Dimą Žvaniją pirmą karta sutikau prieš dvidešimt metų Rusijos anarchosindikalistų konfederacijos suvažiavime. Tada jis buvo anarchistinio laikraštuko „Čiornaja zvezda” („Juodoji žvaigždė”) redaktorius ir leidėjas. Tiesą sakant, keistas tas laikraštukas buvo – kažkoks marksizmo ir anarchizmo kratinys. Pusė suvažiavimo laiko užtruko karštos diskusijos, nes dalis anarchistų norėjo Dimą pašalinti už smurto propagandą. Jis labai mėgo revoliucinę frazeologiją.

O gyvenom tada TSRS, kai Valstybės saugumo komitetas veikė pilnu pajėgumu. Tos diskusijos vėliau paskatino ir anarchosindikalistų konfederacijos skilimą. D. Žvanija kurį laika buvo trockininku, revoliuciniu marksistu. Dabar užtikau jį internete kaip publicistą, rašantį provokacinius tekstus. Išverčiau, nes jo mieste, kaip ir šiandieninėje Lietuvoje, moterys užima vadovaujančius postus. Laukinis kapitalizmas nuo to nepasikeitė, o štai mano pakantumas feminizmui – sumenko. Aišku, ne tiek, kiek D. Žvanijos, bet aš jau subrendau versti tokius tekstus.

P.S. Dmitrijus Žvanija, parašęs šį provokacinį ir skandalingą straipsnį, tikėjosi sukelti polemiką. Manau, jam pavyko – skaitytojams bus į ką mėtyti akmenis. Tad tegul nesidrovi…

Gyvenu mieste, kuriame įsigalėjo moteriško klimakso diktatūra. Gubernatorė, dvi vicegubernatorės – visos šios damos, priiminėjančius svarbius sprendimus, yra pavojingo moteriško amžiaus. O Centro rajono vadovė? Vien pavardė ko verta – Štukova! Būtent ta Štukova įvairiais pretekstais siūlo nepritarti opozicijos akcijos Sankt Peterburgo centre. Gyvenu moteriško klimakso smaugiamame mieste. Galbūt todėl mane taip stipriai erzina feminizmas.

Kairieji turi įprotį – jiems reikia ką nors ginti, kovoti už kieno nors teises. Įdomiausia, kad kairieji mano, jog lemti turi daugumos balsas, neva liaudies balsas yra tiesos balsas. Liaudis išmintinga ir niekada neklysta. Bet kairieji kažkodėl renkasi ginti mažumas. Pamenu, iki ašarų juokiausi išvydęs spartakistų trockininkų akcijos nuotrauką. Joje tie trenkti per visą makaulę aktyvistai stovėjo su transparantu „Kairieji, darbininkai, moterys, homoseksualai, žydai ir juodaodžiai! Vienykitės kovai prieš kapitalizmą!“ Įsivaizduoju Eltoną Johną, Romaną Abramovičių, Mike’ą Tysoną ir Angelą Merkel, kurie visi, įkvėpti spartakistų kvietimo, dalyvauja antikapitalistiniame marše.

 

Žinoma, kiekvienoje spartakiečių paminėtoje žmonių grupėje yra tokių, kurių teisės paminamos ir kuriuos reikia ginti. Bet mažumos anaiptol ne visada ir ne visur engiamos. Viena būti homoseksualu Afganistane valdant talibams, visai kita – būti vienalytės meilės šalininku Vakarų (arba Rusijos) pramogų verslo kontekste. Ir žydai, nebijokim pripažinti, būna skirtingi – daugeliui jų kapitalizmas net labai patinka.

O moterys? Kodėl prieš kapitalizmą turėtų stoti tos, kurios ištisas dienas kankinasi grožio salonuose, kavinėse ir brangiuose fitneso klubuose? Arba kuo kapitalizmas nepatinka verslininkei? Bet kairieji – jie tingūs ir dažnai nelabai protingi. Jie mąsto formulėmis, tad jiems patinka gatavi receptai. Pasakyta, kad mažumos engiamos, vadinasi, nėra ko nė galvoti – reikia jas ginti, net tada, kai jos to neprašo.

