Neseniai perskaičiau Valentino Mitės straipsnį apie žydus. Nors nesu nei žurnalistas, nei koks nors žinomas veikėjas, aš pasiryžau atsakyti į kai kuriuos žurnalisto iškeltus klausimus: už ką buvo taip skaudžiai baudžiami Lietuvos žydai, kokie žmonės tai darė, koks pastarųjų likimas. Išlikdamas nuoseklus, pradėsiu, už ką. Lietuviai nuo seno laukia vado, tokio kaip genialusis Vytautas, tokio, kuris mus nuvestų netgi toliau nei iki Juodosios jūros. Mūsų tauta nemėgsta kitataučių, veltėdžių. Mums reikia artojėlių, kurie dirba tikrą darbą.
Prieš 90 metų mano senelis, nuvežęs sūnų į straipsnyje minėtą Linkuvos gimnaziją, savo kaimynams pareiškė: darbininko nebus, bus vagelis. Jis, kaip ir visi aplinkiniai, buvo įsitikinę, kad nedirbantys žemės yra veltėdžiai, visaip trukdantys tikriesiems darbo žmonėms.
Kadangi žydai žemės nedirbo, vien dėl to buvo į juos įtartinai žiūrima. Žydai buvo kiekvieną dieną bažnyčiose apgiedami, minimi visose maldose dėl Jėzaus Kristaus nužudymo. Lietuvoje bankuose, teismuose, medicinoje, prekyboje įsigalėjo žydai, daugelis prasimušusių lietuvių šiose srityse jautė konkurenciją.
Vienas pagrindinių smūgių mūsų ūkininkams buvo tai, kad jau apie 1940-uosius metus dalis ūkių buvo praskolinti žydams, prasidėjo varžytinės. Mano mama vaizdžiai papasakojo apie mūsų artimiausią kaimyną, kuris sukrovė į ratus visa, kas brangiausią – savo šunį, kailius, samovarą, milo rietimą, nuvežė į miestelį. Ten pirmam pasitaikiusiam vokiečiui atsiklaupęs bučiavo batus, atidavė atvežtas gėrybes. Taip kaimynas džiaugėsi, kad jam paliko praskolintas ūkis, atsidėkojo vokiečiams už, anot jo, "prakeiktų žydų" sušaudymą.
Mama dažnai pasakodavo apie žydšaudžių „kontingentą“ – tai buvo chuliganaujantys paaugliai 14-16 metų, kurie buvo vaišinami degtine, galėjo patenkinti savo sadistinę prigimtį. Mama pasakojo apie vieną kaimyną, kuris, jau būdamas suaugęs, prie žydams iškastos tranšėjos pareiškė, kad prakeiktam žydpalaikiui gaila kulkos, jis mažus vaikus imdavo už kojos ir trenkdavo jų pakaušius į pušies kamieną. Tai buvo ramus, geras ūkininkas Klemensas. Jis apie 1956 m. grįžo iš Sibiro ir toliau pamaldžiai gyveno.
Man atmintin yra įsirėžęs vieno ruso, pasiteisinusio dėl savanoriško žygio į Afganistano karą: nematau kitur tokios galimybės pašaudyti į gyvus žmones. Tačiau atsivertus DELFI, pasklinda jaunimo atsiliepimai, kurie visiškai atitinka 1941-ųjų metų nuotaikas.
Mano kaimynas, jaunas vyras prasitarė nekenčiąs žydų todėl, kad jie daro iš lietuvių vaikų kraujo macus. Manau, kad dabar žydų šaudytojų būtų kur kas daugiau. Tam palanki dirva. Iš tūkstančių taikliųjų šaulių Lietuvoje nė vienas nenubaustas. Jeigu kas norėtų, kaimuose dar likę daug žudynes mačiusių liudininkų, jie papasakotų. Dabar tai yra daug realiau negu buvo prieš 30 metų. Visi, kas pakėlė šautuvus prieš beginklius žmones, jų nepaleido per visą karą, o po jo, kurie liko neišvežti, nepabėgo į Ameriką, nuėjo į mišką, prisidėjo prie baudžiamųjų būrių, dalis grįžę iš lagerių, apsigyveno prie savų. Štai tokių žmonių visi bijojo, apie juos vienas kitam nepasakojo, nes jautė, kad dėl neatsargių kalbų prasideda neaiškios mirtys. Dažnas yra savo kaimo patriotas, norėtų, kad apie kaimą „sklistų Birutės daina“.
Mūsų valdžia irgi suinteresuota, kad Lietuvio įvaizdis būtų geras. Dirbtinai jo nesukursi. Būtina susitaikyti, kad mes gyvename nors ir didvyrių žemėje, bet mūsų žygiai namie ir net Vakaruose jau pastebimi plačiame pasaulyje. Dažnai prie „eilinio“ kraujo klano susimąstau, o gal ten buvo ne gerbiamo žmogaus, o žydšaudžio palikuonio darbas?
