Galimo CŽV kalėjimo Lietuvoje skandalas akivaizdžiai parodė, kaip lengva susipainioti tarp mitų ir tikrovės. Ką vieni vadina svariais įrodymais, kiti laiko mitais ar tiesiog išpūstais muilo burbulais. Pavyzdžiui, dauguma vakariečių, su kuriais teko kalbėtis, prisipažino manantys, kad toks kalėjimas Lietuvos teritorijoje buvo, o Lietuvoje dažniausiai buvo kartojama, kad tai yra mitas, propagandos kampanija ir purvo pylimas. Vieni dėl šio skandalo kaltina slaptąsias Rusijos tarnybas, kiti dreba dėl Lietuvos įvaizdžio ar ES bausmių ir tik vienas kitas pamini kitus svarbius šios nemalonios istorijos aspektus.
Nesiimsiu vertinti, ar iki šiol minėti įrodymai yra pakankamai svarūs, o ką tik prarasti aukštųjų pareigūnų portfeliai reiškia, kad šis mitas ir Lietuvoje gali tapti realybe. Tik priminsiu, kad iš istorijos puikiai žinome, jog daug valstybinio lygmens nusikaltimų taip ir lieka neįrodyti dokumentais.
Prisiminkime kad ir nacių Vokietiją. Juk nepaisant šimtų istorikų pastangų, kai kurie nacių nusikaltimai iki šiol nėra 100 % „tvarkingai“ pagrįsti dokumentais. Mat buvo sukurtas puikiai veikiantis neigimu pagrįstas mechanizmas būtent tam, kad jokių įrodymų neliktų. Beje, net išlikusiuose dokumentuose nusikalstami veiksmai dažnai slypi už tokių neutralių žodelių kaip „perkėlimas“, „sprendimas“, „operacija“, „organizavimas“ ir panašiai. Tikroji šių žodžių reikšmė yra žinoma tik dėl liudininkų parodymų – jei liudininkų nebūtų, nežinotume ir apie nusikaltimą. Taigi tikėtina, kad norint nuslėpti nusikaltimą, įmanoma padaryti tai ir vadinamoje „švogerių” šalyje – ypač jei veiksmui vadovauja ne patys „švogeriai”, o kokie nors vyresnieji broliai.
Tačiau kadangi toks tyrimas primena klaidžiojimą painiu labirintu, gal tikrai verčiau įsiklausyti į raginimus laikyti šią istoriją mitu?
Tarkime, kad iš tiesų jokio slapto pastato pastate nebuvo, o tie vietinių gyventojų matyti angliškai kalbantys vyrukai atvyko į Lietuvą ne pasislėpti nuo savo šalies įstatymų ar išpilti savo moralinių šiukšlių svetimos šalies teritorijoje, o tiesiog pasigrožėti Antavilių arklidėmis. Juolab, kad tokią poziciją sustiprina ir dviejų posovietinių seserų – Lenkijos ir Rumunijos – pavyzdys. Juk ten taip pat buvo atlikti išsamūs tyrimai, jokių neginčijamų įrodymų neatsirado ir visa ši istorija buvo palengva suvyniota į vatą. Lietuva pateko į šį triumviratą paskutinė, todėl logiška manyti, kad ir čia viskas gali klostytis panašiai.
Tad tarkime, kad tai mitas. Ir vis dėlto kodėl šio mito personažais tapo trys posovietinės Rytų Europos regiono valstybės? Čia gal ir vėl verta prisiminti istoriją. Ne paslaptis, kad šis regionas buvo dažnai laikomas Europos „pilkosiomis teritorijomis”, kur įvairiausi galingieji nesidrovėjo rodyti savo barbariškumą.
Tenka prisiminti, kad ir civilizuotos Vakarų šalys dažnai neatsispirdavo pagundai permesti čia savo šiukšles. Tą seną ir puikiai dokumentuotą Vakarų šalių tradiciją galima pailiustruoti įvairiausiais pavyzdžiais – pradedant nacių pastangomis įrengti baisiausias koncentracijos stovyklas „toliau į rytus”, t. y., Lenkijos teritorijoje (puikiai suvokiant, koks simbolinis „kapitalas” ten paliekamas ateičiai) ir baigiant tokiais nekaltais pavyzdėliais kaip Vakarų sekso turistų kelionės „didmenomis“ į Rytų Europą pasismaginti su nebrangiomis tų kraštų prostitutėmis. Taigi šis regionas jau turi tam tikrą istorinę „užsienio investicijų“ tradiciją, kuri gal ir leidžia įpainioti jas į dar vieną nemalonią istoriją.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Pagalvojau apie ją perskaičiusi vieno buvusio CŽV agento atsiminimus apie jo apsilankymą Lietuvoje 1991 metais su tikslu užmegzti ryšius su naujai išrinktąja Lietuvos vyriausybe (tekstas skelbiamas oficialiame CŽV puslapyje). CŽV operatyvininką tiesiog apstulbino tai, kad dauguma sutiktų „posovietinių” žmonių – tarp jų ir aukščiausio lygio pareigūnų – itin palankiai, net entuziastingai vertina jo atstovaujamą organizaciją, nors jo paties šalyje ji sulaukia daug negailestingos kritikos.
CŽV pareigūnas pasakoja, kaip vienos aukšto lygio vakarienės metu jis išdrįso apie tai pasiteirauti užstalės kaimyno – vieno iš tuometės Vyriausybės ministrų. „Kaip čia yra, kad jūs, ką tik ištrūkę iš Sovietų Sąjungos, baisiai nekentę ir bijoję KGB, dabar šitaip palankiai vertinate CŽV?“ „Matote, – paaiškino užstalės kolega, – sovietai visada tvirtino, kad CŽV yra baisiausias blogis, o kadangi žmonės ta propaganda netikėjo, tai galvoja, kad viskas yra atvirkščiai, t.y., kad CŽV yra puiki organizacija. Juk tiesa turi kažkur būti, ar ne?“
Kažin, ar toks iš sovietinių laikų paveldėtas naivumas negali tapti viena iš prielaidų įvairioms nemalonioms istorijoms ir kažin, ar šiandien, prabėgus beveik 20 metų po agento Michaelo J. Sulicko aprašytų įvykių, toks požiūris jau yra pasikeitęs.
Dar blogiau. Skaitant viešas diskusijas ir komentarus susidaro įspūdis, kad didelė dalis visuomenės apskritai nesuvokia, kodėl šiai istorijai skiriama tiek daug dėmesio. Juk argumentuojama, kad Lietuva remia antiteroristinius partnerių veiksmus, o tuose kalėjimuose buvo slapta kalinami teroristai (suprask, tik pusiau žmonės), tai ko gi čia jaudintis?
Štai tokia vertybinė painiava ir moralinis oportunizmas turbūt ir yra svarbiausia šio tarptautinio politinio spektaklio apnuoginta tikrovė. Nejauku pamatyti ją šalyje, kur vienas iš svarbiausių istorinės atminties reliktų yra buvęs KGB muziejus, skirtas šios brutalios organizacijos aukoms atminti.
Jei toks požiūris vyraus ir toliau, gali būti sunkoka piktintis, kad atsiranda žvelgiančių į istorinius mūsų kančių liudijimus (pavyzdžiui, kankinimo kameras KGB muziejuje) su ironiška šypsena ir laikančių mūsų viešai deklaruojamas vertybes – pagarbą tarptautiniams įstatymams, demokratijai, žmogaus teisėms – tik beverčiais politiniais mitais.
