Lietuva šiais laikais nelabai gali pasigirti esanti pirmosiose kokių nors pozityvių reitingų vietose. Ekonomika pas mus silpna, pramonės praktiškai neturime, iškasenų – taip pat, kankina infliacija, biudžeto deficitas; gyvenimo lygis, smarkiai kritęs 1990-1992 m., po to iš lėto augęs, 2008-2009 m. vėl katastrofiškai nukrito; uždarbis, reikalingas, kad išgyventum vieną mėnesį mūsų šalyje, yra aukštesnis nei minimali alga; mažumos skundžiasi tolerancijos trūkumu... Bet visgi! Yra vienas reitingas, pagal kurį mes tvirtai pirmaujame! Tai savižudybių skaičius tūkstančiui gyventojų. Nuo 1993 m. Lietuva pirmauja pasaulyje pagal vyrų savižudybių skaičių, o Europoje yra pirmoji ir pagal moterų savižudybes. Be to, reikia turėti omenyje, kad šiuos baisius skaičius sumažina (ir statistiką atskiedžia) mūsų tėvynainiai, skinantys braškes Airijoje.
Nesyk iš senyvų konservatorių esu girdėjęs tokius žodžius: „Nesuprantu, kodėl jaunimas žudosi? Tai didžiausia kvailystė. Mūsų laikais niekas nesižudė, o laisvės turėjome žymiai mažiau. Paspringo jaunimas laisve“. Dar kartais priduriama, kad koks nors rašytojas, pvz., B. Sruoga išgyveno visus lagerio baisumus ir nenusižudė. Tad kas gi pasikeitė nuo mūsų tėvų laikų?
Norėdamas paaiškinti savižudybių fenomeną, pasitelksiu neseniai anarchijoje.lt publikuotą pavyzdį. Palyginkime ūkininko karvę su agrofirmos karve. Ūkininko karvė dieną ganosi laukuose, naktį – miega tvarte, o agrofirmos karvė gyvena garde ir beveik nejuda. Ar kurią nors iš jų galime vadinti laisva? Ne. Abi jos yra pririštos grandinėmis ir visiškai priklauso nuo šeimininkų. Kuria iš jų reikia labiau rūpintis? Iš dalies daugiau rūpesčių sukelia agrofirmos karvė – ji yra garde, jai reikia nešti maistą, vandenį, valyti išmatas, tuo tarpu ūkininko karvė ganosi laukuose, ėda žolę, tuštinasi atviroje erdvėje.
Milžiniškų agrofirmų kūrimosi pradžioje pastebėta, kad uždarytos į mažus gardus karvės dažnai išprotėja arba net nusižudo daužydamos galvą į gardo sienas. Tada gardus imta plėsti iki tokio lygio, kad karvė galėtų bent minimaliai judėti ir nesižudytų.
Ar Tarybų Sąjungoje, kurioje gyveno mūsų tėvai, buvo kokia nors revoliuciškai nauja santvarka – socialistinė ar juo labiau komunistinė? Manau, kad tikrai ne. Taip teigdamas turėčiau sutikti su anų laikų nomenklatūros propaganda. Tai tebuvo valstybinis kapitalizmas, šiandien klestintis tokiose valstybėse kaip Baltarusija. K. Marxas pats pastebėtų, jog TSRS darbininkas buvo atskirtas nuo savo pagaminto produkto lygiai taip pat, kaip ir „įprastame“ kapitalizme.
Kuo skiriasi dabartinis kapitalizmas, kuriame didelė žmonių dalis tiesiog nusižudo, nuo anų laikų kapitalizmo? Ginkluoti K. Marxo „Kapitalu“, anų laikų „įmonės“ – valstybės – vadybininkai bandė kurti tokį kapitalizmą, kuriame jie būtų sotūs, o darbininkai – bendrautų tarpusavyje, būtų laimingi ir nieko neįtariantys. Kitaip tariant, nuo savižudybių gelbėjo nuolat skiepijama kolektyvizmo dvasia ir intensyviai skleidžiama „laimės“ propaganda. 1990-aisiais pasikeitus valdžiai, kolektyvizmo dvasia buvo išnaikinta, o „laimės“ propaganda smarkiai sumažinta. Dėl to itin padidėjo savižudybių skaičius. Tarybiniais metais jis neviršijo vidutinio Europos lygio (apie 25 savižudybės 100 tūkst. gyventojų), tačiau nuo 1991-ųjų ėmė sparčiai augti (1991 m. – apie 29, 1992 m. – apie 34, 1993 m. – apie 42, 1994 m. – apie 46).
