Jungtinės Amerikos Valstijos – pasaulinis kapitalizmo bastionas. Ši valstybė užgimė remiantis liberalizmo IDEOLOGIJA, įvykus buržuazinei „Amerikos revoliucijai“. Šioje šalyje įsitvirtinusi dvipartinė sistema, t.y. valstybės valdyme dalyvauja tik dvi partijos – demokratai ir respublikonai. Teoriniu požiūriu, sviestas sviestuotas – abi partijos atstovauja ne tik tuos pačius socialinius sluoksnius, bet ir praktiškai tą pačią IDEOLOGIJĄ.
Savo valstybingumo aušroje JAV buvo gana anarchistinė ir laisva valstijų sąjunga, kurioje veikė laisvosios rinkos dėsniai, o valdžios funkcijos buvo simbolinės. Logiška – kaip ir bet kurioje kapitalistinėje valstybėje, joje įvyko neišvengiami procesai: konkurencijos ar net kriminaliniu požymiu pranašiausios įmonės stambėjo, įveikė kitas ir tapo monopolistėmis. Monopolijos, turinčios milžinišką ekonominę galią, paprastai lengvai uzurpuoja ir politinę valdžią. Tada prasidėjo valstybės centralizacija (viena iš JAV Pilietinio karo priežasčių – šiauriečiai pradėjo standartizuoti dolerio valiutą, o Pietuose, kaip ir ankščiau, praktiškai kiekvienas bankas leido savo dolerius, padengtus auksu). Dar vėliau monopolijos pranoko pačios save – aukso dolerius pakeitė valiuta, nepadengiama niekuo – doleriais, paremtais „skola“.
JAV buvo įkurta filosofų bei mokslo žmonių, nebijojusių save priskirti filosofijos kryptims bei ideologijoms. Bet greitai JAV valdžia suprato – didelį pavojų kelia komunistai, anarchistai ir kiti kairieji, propaguojantys naują, kitokią „laisvės“ sąvoką. Antikomunistinė – prokapitalistinė propaganda prasidėjo įtikinėjimu, jog KAPITALIZMAS – vienintelė tikros laisvės santvarka, o laisvoji rinka – tobuliausia ekonominė santvarka.
{youtubejw}_VstTwFxNKk{/youtubejw}
Nors dauguma įkūrėjų (vadinamųjų „tėvų piligrimų“) buvo ateistai, o valstybė buvo įkurta kaip išskirtinai pasaulietinė, nereliginė, bet garantuojanti religijos laisvę, tačiau greitai buržuazija suprato religijos naudą. Kartu su centralizacija prasidėjo ir religizacija, palaipsniui ant dolerio pasirodė užrašas „In God We Trust“ („pasikliaujame Dievu“).
Po Antrojo Pasaulinio karo amerikonų propagandistai galų gale suprato tikrąją propagandos taisyklę – kuo mažiau žinių, kuo daugiau teiginių. Iš propagandos praktiškai visiems laikams dingo sąvokos su pabaiga „-izmas“ (angl. „-ism“). Sukurtas įvaizdis – „mes gyvenam demokratiškai, pas mus demokraTIJA, esame laisvi ir turtingi, gyvenam be jokių filosofijų, mūsų valstybė – normalumo etalonas“. Visi kiti „-izmai“ neva pristatomi kaip demokratijos ir laisvės alternatyva. Buvo aiškinama, kad JAV – demokratija, o TSRS – komunizmas (nors patys TSKP vadovai niekada savo valstybės nevadino komunistine, be to, žodžiais „socializmas“ ir „komunizmas“ yra apibrėžiama ekonominė/visuomeninė, o ne politinė santvarka).
{youtube}g_DaMKUP3Og{/youtube}
Prasidėjo procesas, kurį galima būtų pavadinti „Vakarų deideologizacijos fikcija“. Gyvenantys kapitalistinėje santvarkoje ir skleidžiantys liberalizmo/neokonservatyvizmo kapitalistines ideologijas bei idealizmo filosofiją, kapitalistai ėmė aiškinti, neva jie neatstovauja jokių ideologijų. Tokiu būdu jie apskritai demonizavo sąvoką „ideologija“ („Ideologija – tai idėjų, pažiūrų bei teorijų sistema“, „Filosofijos žodynas“, 1992 m.).
„Deideologizacija“ pasiekė tokį lygį, kad dabar naujieji Amerikos racionalistai, kišantys klausytojams metafizinį materializmą (filosofiją), aiškina, kad tai ne filosofija ar ideologija, o tiesiog... abstraktus dalykas be jokio pavadinimo. Nenurodydami pavadinimo, jie pateikia tai kaip tiesą.
Lygiai tas pats su garsiuoju filmu „Zeitgeist“, kuris iš esmės propaguoja komunistinę ideologiją. „Dialektinio materializmo“ sąvoka čia pakeista „intelektualiuoju materializmu“, siūloma pacifistinė socialistinės revoliucijos idėja ir technokratinė vizija, nors visos šios sąvokos nėra naujos, jos atsirado komunistų žodynuose jau nuo XX amžiaus pradžios.
Linksmai atrodo ir metodologijos (bet kokios ideologijos sudedamosios dalies) „neigimas“. Metodologija – tai pažinimo metodų sistema. Tuo tarpu Vakaruose tokia sąvoka apskritai reta –,vienintelis „teisingas“ tyrimo metodas vadinamas „moksliniu metodu“. Iš tiesų tai abstrakti metodologija, besiremianti dedukciniu ir kitais metodais, o „ideologizuotų“ šalių žodynuose sąvokos „mokslinis metodas“ jūs tiesiog nerasite, nes ten metodai vadinami savo pavadinimais: „dedukcinis metodas“, „indukcinis metodas“ ir t. t.
Bendrai „deideologizavimo“ strategijai pasidavė ir anarchistai. Jie anarchizmą ėmė vadinti ne ideologija ar filosofine srove, o... gyvenimo būdu. Tokiu būdu akademiniams intelektualams (kokiais ir buvo anarchizmo kūrėjai Bakuninas bei Kropotkinas) būtų gėda vadintis anarchistais, jie mieliau vadintųsi kokias marksistais ar socialistais...
Savaime suprantama – anarchizmas, kaip bet kokia filosofijos srovė ar pasaulėžiūra, įtakoja jo principų prisilaikančio žmogaus gyvenimo būdą. Tačiau tai suabsoliutinus, anarchizmas iš politinio ir socialinio judėjimo paverčiamas kažkokiu sveikuolių klubu. Apie tai kalba net žodynai: būna sveikas gyvenimo būdas, pasyvus ar aktyvus gyvenimo būdas, o anarchistinio kažkodėl nėra...
Baisiausia tai, kad suvokimas, jog Amerikoje klesti demokratija, TSRS buvo komunizmas, o anarchizmas – tai gyvenimo būdas, jau ima dominuoti ir Lietuvoje. Žinoma, buržuazinei mūsų kapitalistinės valstybės vadovybei tai palanku – kad visi galvotų, jog anarchistai propaguoja ne tikrąją demokratiją ir laisvę, o nepropaguoja nieko. Kad marksistai vietoj demokratijos perša komunizmą, o ne siūlo sutvirtinti pačią demokratiją...