Moterys, žinoma, jokia mažuma – grubiai tariant, pusė žmonijos. Visi daugmaž įsilavinę žmonės žino, kaip kentėjo moterys kapitalizmo aušroje. Joms mokėjo nedaug, o dirbo jos kur kas daugiau už vyrus – darbe, o po to namie. Knygų mėgėjai pamena Emilio Zola romano „Žerminalis” veikėją, kuri stūmė vagonėlius šachtoje. Tai išgalvotas personažas, bet, kaip pažymi kritikai, Zola pavyko perteikti tikrą, objektyvų tuomečio proletariato padėtį. Moterys dirbo lygiai su vyrais, bet gaudavo mažiau, neva fizinės jėgos ne tos, o ir kam bobai mokėti tiek pat, kiek vyrui?

Buržua, ir ne tik jie, iki pat antrosios XIX amžiaus pusės į moteris žiūrėjo kaip į nepilnaverčius darbininkus. Bet vėliau Vakaruose įvyko „seksualinė revoliucija”, kuri atsiliepė ir gamyboje. Atsirado moterų viršininkių, verslininkių. Seksualinės revoliucijos, leidusios moterims nesigėdyti jų slapčiausių troškimų, fone atsirado feminizmo mada, kuri iki tol buvo bohemos ir išsilavinusių vidurinio sluoksnio moterų pomėgis.

Istorinė tiesa tokia, kad garsiausios XX amžiaus pradžios socialistės – Rosa Luxembourg ir Clara Zetkin – nebuvo feministės. Rosa Luxembourg pasisakė už tai, kad darbininkai vyrai ir darbininkės moterys kartu stotų prieš kapitalistinį išnaudojimą. O feministes ji vadino „parazitais ant visuomenės kūno”.

Tiesa, anarchistė Emma Goldman nubrėžė tuomet pačią radikaliausią feminizmo kryptį – anarchofeminizmą. Ji manė, kad moteris išsilaisvins ne tada, kai gaus teisę balsuoti ar rinktis darbą, o kada pasieks asmeninį savarankiškumą, psichologinę nepriklausomybę ir išsilaisvins nuo „visuotinai pripažintų moralės normų”. Goldman kritikavo šeimą ir motinystę – jas laikė svarbiausiomis moters seksualinės laisvės ribotojomis. Aplenkdama pačias radikaliausias feminizmo sroves, iš esmės Goldman metė iššūkį miesčionims, įsitikinusiems, kad moters paskirtis – motinystė. Goldman požiūrį į „moterų klausimą” reiktų nagrinėti žavėjimosi mirtimi kontekste, kuris buvo būdingas anarchistams tuo herojišku laikotarpiu.

Victoras Serge’as prisimena vieno savo draugo, prancūzų anarchisto žodžius: „Gyvybė neverta to (kad kankintumeisi kalėjime – aut. past.). Šešios kulkos – policijos šunims, septinta – man. Žinai, kaip man širdyje lengva…” Tas vaikinas nesiskyrė su brauningu, visą savo gyvenimą nuolat bendravo su mirtimi. Viena jauna akušerė anarchistė atsisakė savo profesijos, „nes nusikalstama žmogų bausti gyvenimu”. Goldman, siūlydama moteriai atsisakyti „motinystės džiaugsmo”, logiškai užbaigė anarchistiškos paniekos gyvenimui doktriną, o ne apdainavo beribį moters seksualumą, kaip mano seklūs protai.

 

Seksualumu itin džiaugėsi rusų socialdemokratė Aleksandra Kolontai, bet rusų socialdemokratai į jos pažiūras nekreipė dėmesio. Tik aštrių politinių diskusijų mėgėjas Vladimiras Leninas piktinosi, kad Kolontai lygina lytinį aktą su troškulio numalšinimu. Tačiau ir Ana Michailovna feministėse matė moterų priešes. Petrogrado regiono konferencijoje, sušauktoje 1917 m. lapkričio 12 dieną, Kolontai pasiūlė paklausyti, ką pasakys Rusijos moterų lygybės lygos atstovė dr. Doroševskaja. Kad „darbininkės žinotų ir pažintų, kas yra jų priešas”. Kai Doroševskaja pareiškė, kad „vyrai negali ginti moterų interesų, nes jų nesupranta”, jos balsas paskendo nepritarančiųjų gaudesyje.

