Prieš keletą dienų Vyriausybė ir Bažnyčios hierarchai susėdo prie bendro stalo ir nutarė, kad Lietuvai reikalingas įstatymas, kuris leistų būsimam medikui atsisakyti atlikti abortą, jei tai prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams. Rodos, viskas teisėta, gražu, moralu?

Perskaitęs šią naujieną, paklausiau savęs – o ką čia veikia Bažnyčia? Kaip suprasti tai, kad teisiškai sekuliarioj valstybėj įstatymus inicijuoja Bažnyčios atstovai? Kodėl Bažnyčia turi tokią didelę įtaką šalies vidaus gyvenimui? Kažkam jau tapo įprasta ir todėl nepastebima, o kažkam nelabai (įskaitant mane), kai Lietuvoje įstatymai rengiami su Bažnyčios pagalba, privatus gyvenimas pertvarkomas į pseudokrikščionišką sistemą, o klerikalizuota valstybė visiems nustatinėja asmenines vertybes. Tačiau kolkas Konstitucija ir jos 43 straipsnis, kuriuo deklaruojama sekuliari valstybė, Bažnyčiai negalioja. Negalioja ir tiek.

Šis minėto įstatymo inicijavimas atrodo įtartinai dėl kelių priežasčių. Pirma, nuostatos, kurios leidžia medikui atsisakyti atlikti abortą dėl religinių ar moralinių įsitikinimų, jau yra įtvirtintos Akušerių-ginekologų etikos kodekse ir Lietuvos medicinos normose, patvirtintose sveikatos apsaugos ministro. Jomis sėkmingai gali vadovautis kiekvienas medikas.

Antra, toks įstatymas numatytų rezidentų bei praktikuojančių gydytojų atsisakymą atlikti abortą. O tai labai svarbus akcentas, kuris nurodo tokio įstatymo esmę. Jei akušeris-ginekologas nebus mokomas atlikti abortą, vadinasi, savo darbe jis niekada ir negalės suteikti tokių paslaugų, net jei ir įsitikinimai ilgainiui pasikeistų, kadangi to daryti jis paprasčiausiai nemokės, nesugebės.

Rezultatą ir pasekmes galima numatyti – Lietuvoje sumažėtų akušerių-ginekologų, kurie galės profesionaliai atlikti abortą, o skubos atveju, šios paslaugos suteikimo galimybė dar labiau sumažėtų. Tai sąlygotų neprofesionalių ir nelegalių abortų antplūdį.

Bažnyčios atstovai ne kartą bandė karštligiškai ginti abortų draudimus, tik šįkart pasirinktas šiek tiek kitoks kelias ir retorika – ne fanatiškas rėkimas, o subtili priedanga. Tačiau tikslas – uždrausti abortus – nepakito.

Nepasikeitė ir dar vienas siekis – kontroliuoti privačią sferą, privačius gyvenimus, privačius ir viešus kūnus. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti kad ir abortų draudimo įstatymą, kurio taip trokšta klerikalai? Tai parodo norą kontroliuoti visų piliečių gyvenimus, nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, kadangi įstatymai galioja absoliučiai visiems. Čia tiktų kažkur skaityta ar girdėta mintis, kuri skamba maždaug taip: „katalikai turi visišką laisvę nesidaryti abortų, tačiau kodėl jie trokšta abortus draudžiančių krikščioniškų įstatymų, kurių turėtų laikytis žmonės su kitais religiniais įsitikinimais ar tiesiog kitomis pažiūromis?“.

Tačiau visa tai, apie ką kalbu, yra žmogaus teisių tema, o tiksliau – moterų teisių. Neseniai pasirodė seimo narės, feministės A. M. Pavilionienės ganėtinai ironiškas rašinys, kuriame ji prognozuoja moters teisių apokalipsę Lietuvoje. Tokia seimo narės pozicija ir jos kontekstas yra labai svarbus ir užduodantis daug klausimų.

Galima sakyti, kad A.M. Pavilionienė, berods vienintelė taip aktyviai ginanti moterų reprodukcines teises, atstovauja feministinei pozicijai. Tačiau viešajame diskurse jos vaidmuo tampa labai simboliškas. Tą liudija ir paskutinis seimo narės rašinys, persunktas ironija, neviltim ir atrodantis lyg šauksmas tyruose, nes būtent toks ir yra.

Šiandien bet kokia feministinė idėja, pozicija ar pats feminizmas yra gana keblioj situacijoj. Viešajame diskurse feminizmui atstovauja vos kelios intelektualinės figūros, kurios ne tik kad nesusilaukia jokios paramos, bet yra pastoviai puolamos pačių moterų. Nemanau, kad galima kalbėti apie stiprų feministinį judėjimą Lietuvoje, veikiau atvirkščiai – antifeministinės jėgos yra žymiai didesnės.

Kodėl? Antifeminizmas dažniausiai atstovaujamas religiniu pagrindu arba tada, kai feministinių idėjų būtinybė nėra suprantama ar įsisavinama. Šiuo atveju suveikia abu faktoriai. O vis tik didelė dalis moterų vis dar nesuvokia visų reprodukcinių teisių užtikrinimo svarbos. Čia reiktų pabrėžti vieną svarbų dalyką – žmogaus teisės yra kompleksinės teisės, kurios paprastai įgyvendinamos besąlygiškai, t.y. ne atskirai viena nuo kitos, o kaip visuma, neišskiriant ir nediskriminuojant nė vienos žmogaus teisių srities ar elemento.

Kalbu apie tai, kad jeigu valstybė pasižada užtikrinti moterų reprodukcines teises, tai kodėl vienos teisės (pavyzdžiui, teisė spręsti turėti arba neturėti vaikų) yra grubiai suvaržomos arba to labai siekiama? Sakysit, todėl, kad moterims tos teisės nereikalingos? Juk iš tikrųjų taip ir atrodo – vienintelės, kurios reikalauja moters teisių užtikrinimo yra kelios viešos personos, o moterų judėjimai, organizacijos apskritai nematomos, nors ką veikti tikrai yra.

Reali situacija panaši. Šiandien moterys vis dar subordinuotos vyrui ir visai patriarchalinei sistemai, todėl bet koks mąstymas, esantis UŽ patriarchalizmo ribų, atrodo blogas, nesisteminis, demoralizuojantis ir t.t. Todėl feminizmas visus taip gąsdina. Vietoj jo renkamasi karjeros aukojimas, tarnavimas vyrui, žodžiu, idealios patriarchalinės šeimos tipažas, kur moters vaidmuo apibrėžiamas labai paprastai – vaikų gimdymo-indų plovimo mašina. Juk tai žymiai patogiau negu kovoti už savo, kitų teises, emancipuotis ir pagaliau gerbti save.

Tai, kad feministinės ir moterų teisių idėjos nesulaukia palaikymo iš visuomenės, rodo žmogaus teisių kompleksiškumo nesupratimą, aukštą patriarchalizmo barjerą, didelę lyčių vaidmenų poliarizaciją ir klerikalinio valdymo-kontrolės priimtinumą ir įsigalėjimą.

Taigi, kieno rankose dabar yra moterų teisės? Atsakymas tikrai bauginantis.