Patriotizmas tapo piliečių tinkamumo valstybei kriterijumi. Jei tu nesi patriotas, vadinasi, tu – šiukšlė, ir baudžiamasis valdžios aparatas tave netrukus uždusins. Jau niekas nebesusimąsto, kad negražu viešai demonstruoti asmeninius savo jausmus, nepadoru įtikinėti apie savo meilę tautai purtant visiems prieš akis savo apatinius rūbus su ekstazės pėdsakais. Niekas nebesusimąsto, kad iš tikrųjų patriotizmas – tai kvailystė!

Asmeniniai jausmai geri tada, kai jie lieka asmeniniais jausmais. Puiku, jei mes mylime gimtąją žemę, savo protėvius ir savo tradicijas, bet koks kvailys ims viešai rodyti šiuos asmeninius jausmus? Ši meilė gali būti tikra tik tada, kai ji lieka asmeninė ir netampa visuomeninio patriotinio onanizmo dalimi.

Įsivaizduokite, kad meilę savo tėvams jūs staiga paskelbiate kaip visuotinę nacionalinę idėją. Jus palaikys visišku idiotu. Tad kodėl turėtume kitaip vertinti mums primetamą patriotizmą? Nereikia lįsti mums į smegenis ir tikrinti, kaip mylime savo Tėvynę. Žmonės patys pasirinks, kaip ir ką jiems mylėti.

Priešingai, visuomenės keliaklupsčiavimas niekada nebūna nuoširdus. Salsva meilė matrioškiniams dievukams greit sukels atvirkščią reakciją – pykinimą, ir mes pagimdysime kartą, nekenčiančią prievarta jai brukamos meilės tėvynei. Lygiai taip pat, kaip sovietinė valdžia pagimdė neapykantą viskam, kas sovietiška, kiekvieną sekundę kaišiodama mums debiliškus lozungus. Tik dabar mums net nežada komunizmo, mums tiesiog sako, kad reikia aklai mylėti Tėvynę nekreipiant į nieką dėmesio – ir tada bus gerai ir valdžiai, ir oligarchams, ir mafijai. Nes patriotizmas – tai bailystė!

Vietoj to, kad išsiaiškintume, kas pasipelnė iš visuotinio skurdo ir beteisiškumo, kas užvaldė visą nuosavybę banditiškais 1990-aisiais, kas turi atsakyti už privatizuotą mūsų ateitį, už akimirksniu išvogtus turtus, kuriuos savo pragarišku darbu kaupė ištisos kartos, vietoj to mums siūlo atsidavusiai mylėti valdžią. Visuomenės patriotizmas – tai ne meilė Tėvynei, tai meilės rodymas valdžiai. Valdantiesiems naudinga, kad mes pražioję burnas ir iš džiaugsmo išpūtę akis spoksotume į dar vieną valstybinį skudurą, nesvarbu, kad su juo prieš savo tautą kovojo Vlasovo išdavikai, o juodašimčiai rengė pogromus.

Patriotų nuomone, mes turime džiaugtis valdžios sėkme, o savo ateitį kloti po kojomis oligarchams ir kitoms sočioms kiaulėms, nutukusioms iš mūsų ir mūsų tėvų apvaginėjimo. It tai jūs vadinate meile Tėvynei? Bet kuri Tėvynė greitai nustips nuo tokios meilės. Kuo labiau mes įsipainiojame į patriotizmo voratinklius, tuo greičiau auga visuomenės nelygybė, tuo įžūlesnė darosi turtingųjų valdžia.

Kas to nemato, tas sąmoningai apako. Kas mato, bet toliau rėkauja apie savo patriotizmą, tas – bailys, prisidengiantis valstybės primestais štampais. Kiekvieną dieną per žiniasklaidą mums kala į galvas, kad būtume patriotai. Teisingai, valstybei nieko kito ir nebelieka, tik reikalauti iš mūsų patriotizmo, kitaip mes pareikalausime valdžios atsakyti už savo darbelius.

Teisės viršenybės instituto prezidentas, advokatas, kovotojas už žmogaus teises, antifašistas, nužudytas 2009 m. sausio 19 d.

Andrius Mamontovas vs. Roma Žiganas. Raundas I

Andrius Mamontovas vs. Roma Žiganas. Raundas II