Tarybiniais laikais valdžia suvokė šitokio požiūrio trumparegiškumą, todėl demonstratyviai rūpinosi darbininkų sveikatos apsauga, socialiniu gyvenimu, švietimu, buvo pradėtos ir gamtos apsaugos programos (TSRS buvo ribojama freono gamyba ir CO2 emisija). Sunku pasakyti, kodėl iširo tarybinė ūkio sistema. Greičiausiai viršūnės tiesiog panoro pereiti prie primityvaus kaupimo ir daugiau „nebežaisti“ su darbo jėgos reprodukcija bei minimalių visuomenės poreikių patenkinimo sistema. Jie surinko karves iš ganyklos ir uždarė į mažus gardus.
Dabartinio kapitalizmo sąlygomis darbininkas yra įspraustas į žymiai siauresnę hierarchinę sistemą – darbe jis tiesioginį viršininką, viršininko viršininką ir t.t. Ekonominės hierarchijos viršūnėje stovi samdytojas – įmonės savininkas. Be to, darbininkas pavaldus ir politinei valdžiai. Tokioje padėtyje baisiausia darbininkui yra ekonominė monopolizacija – neišvengiamas kapitalizmo procesas, kada „konkurencingiausia“ įmonė (ar įmonių kartelis) išstumia iš rinkos kitas įmones. Kadangi Lietuva maža, šiems procesams mūsų šalyje pakako mažiau nei 20-ies metų. Monopolinių įmonių vadovai dirbantiesiems yra absoliutūs monarchai – jie sprendžia, kiek tu uždirbsi, jie nulemia visą tavo gyvenimą. Netgi politinė valdžia dažnai ima nerūpėti, nuo jos žmogus atitolsta ir susitelkia į savo tiesioginės valdžios – savo darbdavių – įsakymų vykdymą.
Darbininkas kenčia nuo susvetimėjimo su savo darbo produktais. Jis paverstas įrankiu, darbo jėga, veržlė milžiniškame mechanizme. Veržei sugedus, ji bus pakeista kita. Darbininkas kenčia nuo individualumo neturėjimo – veržlė neturi turėti individualumo. Darbininkas kenčia nuo bendravimo trūkumo – tokioje visuomenėje visi susirūpinę pinigais, o ne bendravimu ir tarpusavio santykiais. Garduose gyvenančios karvės nebendrauja tarpusavyje, jas skiria siena. Žmonės taip pat skiria siena – kapitalizmo sukurta siena.
Nesi asmenybė? Neturi nuomonės? Neturi individualumo? Tačiau moki DIRBTI? Tada tu – TOBULAS DARBININKAS! Šią taisyklę patvirtina ir kitos šalys, rungtyniaujančios su Lietuva dėl „savižudžių karalystės“ vardo. Dėl jo gana rimtai konkuruoja vengrai bei kitos Rytų Europos šalys, „išsilaisvinusios“ iš TSRS priespaudos, t.y. šalys, kuriose vyrauja „laukinis“ kapitalizmas. Savižudžių skaičiumi į priekį veržiasi ir tokios šalys kaip Pietų Korėja, kuriose hierarchinė sistema yra pasiekusi savo apogėjų. Valstybė tokiose šalyse – tai kelios korporacijos, valdomos verslo klano šeimų. Gerai gyvena tik tų šeimų nariai, o visa šalis – skruzdės darbininkės, visos vienodos, visos paklusnios. Žinoma, kai kurios jų neištveria ir pasidaro sau galą tuo patvirtindamos K. Marxo žodžius: „Darbininkas yra paverstas preke, parduodama už mažiausią kainą“.
