašiai ir su nemokamais atlyginimais – valdžia linkusi nesikišti, jei tik atsiskaityta su Sodra ir mokesčių inspekcija. Kas skatina valdžią vienais atvejais elgtis griežtai, o kitais – abejingai?
Ogi įstatymų pažeidėjų socialinė padėtis! Vienais atvejais pažeidėjai yra socialinių išmokų gavėjai (mamos), o kitais – darbdaviai, kurie į jokias išmokas nepretenduoja, kartais kažkiek mokesčių netgi sumoka. Valdžiažmogiai mąsto taip: „Negi bausi mokesčius mokantį darbdavį, ant jo gi valstybė laikosi…”. Valdžia sau leidžia diskriminuoti žmones priklausomai nuo to, ar žmonės yra išmokų iš socialinų fondų gavėjai, ar mokėtojai. Čia ir išlenda klasinė Lietuvos Respublikos esmė.
Žinoma, to nepripažįstama – tiek darbuotojas, tiek darbdavys laikomi mokesčių mokėtojais. Bet darbuotojas susiduria su valdžios panieka vos tik jam prireikia pinigų iš socialinių fondų, kurie, beje, bent jau deklaratyviai turi tik vieną savo egzistencijos pateisinimą – padėti žmogui nelaimės atveju. Niekas nesirūpina, ar žmogus tikrai gavo atlyginimą, už kurį sumokėti mokesčiai, kol tas žmogus neateina gauti išmokų. Kai tik jis peržengia valdžios slenkstį kaip išmokų gavėjas, tada valdžia pasidaro itin įtari: ar tikrai dirbo, ar tikrai tiek uždirbo, ar turi teisę į išmokas ir dar milijonas tokių „ar”.
Kaip iš tikro yra su „Drobės”, Šiaulių ir Kauno darželių darbuotojais? Algų „į rankas” jie negauna, tačiau darbdaviai moka už juos įmokas „Sodrai”. Nemokėtų – iškart turėtų reikalų su visagale valstybe. O įmonei bankrutavus, realu, kad atlyginimus darbuotojams turės išmokėti garantinis fondas. Gal nemokėdami atlyginimų, tik „Sodros” mokesčius, darbdaviai fiktyviai didina atlyginimus būsimiems bedarbiams? Tokių kaltinimų iš valdžios pusės dar kol kas negirdime, bet juk visada būna pirmas kartas. Motinų adresu tą jau girdėjome.
Valdžia išradinga. Juk iki šios krizės negirdėjome samprotavimų, kad kai kurie įstatymai ir netgi konstitucija sunkmečiu… negalioja. Išgirdom, ir ką? Jokių socialinių sukrėtimų neįvyko. Netgi atvirkščiai, profsąjungos, atstovaujančios didesnę dalį potencialių išmokų gavėjų, pasirašė „Nacionalinį susitarimą”, kuris deklaruoja valdžios siekį suvaržyti išmokų gavėjų teises. Ką, beje, valdžia gana drastiškai ir padarė sumažindama išmokas bedarbiams, pensininkams, žmonėms, auginantiems vaikus. Skelbiama, kad tai yra daroma vadovaujantis mokesčių mokėtojų interesais. Bet idomu, kodėl mokesčių mokėtojais atsisakoma laikyti žmones, gaunančius atlyginimus iš biudžeto? Pavyzdžiui, dirbančius darželiuose, mokyklose, ligoninėse? Negirdėjau, kad jas atstovaujančių profsąjungų bosai būtų kaip nors rimtai sureagavę į tokį negatyvų „Nacionalinio susitarimo” poveikį.
Lietuvos Respublika, nežiūrint deklaruojamo piliečių lygiateisiškumo, iš tikrųjų vykdo socialinę dirbančiųjų, kaip potencialių išmokų gavėjų, priespaudą. Tokia šios respublikos klasinė esmė.
Dabar valdantieji mėgsta kalbėti apie „Sodros”, kaip atskiros, nepriklausomos nuo valstybės institucijos, problemas. Bet „Sodra” nėra nepriklausoma. Vyriausybė tvirtina „Sodros” vadovus, jos biudžetą. Per „draudžiamas pajamas” reguliuoja netgi išmokų dydžius. Na, dar valstybės biudžetas yra įsipareigojęs skolinti „Sodrai”, jei dėl „priimtų įstatymų arba kitokių nenumatytų priežasčių padidėja socialinio draudimo išlaidos arba sumažėja pajamos, o įmokų socialiniam draudimui tarifai nekeičiami” (taip rašoma įstatme taip). Viskas lyg gražu. Bet praktika pribloškia savo neatitikimais konstitucijai.
2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos seimas vyriausybės teikimu priėmė „Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą”, kuris akyvaizdžiai diskriminuoja žmones dėl socialinės padėties. Nevienodai traktuoja žmones, priklausomai nuo to, ar žmogus dirba, ar ne, nes nuo to priklauso, kokias išmokas jis gali gauti. Dar viena aukšta valdžios institucija – Lietuvos Respublikos prezidentas – tą įstatymą pasirašė. Kas gi įvyko mūsų šalyje? Dėl sunkmečio nustojo galioti konstitucija? O gal buvo surengtas valstybinis perversmas, tik organizatoriai dėl kažkokių sumetimų nesivargino apie jį pranešti?
Teisinė kazuistika, būrimai pasitelkus konstitucijos dvasią, žaidimai su konstitucinio teismo išaiškinimais. Nemanau, kad taip ką nors galima pakeisti. Juo labiau kad egzistuoja senas išbandytas metodas, kuris naudojamas jau kelis šimtmečius. Į valdančiųjų ir jų tarnų skelbiamą klasių taiką reikia atsakyti klasių kova. Ir tai nėra karas, tai yra taika. Taika lūšnoms – taip, tai karas turčių rūmams. Ar ne tokia biblijos pamokymo apie kupranugarį, pralendantį pro adatos skylutę, ir turčių, nepatenkantį į rojų, prasmė?
Tik pajutę realų pavojų savo rūmams, turčiai pasistengs, kad „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.”
Iš tuščios deklaracijos konstitucija taptų bent jau siekiamu idealu. Kad ministras, penkiais procentais susimažinęs sau algą, nesužvėrėtų ir neimtų keturiasdešimčia procentų mažinti išmokos bedarbiui – reikia taikos, taikos lūšnoms. Ta taika bus tuo greitesnė ir tvirtesnė, kuo daugiau turčių rūmų sudegs jos siekiant.
