Manote, kad esate laisvi ir nepriklausomi jau beveik 20 metų? Šventai tikite, kad galite sakyti ir daryti, ką norite? Nė velnio! Išbandydamas jūsų visų laisvės lygį neseniai paskelbiau du straipsnius, kurie sukėlė audrą vandens stiklinėje, su didelėmis įžeistų ambicijų putomis. Besiputojančių ir įžeistų žmonių laiškai ir komentarai nerimo nei dieną, nei naktį. Proporcingai mano humoro jausmui augo masinis nepasitenkinimas, kaip spauda gali leisti „tokius“ dalykus, kaip... paprasčiausias laisvas žodis. Neatsiimu nė vieno pasakyto žodžio ir dar galėčiau pridėti ne vieną keiksmažodį, pasaldinantį akis ir širdį.

Į kovą su „žurnalistiniu chuliganizmu“ stojo ir mokslo daktarai, ir daktarės, ir literatūros kritikai (!) ir emigrantai. Aistras virino nesuvokimas: kur ta riba, kurią peržengus galima tvirtai sakyti: „Stop“? Nuo protavimu neblizgančių sąmokslo teorijų iki pavienių paverkšlenimų buvo nueita net iki moksliškai grindžiamo „įrodymo“, kad laisvė baigiasi ten, kur prasideda Kito įžeidimas. Taip ir nepaaiškinus: o kaip nubrėžti įžeidimo ribą?

Nesulaukiau nė vieno palaikymo. Nes dar niekas Lietuvoje niekada viešai ir garsiai apie tai nekalbėjo. Intelektualios ir nuobodžios rašliavos su knygine išmintimi, pro kurią persišviečia vidinis drovumas ir bailumas, yra pats blogiausias tonas drąsiai ir be kompromisų pasmerktai temai. Tai kas, po velnių, dabar nuspręs, kiek galima būti laisvam ir sakyti, ką nori?

Vis dar nedrąsūs ir akademikų kaukes nešiojantys intelektualai atsakymo neturi – jie tik trokšta riboti, o ne atveržti taip suvaržytas laisves. Jų įsitikinimu, reikia gyventi „be pykčio“, sublimuoti savo emocijas ir išlieti jas moksliniais darbais, visuomenine veikla ir kompleksų skatinimu. („Teisingas kelias“.) Štai toks nykus jų atsakymas. Ko tokie žmonės gali apskritai išmokyti? Paklusnumo, bailumo, prisitaikėliškumo? Taip, universitetuose dažniausiai tik šito ir mokoma, todėl po jų baigimo turim armijas prisitaikėlių, bijančių, kad tik nepasakytų ko nors „neetiška“. Pavadinti tikraisiais vardais tokie žmonės pasipučia ir šnypščia: „Įžedimas!“

Kur, sakykite, išmintingieji žmonės, suklydome, kad po beveik 20 nepriklausomybės metų, mumyse dar liko ryškus ir gajus sovietinio užguito žmogaus virusas? Kas turi jį gydyti ir išvaryti kaip demoną, kaip išvarėme daugelį kitų ligų? Kodėl diskusija apie laisvą žodį (o tai labai didelė laisvės dalis) yra tarsi kalba apie masturbaciją – geriau nutylima, nei diskutuojama, geriau pašiepiama, nei paaiškinama; geriau viskas – nes atsakymų, kaip jau buvo galima įsitikinti, nėra kam pateikti.

Joks šviesus protas nenušvito ir nepraskaidrino drumzlino klausimo. Ir nesitikėkite, kad tai padarys. Geriausiu atveju užsipuls šių žodžių autorių (tai labai rekomenduojama) ir visą žiniasklaidą, kuri, o Dieve, drįsta tokius skelbti viešai. Bet nediskutuos dėl pačių idėjų. Nusijuoks ir perkreiptu veidu tars: visi ir taip supranta. Ne! Nes pirmiausia – pats taip sakantis nesupras, ką pasakė.

Iš to, kaip kiekvieną kartą Lietuvoje reaguojama į atvirą, drąsų (tik nebūtinai teisingą) žodį, tvirtai galima daryti išvadą, kad vis dar esame davatkų ir klapčiukų, o ne laisvų piliečių kraštas. O laisvas žodis, ponios ir ponai, sulaukia net tokių pumpotaukšliškų išminčių komentarų, kaip „užsienyje taip niekas nedaro“. 