Rusijos Vasario revoliucija suteikė moterims balsavimo teisę, o spalio revoliucija konstitucijoje įtvirtino juridinę vyrų ir moterų lygybę. „Civilinės santuokos” dekretas (1918 m.) pripažino teisėta tik valstybinėse įstaigose sudarytą santuoką ir pirmą kartą Europos istorijoje suteikė teisę moterims pasilikti mergautinę pavardę. Tuo pačiu metu revoliucija palaidojo ir rusišką feminizmą. Bolševikų dekretais 1917-ųjų pabaigoje 1918-ųjų pradžioje visos feministinės organizacijos buvo paskelbtos neteisėtomis – kaip ir kitos partijos bei sąjungos.

Matome, kad klasikinis socializmas ir anarchizmas atmetė feminizmą, nes ši srovė atitraukė dirbančiasias moteris nuo klasinio požiūrio į išsilaisvinimo problemą. Bet viskas pasikeitė po seksualinės revoliucijos, supurčiusios Vakarus 1960-1970 metais. Atsirado visokių išlaisvinančių teorijų, tarp jų – ir radikalių feminizmo srovių mada. Natūralu, daugelis kairiųjų pasimovė ant tos mados kabliuko. Ir prasidėjo. Jeigu Emmai Goldman motinystės atsisakymas buvo drąsus nusivylimo gyvenimu žingsnis, tai kairieji ėmė žavėtis gyvenimo malonumais ir pliaukšti apie „teisę į orgazmą”.

Kairieji ėmė kartoti banalias kvailystes apie humanišką moters prigimtį. Pamenu pokalbį su prancūzų trockistu, kuris, sako, ir toliau važinėja į Rusiją tikėdamasis čia suburti savo internacionalo sekciją. Jis leptelėjo, kad ateityje valdžia priklausys moterims ir nuo to visi išloš, nes moterys daug humaniškesnės ir pakantesnės nei vyrai. Ši mažai ką bendro su tikrove turinti nuomonė yra radikalaus feminizmo vėmalai. 4-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje JAV užgimusio „ypatingų teisių feminizmo” (dar jį vadina „gerovės feminizmu” – „welfare feminism”) šalininkės manė, kad moterys visai kitokios nei vyrai. Jų požiūriu, moterys linkusios į kooperaciją, yra taikios, o vyrai iš prigimties agresyvūs, jų aistra varžytis nuolat sukelia karus ir kitokius kataklizmus. Tos feministės galvojo, kad jei moterys valdys pasaulį, visuomenės santvarka bus kur kas teisingesnė.

Šią poziciją paneigia visa eilė tyrimų ir stebėjimų.Tyrimai rodo, kad moterų kalėjimuose „taisyklės” kur kas griežtesnės nei vyrų.

Bet kairieji toliau kartoja feministines atgyvenas. Neseniai Piotro Aleksejevo pasipriešinimo judėjimo tinklapyje anarchistas Vladas Tupikinas paviešino savo pamąstymus apie moters vaidmenį šiuolaikinėje politikoje: „Klintono administracijoje buvo ne vien praktikantė Monica Lewinski, bet ir – jūs juoksitės – valstybės sekretorė (vėl!) Madeleine Albright, kilusi iš Čekoslovakijos. Taip, irgi moteris. Ir pani Olbraitova, ir puikiai rusų kalbą žinanti Rice, ir galima JAV prezidentė ponia Klinton, žinoma, yra ne pačios simpatiškiausios politikės. Ir apskritai ne patys simpatiškiausi žmonės. Bet jos, kartoju dar kartą, yra moterys. Ir jos valdo arba visai nesenai valdė pačią galingiausią pasaulio valstybę. Ir nieko katastrofiško JAV kol kas neatsitiko. Šalis negriuvo, neužleido jokių tarptautinių pozicijų, nors jas jau dvylika metų gina moterys.”

 

Ir ką? Rusijos imperiją tris XVIII amžiaus ketvirčius valdė moterys: Jekaterina I, Ana Ivanovna, Jelizaveta Petrovna, Jekaterina II. Ir Rusija negriuvo, atvirkščiai, išplėtė savo teritoriją. Būtent tada emė plėstis į Kaukazą. O kalbant apie Kaukazą, tokia šalis kaip Gruzija savo galybės viršūnę pasiekė XIII amžiuje valdant karalienei Tamarai. Ką tai įrodo? Valdymo efektyvumas ar neefektyvumas visiškai nepriklauso nuo valdančiojo žmogaus asmenybės ar jo lyties.

