Šį pusiau apokaliptinį straipsnį autorius parašė prieš metus. Jis prognozavo hiperinfliaciją, staigų kainų šuolį ir JAV valdžios bankrotą. Šiandien mes žinome, kad viso to nebuvo. Tačiau ilgalaikės autoriaus prognozės gali būti teisingos: „Ilgalaikės perspektyvos atsakymas gali būti centralizuotų valdžios struktūrų žlugimas ir naujos tiesioginės demokratijos formos, kurią antropologas Pierre Clastres vadina „visuomene be struktūros”, suklestėjimas. Mūsų ateities sistema neišvengiamai bus pagrįsta bendradarbiavimu, o ne konkurencija.“ Padiskutuokime.
Daugelis žmonių dar ne iki galo suvokė šios ekonominės, per artimiausius metus vis gilėsiančios krizės mastą. Nuo to, kaip pasiseks permąstyti šitos katastrofos, dėl kurios galima kaltinti mūsų valdančio elito godulį ir neišmanymą, priežastis ir logines pasekmes, gali priklausyti mūsų gyvenimas. Trumpalaikė prognozė pribloškianti. Šimtai milijardų, – galbūt trilijonai dolerių JAV valdžios ir Federalinio rezervo sukurtų subsidijoms, prives iki hiperinfliacijos ir staigaus svarbiausių prekių kainų kilimo. Tuo pat metu kai kurie analitikai pranašauja, kad JAV valdžia iki ateinančios vasaros taps nemoki ir bus priversta paskelbti bankrotą.
Viena iš kreditų užšaldymo pasekmių yra ta, kad daugelis pasaulio ūkininkų, kurie paprastai pragyvena iš nedidelio pelno ir yra priklausomi nuo paskolų, kurių užtenka iki metinio derliaus nuėmimo, nebegali gauti kredito. Tai gali nulemti maisto produkcijos kiekio sumažėjimą tuo pačiu metu, kai keičiantis klimatui, mažėja ariamos žemės plotų. Daugelyje šalių praėjusiais metais jau vyko bado riaušės, o artėjant kitai vasarai nepriteklių galime išvysti didesniu mastu.
Badas JAV taip pat gali tapti problema. Besitęsiant atleidimams iš darbo ir masinėms turto varžytinėms, traukiantis ekonomikai, didelis mūsų gyventojų segmentas (neturintys santaupų, bet turintys daug skolų) gali tapti nauja vargšų klase. Jau matėme, kaip daugiau nei milijonas namų buvo perduoti bankams. Galime tik spėlioti, kur dėsis tie žmonės ir milijonai kitų, kurie netrukus prie jų prisijungs.
Tuo tarpu sąmyšis rinkose tęsis ir, galimas dalykas, dar labiau paaštrės. Akivaizdu, kad šimtai trilijonų virtualių dolerių sukasi derivatyvų rinkos ruletėje, kuri pradeda byrėti. Nekilnojamojo turto rinkos griūtį gali sekti masinės kreditinių kortelių defoltų bangos. Mūsų ekonomika tėra tik kortų namelis, pastatytas ant keistos prielaidos, kad nuolat auganti skola yra geidžiamas vaisius ir dabar tas namelis ant mūsų griūva.
Mes stovime prieš didelių pokyčių ir dvasinių iššūkių laikmetį. Tie iš mūsų, kurie per paskutinius dešimtmečius patyrė pabudimo ir iniciacijos procesą, bus pašaukti veikti kaip tiesos skelbėjai, lyderiai ir jautrūs pagalbininkai sistemos apkvailintoms ir suklaidintoms masėms. Mums gali tekti palikti savo komforto zonas ir asmenines ambicijas, kad būtume pasiruošę besiklostančiai situacijai.
Kol dar turime laiko, kol situacija netapo kritiška, pirmiausia turėtumėm stiprinti vietines bendruomenes ir šviesti jas kaip išgyventi, tai yra, paskatinti kuo daugiau žmonių auginti savo produktus. Liūdna, kai mūsų masinė žiniasklaida ir toliau veikia kaip dėmesio atitraukimo mechanizmas. Žiniasklaida galėtų būti naudojama paaiškinti žmonėms, kaip mūsų pasaulis keičiasi, išmokyti juos pagrindinių išgyvenimo įgūdžių, kurių netekome prieš kelias generacijas ir kurti naujos elgsenos modelius, grįstus savarankiškais (iš)gyvenimo būdais. Bent jau visuomeninės laidos galėtų atsiliepti į šią svarbią pastangą.
Dalinė finansinių institucijų visame pasaulyje nacionalizacija atskleidžia kapitalizmo žlugimą – kapitalizmo savo senąja forma pabaigą. Ateityje turėtų būti akivaizdu, kad kapitalizmas buvo pereinamoji globalios bendruomenės sistema. Kapitalizmas apraizgė pasaulį prekybos ir komunikacijos tinklais, išlaikydamas milžinišką nelygybę ir neracionalų resursų panaudojimą.
Prieš mus iškyla klausimas: kas ateis po kapitalizmo ir kaip mums ten patekti? Trumpalaikėje perspektyvoje, galime išvysti pavojingas autoritarinės kontrolės pastangas. Ilgalaikės perspektyvos atsakymas gali būti centralizuotų valdžios struktūrų žlugimas ir naujos tiesioginės demokratijos formos, kurią antropologas Pierre Clastres vadina „visuomene be struktūros”, suklestėjimas. Mūsų ateities sistema neišvengiamai bus pagrįsta bendradarbiavimu, o ne konkurencija.
Jeigu krizė, su kuria dabar susiduria žmonių visuomenė, nebus tinkamai suvaldyta, per artimiausius metus didžiulis gyventojų skaičius patirs neregėtas kančias ir badą. Jeigu „mes, tauta” pasiryžtume imtis atsakomybės, mums per neilgą laiką gali pavykti radikaliai pakeisti žmonių visuomenės kryptį ir fundamentalias paradigmas bei pagrindines mūsų kultūros valdymo sistemas. Atrodo, tai yra daugelio pranaši6kų tradicijų žinia – kaip sako Hopi, „Mes ir esame tie, kurių laukėme” – kalbėjusi apie šį kulminacinį įvykį žmonijos istorijoje.
Artėjant švenčių laikotarpiui ir grigališkiesiems Naujiesiems metams (2009 – vert.past.), galime padėkoti, kad gimėme tokiu ypatingu, vertingu laiku. Mūsų veiksmai per kelis ateinančius metus gali turėti milžiniškų pasekmių žmonijos ateičiai šioje žemėje. Tokiu metu geriausia dovana, kurią galime padovanoti aplinkiniams yra mūsų autentiškas buvimas – mūsų pasiruošimas išklausyti, mokytis ir likti atviriems transformacijai, spartėjant pokyčių tempui.
Straipsnis verstas iš Conscious Choice.