Tai gal mielieji, pradėkite vieną kartą skaityti, ką „rašo tame užsienyje“. Atsimerkite, praplėskite akis – perkamiausias Europos rašytojas yra pati didžiausia įžeidimų ir neapykantos mašina. Garsiausi intelektualai yra didžiausi laisvės šaukliai ir maištininkai. Ta pati Vakarų žiniasklaida, kuria jūs taip davatkiškai bandote pridengti savo figos lapelius, leidžia sau tiek, kiek jūs net savo fantazijose neleidžiate. 

Ar kas nors užsienyje susimąstė tai drausti? Ne, taip sumąstytų nebent koks seimūnas P.Gražulis ir kiti panašiai nemąstantys. Bet analfabetai neskaito nei naujų knygų, nei laikraščių. Net Biblijos ir tos jie neskaito. Dievas juos apdovanojo amžina tamsa. Todėl atsiranda draudimai nuo neegzistuojančios homoseksualų grėsmės, jų poveikio nepilnamečiams ir panašūs kliedesiai.

Bet ką į tai gali atsakyti tariami Lietuvos šviesuoliai, kurie patys nori „uždrausti“ neigiamą nuomonę apie kitos orientacijos žmones? Dedu tarp jų vienodo tamsumo ženklą. Nes ir vieni, ir kiti nesugeba nei apginti savo nuomonės, nei įrodyti, kuris iš jų klysta. Vieni ir kiti puola, kaip tikros davatkos ir klapčiukai - su šventais įsitikinimais. P.Gražulis šaukia: „Gėjai niekadėjai!“ O jam pavymui aidi: „Petrai, gal tu išprotėjai?“ 

Kaip tokia diskusija atrodytų normalioje šalyje? Toks klounų ir juokdarių cirkas? Kaip parodija. Čia tai – realybė. Ar kam nors juokinga? Užuot ir vieni, ir kiti pagaliau suvokę, kad tos dvi nuomonės galėtų ramiai egzistuoti be draudžiančių įstatymų įsikišimo, žmonės vis tiek šaukiasi malonės iš valdžios, kurios kitais atvejais bijo kaip velnias kryžiaus. O valdžia pasirinks tik vienus. Tokia valdžios logika.

Užuot ir vieni, ir kiti nekentę vienas kito, jie maldauja (nors tai paslepiama po „tolerancijos“ arba įstatymų ir teisių kauke) pakeisti įsitikinimus, nes kitaip tai pažeis įstatymus ir dar kažkokias teises. Griežtai reikalaujama „nesakyti to, kas gali įžeisti“. Ir tada mintis „aš nekenčiu gėjų“ tampa įžeidimu. Aš nekenčiu manančių, kad čia įžeidimas. Manęs nekenčia tie, apie kuriuos taip manau. Šis ratas neužsidaro tol, kol tai tampa normaliu reiškiniu ir niekas dėl to neįsižeidžia.

O juk tikras egoizmas yra būtent noras pakeisti kitą žmogų. Kad ir priversti jį kažką toleruoti. Būtent to siekiama gėjų paradais, kuriuose „didžiuojamasi“ savo orientacija. Ar nėra daugiau kuo didžiuotis? Natūralu, kad kita visuomenės pusė, kuri nerengia paradų heteroseksualumui parodyti, yra nepatenkinta.

Kuo tai baigiasi? Teismais. Fiziniu smurtu. Bet ar tik toks kelias galimas? O gal reikėtų rengti paradus tokiai banalybei kaip laisvė? Ir šaukti: didžiuojuosi, kad jūs manęs nekenčiate, bet būkite toks, koks esate. Aš irgi būsiu toks, koks esu. Nekęskime vienas kito, drąsiai tai vienas kitam pasakykime, bet nepulkime muštis ir gyvenkime vienas šalia kito be jokios grėsmės. Banalu? Naivu? Norisi neigti? Tai prašom – eteris jūsų, pirmyn, išsiliekite ir pasakykite, ko mes dar negirdėjome, ko tylite?

Lietuvoje žodžio laisvė yra pervertinama iš naujo. Atrodo, kad neigiama linkme: jos kontrolė vis labiau perduodama valdžiai, kuri nori paversti žiniasklaidą sterilizuotų žinių skleidėja. Kompleksai, kurie neleidžia priimti kito įžeidimų, neapykantos, pykčio ir visų kitų nuostabių emocijų, nenumaldomai virsta tais pačiais įžeidimais, neapykanta ir pykčiu (įrodyta moksliškai).