Gal Tupikinas siūlo džiaugtis, kad svarbiausius pasaulio politikos sprendimus priima moterys ir nekreipti dėmesio, kokie tie sprendimai? Bet juk Jugoslavijos, Afganistano ir Irako bombardavimai netapo humaniškesniais nuo to, kad sprendimus dėl jų priiminėjo ir moterys.

 

Žinoma, kairieji suteikė feminizmui savito skambesio. Feministės sako, kad moterys kenčia nuo „vyrų sąmokslo”: vyrai – tie ištvirkę išsigimėliai – kontroliuoja visas gyvenimo sritis, nustato visuomenės elgesio stereotipus ir grožio kanonus. O moterys, engiamos vargšelės, sekdamos primestais kanonais, yra priverstos pabrėžti savo išorinius privalumus. Apnuoginti šlaunis ir krūtinę, plikinti pilvus, aptempti užpakaliukus, darytis makiažą – tai taip žemina! Ak, jau tie vyrai...

Kairuoliai šiek tiek pakoregavo feministes šiuo klausimu – anot jų, dėl visko kalta buržuazinė masinė kultūra. Ji neva kuria stereotipus, kuriuos mėgdžioja abiejų lyčių miesčionys. Su tuo negalima nesutikti. Masinė kultūra stipriai veikia žmonių elgesį ir kartais nulemia masių reakciją į tam tikrus reiškinius.

Beje, tokias pačias išvadas, tik iš kitos pusės padarė, ir naujoji dešinė. „Šiuolaikiniai vyrai bijo savo minčių, banditų, viršininkų, „visuomenės nuomonės”, pinigus siurbiančių ir duodančių siurbėlių. Bet labiausiai jie bijo moterų. Štai kokį paveikslą piešia Jevgenijus Golovinas straipsnyje „Ginekokratijos era” („Elementy”, Nr 6): „Ji eina spalvinga ir gerai išcentruota, jos krūtinė gundančiai vibruoja. Iškankintos mūsų akys seka jos išlinkimus, o kūnai skausmingai sukyla. Jos šaltumas – tikra nelaimė nelaimė, o jos erotiškas geraširdiškumas – tikra palaima! “Ji” – patraukliai suformuota materija šiame materialiame pasaulyje, kuriame gyvename tik kartą, “ji” – idėja, stabas, jos padidintos grožybės rėkia iš plakatų, žurnalų viršelių ir ekranų. “Ji” – konkreti vertybė. Gražus moters kūnas kainuoja brangiai, ko gero, pigiau nei Gojos „Apsinuoginusi Macha”, bet visgi už jį reikia mokėti. Prostitutė reikalauja valandinio atlygio, o meilužė arba žmona reikalauja, suprantama, kur kas daugiau.”

„Naujoji dešinė” tvirtina, kad masinė kultūra naikina „vyriškąjį pradą”, o kairieji – kad ji naikina moteris išnaudodama jų vaizdinį komerciniais tikslais.

Teisūs ir vieni, ir kiti. Masinė kultūra, versdama zombiais ir moteris, ir vyrus, stiprina miesčionišką supratimą, kas yra moteriška ir vyriška. Jei nevažinėji brangia mašina, jei nebūsi apsirengęs brangaus prekinio ženklo rūbais, į tave „mergina iš viršelio” niekada neatkreips dėmesio. Jei nesi mergina iš viršelio, tai skalbsi nevykėlio nosines ir glaudes, o jei su išvaizda pasisekė – mokėk ją parduoti kuo brangiau. Standus atsikišęs užpakaliukas, ilgos kojos, aukšta krūtinė, putlios lūpos, purūs plaukai – tai dievo dovana, kuria reikia naudingai pasinaudoti.