Tuo įsitikinau ir pats: pasijutusi įžeista, viena intelektualė, kovojanti su „įžeidimais“, jau pirmu laišku mane užsipuolė tais pačiais įžeidimais. O vėliau, kai tai pasakiau, pasigailėjo, ir mes tapome draugais. Todėl klausimas, kur yra laisvės ribos, vis dar atviras. Ne man spręsti, kiek daug sau leisime – visi mes turite tai padaryti kartu.

Tik norėtųsi labai palinkėti, kad kastruodami tiek viešą, tiek neviešą erdvę nuo piktybinių auglių, mes neiškastruotume vienas kito kitoniškumo ir laisvės pasirinkti, kurioje mes pusėje. Vieša paslaptis, bet didžiąją dalį lietuvių autorių knygų, bijodami teismų, leidėjai „išvalo“. Išima „netoleranciją“ ir panašius dalykus. Ar tai po to tikrai vis dar yra žodžio laisvė?

Ir dar vienas klausimas: kodėl jums trukdo laisvas žodis, kurio jūs galite neskaityti? Kuo jums trukdo žmonės, kurie nebijo nei jūsų pasiųsti, nei atvirai rėžti į akis, kad jus laiko tuo, kuo esate? Ar ne iš baimės ir įžeistos savimeilės (tiesa, kaip žinoma, žeidžia labiausiai) randasi tie „tolerancijos“ šaukliai? Tie lygių galimybių legionieriai ir legionierės? Sublimatai. Bailiai. Ištižėliai.

Šiandieninė tolerancija – tai ideologija, kuria siekiama ne vienas kito kitoniškumo pripažinimo, bet išskirtinumo ir pranašumo įtvirtinimo. Kitaip, kam išvis tas pripažinimas? Tu esi kitoks, ir būk kitoks. Man neįdomu, koks tu esi. O jeigu įdomu – aš tave priimu. Ir viskas. Tą jau seniai visam pasauliui skelbia S.Žižekas. Iki Lietuvos tai, aišku, dar nepriėjo.

Martinas Lutheris Kingas, kovodamas už juodaodžių teises, nekovojo dėl jokios „tolerancijos“. Jis kovojo dėl konkrečių teisių: ekonominių ir socialinių. Jis neragino laikyti juodaodžius gerais ir tokiais, kaip visi. Ne: mes visi skirtingi ir tai reikia aiškiai pasakyti.

Pasiklydę šitame labirinte, mes dažniausiai pasukame į kurią nors vieną pusę – kairę ar dešinę – vidurio beveik nelieka. Nes mūsų sąmonė, suformuota sovietmečio, dar nesugeba vienodai mąstyti tiek vienos, tiek kitos alternatyvos kartu. Štai kodėl ir pilasi pyktis ir neapykanta komentaruose – nes paprastame gyvenime dažniausiai reikia „užsičiaupti“ ir nesakyti: jis man nepatinka. Nes tai kažką įžeidžia. Velniop tuos įžeidimus! Mes turime priimti tai kaip Dievo dovaną. Ir džiaugtis, jog kažkam sukeliam bent jau kažkokią emociją.

Pabaigai norėtųsi pasakyti tik tiek: žmoguje gyvena visos emocijos ir jas rūšiuoti reiškia atimti iš žmogaus dalį jo žmogiškumo. Gniaužti ar bandyti pakeisti – sunaikinti patį žmogiškumą. Būkime priešai, bet turėkime drąsos ir teisę tai vienas kitam pasakyti. Kaip sakė Williamas Blake‘as „opozicija yra tikroji draugystė“. O jeigu norime mums nemalonių dalykų negirdėti – gydykimės kompleksus.

Kol bus „tabu“ ir a priori „įžeidžiančių“ žodžių, tol Seime sėdės daug „gražuliukų“ ir vyks gėdos prieš visą pasaulį įstatymų priėmimai. Kai niekas netrukdys reikšti savo nuomonės, niekas ir nenorės nieko įžeidinėti. O jei ir norės, atsikratę baimių ir kompleksų, – džiaugsimės, kad sulaukėme dėmesio. Amen.

P.S. Kad šis tekstas nebūtų apkaltintas neapykantos kurstymu, visi galite drąsiai savo neigiamas emocijas be jokios cenzūros siųsti man: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Priešingai nei komentarus, jūsų laiškus – pažadu – perskaitysiu.