Masinė kultūra, formuodama mėgdžiojimui skirtus įvaizdžius, meistriškai išnaudoja žmonių pasąmonės impulsus. Apnuogintų pilvų mada, persišviečiančios kojnės, gilios iškirptės, iš džinsų išlindusios kelnaitės ir džinsai su „žema talija” – tai tik naujausi pavyzdžiai, kaip masinė kultūra žadina moterišką instinktą suvilioti patiną. Ne menkiau masinė kultūra veikia ir vyriškus instinktus. Tuo pačiu ji stiprina prietarus, kas vyriška ir moteriška. Reklaminiuose filmukuose būtent moterys plauna keptuves ir lėkštes, rūpinasi skalbinių švara ir sugedusia skalbimo mašina. O vyrai prisiliurlina alaus, važinėja džipais, kartu su vaikais valgo greitai išverdančius makaronus arba sriubą iš kubelių, paruoštą rūpestingos žmonos.

 

Nežiūrint to, kad feministės dažnai pasiduoda įvairiems mados dvelksmams, jos labai dogmatiškos. Paklausius ar paskaičius jų samprotavimų apie „moterų diskriminaciją”, susidaro įspūdis, kad gyvename prieš šimtą metų, kai darbininkėms moterims oficialiai mokėjo mažiau nei darbininkams vyrams. Ir uždirba moterys mažiau, ir valdžioje jas pirštais suskaičiuosi, ir tarp gamybos vadovų jų aiškiai trūksta.

Žinoma, darbdavio žeminamos moterys nėra retenybė. Bet taip yra ne dėl „vyrų samokslo prieš moteris”, o dėl kapitalistinės gamybos specifikos. Protingi socialistai feministai tą suvokia. Jie žino, kad moterų diskriminacija ir prieštaravimai tarp lyčių apibrėžti visuomenės, besiremiančios privačia nuosavybe, antagonizmais. Patriarchatas ir kapitalizmas yra „dvipolės sistemos” dalys, stiprinančios viena kitą. Rusijoje, kurioje privačia nuosavyve paremtas kapitalizmas tik įsitvirtina, atsivėrė plati dirva savivalei ir prieš darbininką, ir prieš darbininkę. Sprendžiant iš Sankt Peterburgo darbo biržos statistikos, laukinio kapitalizmo sąlygomis labiausiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai – jaunimas (23 % užsiregistravusių), moterys (68 %) ir neįgalieji (23 %). Jei pagal šią statistiką nupieštume vidutinio bedarbio peterburgiečio portretą, išeitų 29 metų mergina, ekonomistė buhalterė arba vadybininkė.

Bet šie skaičiai neįrodo „moterų engimo”. „Ekonominio gerbūvio” metais, kuriuos Vladimiras Putinas pavadino „riebiais”, tiesiog buvo madinga mokytis ekonomisto arba vadybininko profesijos, daugiausia šių profesijų mokėsi merginos. O krizė parodė moteriškos lyties jaunų ekonomistų ir vadybininkų perteklių. Moterų dominavimas darbo biržoje rodo ir moterų engimą, ir faktą, kad tarp studentų daugumą sudaro merginos. Tai, beje, rodo ir „vyrų diskriminavimą”, jų nustūmimą nuo išsilavinimo. Taip jau sukiklostė ekonomiškai. Nieko seksualaus – grynas verslas. Būtent verslo sumetimais darbdaviai stengiasi nesamdyti merginų ir jaunų moterų su vaikais. Dėl ko – visiems aišku.

Dar feministams nepatinka, kad Peterburgo valdžioje moterys sudaro tik 15 %! Iš to jie daro tokias išvadas: „Nežiūrint pavienių moterų paskyrimo į socialiai svarbius postus pavyzdžių, tenka konstatuoti, kad moterys Sankt Peterburge, kaip ir visoje Rusijoje, yra nustumtos nuo aukščiausių postų”.

Jie greičiausiai nežino, kad vyriausybėje (bolševikų komisarų taryboje), kuri pirmoji Europoje įtvirtino visišką lyčių lygybę, buvo tik viena moteris – Aleksandra Kolontai. Tad politinis vyriausybės kursas anaptol ne visuomet priklauso nuo ministrų lyties. O kartais ir priklauso. Pavyzdžiui, šiandieninį Peterburgą valdo tokia moteris kaip Valentina Matvijenko. O padeda jai vicegubernatorės Ala Manilova ir Liudmila Kostina. Dėl jų nuo isteriško valdymo kenčia daugelis šiaurinės sostinės gyventojų. Štai vieno žurnalo redaktorius pasigailėjo, kad ant viršelio atvarto atspausdino vicegubernatorės Alos Manilovos draugės nuotrauką. Viena draugės akis kiek „šoktelėjo”. Tiesa, draugė ne bet kas, o Marija Fomina, vadovavusi 5-ajam televizijos kanalui, dabar vadovaujanti Festivalių ir švenčių centrui, kuris už biudžeto pinigus organizuoja didžiulius renginius – miesto karnavalą „Rausvosios burės” ir kitus.

Gubernatorės isteriką savo kaliu pajuto Peterburgo smulkaus verslo atstovai. Valentina Matvijenko įsakė nugriauti jų kioskus, nes europinių standartų mieste „jie siaubingai atrodo”. Gubernatorę bandė atvesti į protą Valentina Ivanovna, pasakiusi, kad reikia pabandyyi etapais – „juk jie protestuos, triukšmaus”. Bet gubernatorė trypė kojomis lyg susenusi princesė iš žinomos pasakos „12 mėnesių” ir šaukė „Tai siaubas, aš pasakiau nugriauti, vadinasi, nugriauti!” Tai tik vienas Peterburgo miesto valdovės isterikos pavyzdys, jų yr air daugiau.

Sutinku, kad 15 % moterų valdžioje yra labai blogai. Bet ką paaiškina šis skaičius? Tai, kad egzistuoja slaptas vyrų suokalbis, analogiškas masonų žydų, kuris atskiria moteris nuo šalies valdymo? Mažas moterų procentas, o jis iš tikro mažas, tarp aukščiausios ir vidutinės grandies vadovų yra greičiau sociokultūrinė tradicija, kurios įsitvėrusios moterys nesiekia vadovo darbo, nes tai trukdytų tvarkytis namie. Namai – įprasta moterims gyvenamoji sritis, taip ją išauklėjo patriarchalinės visuomenės tradicijos. Prisirišimas prie namų rūpesčių – moteriškos „giminės istorijos” pasekmė. Kai žmonija perėjo prie mėsos, vyrai medžiojo, o moterys kūreno židinį ir tvarkė stovyklavietę. Taigi moterų „namų vergija” iš dalies yra savanoriška. Jeigu moteris tikrai panorės tapti vadove, šiandien jai mažai kas gali sutrukdyti. Šiuolaikinis kapitalizmas nedaro didelių lyčių skirtumų.

Aiškinti reiškinius skaičių pagalba, neprisiliečiant prie sociokultūrinio fono, būtų tikras diletantizmas arba žongliravimas skaičiais siekiant įrodyti būtiną tezę. Statistinius tyrimus reiktų papildyti apklausomis, kuriose moterų būtų klausiama: „Ar norėtumėte būti vadove?”, „Jei taip, tai kodėl?”, „Jei ne, tai kodėl?” Be to, sociologinius duomenis reiktų nagrinėti istorijos kontekste: vienose šalyse ar regionuose jis vienoks, kitur – kitoks.

 

Kapitalizmas ir rinkos ekonomika, žinoma, gilina daugumą prieštaravimų, kursto ir apsunkina konfliktus tarp vyriškos ir moteriškos žmonijos pusių. Visgi net pati radikaliausia revoliucija nepanaikins lyčių antagonizmo. Įveiktas darbo susvetimėjimas, abiejų lyčių žmonių įtraukimas į sprendimų priėmimą, automatizuoti buities darbai (skalbimas, namų ruoša ir t.t.) – visa tai padės įveikti kultūrinius moterų ir vyrų santykių prieštaravimus, bet nelikviduos esminių skirtumų tarp vyrų ir moterų, jų prigimties bruožų.

Nes moterų ir vyrų antagonizmas slypi jų fiziologijoje, seksualume ir lyčių istorijoje. Jeigu ateityje, kaip svajojo Leninas, gali atsirasti vieninga rasė, tai vieninga lytis niekada neatsiras. Revoliucijai išnaikinus miesčioniškus prietarus apie vyro ir moters vaidmenį, iš naujo atsivers tikra lyčių paskirtis ir pasidalijimo į vyrišką ir moterišką prasmė. Juk laisvė – tai ne teisė, o pareiga. Ne dovana, o iškovojimas, privilegija. Kiekviena lytis turės savas prigimtines privilegijas ir savo pareigas.

Internetinis žurnalas „Rabkor”, 2009 09 28

Vertė Evaldas Balčiūnas