Visada buvo viena tema, kuria vengiau šnekėti. Kitos temos ne taip gąsdino, pavyzdžiui, už kalbas apie komunizmą teko bendrauti su saugumu, už Lenino citavimą – būti išmestam iš viešos paskaitos, bet niekada neteko žmoniškai kalbėti apie homoseksualumą. Vienoje kompanijoje kritikuoti gėjus – reiškia būti netolerantišku ir egoistu, kitoje apie gėjus užsiminti – reiškia tapti „pederastu“. Informacijos apie tai mažai, o kiekviena „stovykla“ pateikia priešingą. Taigi apie homoseksualumą lyg ir neturėjau nei kompetencijos, nei motyvacijos šnekėti. Tai yra mano pirmasis straipsnis gyvenime, kuriame kalbu šia tema. Heteroseksualo pamąstymai apie homoseksualumą.

Nuo mažens buvau labai didelis „homofobas“, jei tiksliau, tai dėl neaiškių priežasčių neapkenčiau homoseksualų. Niekada netgi nemąsčiau apie homoseksualus ir jų socialines problemas, jos man buvo neaktualios, bet aš tiesiog nekenčiau gėjų. Situacija pakito tada, kai jau paaugęs pradėjau kritiškai mąstyti ir ėmiau galvoti apie priežastis, kodėl jų nekenčiu – keista, bet tų priežasčių neradau. Ėmiau ir aplinkinių klausinėti, kodėl jie nekenčia gėjų. Dažniausiai sulaukdavau tokio atsakymo: „Žmogau, jie gi pederastai!“. Esu netgi girdėjęs fanatišką homoseksualų keiksnojimą iš kunigo lūpų.

Prieš metus buvo toks įvykis, kurį labai gerai įsiminiau. Su draugu kalbėjome apie artėjančias jo sūnaus krikštynas. Jis nutarė krikštatėviu pakviesti ne savo gerą draugą, o pažįstamą, su kuriuo gana mažai bendrauja. Paklausiau: „Kodėl?“, jis atsakė: „Žmogau, gi tas bičas gyvena su kitu biču. Mano močiutė sužinojusi, kad jį kviečiu krikšto tėvu, širdies smūgį gautų. Apskritai kažin ar bažnyčia leistų“. Prie pokalbio prisijungė viena mergina: „Jis homoseksualas? Fu! Kaip šlykštu!“ „O koks tau skirtumas? Tu juk mergina“, – paklausiau aš. Ji atsakė: „Juk šlykštu matyti, kaip du vyrai mylisi“. Tada jos paklausiau: „O tu ką – eisi pas tą vaikiną į namus žiūrėti, kaip jis mylisi su savo partneriu?“

Ar esu pažinojęs gyvenime gėjų? Iš tiesų, nežinau. Nė vienas iš mano sutiktų žmonių nesakė, kad jis yra gėjus (tai galima suprasti, kai tokia daugumos reakcija), bet pastebėjau ir kitą dėsningumą – pažįstu vaikinų, kuriuos dažnai palaiko homoseksualais dėl jų aprangos, manierų, nors iš tiesų jie turi merginas ir vyrai jų visai netraukia. Tai leido suprasti viena – žmonės mano, jog homoseksualumas – tai ne seksualinė orientacija, o gyvenimo būdas. Gėjai būtinai turi gražiai bendrauti su moterimis (o aš, kvailys, ilgai galvojau, jog toks žmogus vadinasi „džentelmenas“), būti be proto stilingi, kalbūs ir „tuštučiai“, t.y. rūpintis savo išvaizda daugiau nei savo protu. Pasidomėjęs homoseksualais greitai supratau, kad tokie stereotipai toli gražu neteisingi. Be to, dar sužinojau, kad yra ir metroseksualų judėjimas – tuštučių, kurie kopijuoja stereotipinius „homoseksualus“, bet yra heteroseksualūs.

Tam tikra neapykanta homoseksualams jaučiama būtent dėl to, jog įsivaizduojama, kad visi homoseksualios orientacijos žmonės yra vienodi stereotipiniai rinkiniai. Pavyzdžiui, aš asmeniškai nemėgstu narcizų (psichinis sutrikimas, kai žmogus myli pats save), nemėgstu besirūpinančių savo išvaizda labiau nei savo vidumi – tiek vyrų, tiek moterų. Bet stereotipai labai dažnai neatitinka realybės, o problema ta, kad per televiziją ir laikraščius sužinome daugiausiai tik apie moteris su implantais ir apie stilistus homoseksualus.

Dažnai homoseksualizmo kaip reiškinio supratimui trukdo manymas, jog homoseksualumas – toks pats seksualinis sutrikimas kaip nekrofilija, zoofilija ir pedofilija. Visų pirma, manyčiau atkreipti dėmesį į žodžių etimologiją – juk niekas homoseksualumo nevadina „homofilija“, nors dauguma seksualinių sutrikimų būtent baigiasi graikišku žodžiu „filos“ – mylėti. Kuo homoseksualumas skiriasi nuo seksualinių sutrikimų? Pedofilai mylisi su vaikais, jie gali mylėtis su berniukais arba mergaitėmis; nekrofilai – su lavonais, irgi vyrais arba moterimis; zoofilai – su gyvūnais, patinais arba patelėmis. O homoseksualumas yra tik potraukis tos pačios lyties partneriams, kuris, nesant seksualinių sutrikimų, yra visiškai nesmurtinis ir „normalus“ – homoseksualūs santykiai vyksta racionaliai sutinkant abiem pusėms, jie nekenkia kitiems visuomenės nariams.

Labai didelio rezonanso susilaukė skandalas, kai viename darželyje buvo skaitoma pasaka apie du princus. Viena vertus, visa ta reakcija buvo perdėta ir buka, kita vertus, iš tiesų tą pasaka buvo idiotiška (kur girdėta, kad du princai susituoktų ir būtų „karalius ir karalius“). Reikėtų prisiminti, kad lygiai taip pat, kaip dabar homoseksualams primetinėjamas heteroseksualumas (o tai kai kurių psichologų manymu, gali sukelti šizofreniją), taip heteroseksualių vaikų vystymąsi gali trikdyti homoseksualumo primetinėjimas. Kokia tam gali būti alternatyva? Manau, geriausia iš viso nekvaršinti vaikams galvos tokiais dalykais galvos, juk vaikas nemato skirtumo tarp hetero- ir homo- tol, kol jam nepradeda knisti proto vyresni protinguoliai. Skaityti įprastas pasakas, ir tiek, kam kurti specialias propagandines pasakas apie karalių ir karalių, dezinformuojančias vaiką, jog egzistavo „dviejų vyrų monarchija“.

Svarbus klausimas buvo ir yra homoseksualų įsivaikinimas. Iš katalikų kunigų teko girdėti teiginius, kad visi homoseksualų įsivaikinti vaikai užauga su psichologinėmis traumomis. Visų pirma man kyla klausimas – jei jie mano, kad du tos pačios lyties ŽMONĖS negali užauginti vaiko, tai kodėl jie steigia vienuolynų prieglaudas, kur tos pačios lyties žmonės augina vaikus. Tas pats ir vaikų namuose – juk darbuotojai neskirstomi į vyrus ir moteris, vaikus augina įvairių lyčių auklėtojai. Negi kokią nors įtaką turi žmogaus seksualinė orientacija?

Iš tikro tokį perdėtą „protekcionizmą“ paaiškino K. Marxas – juk šeima yra kapitalistinės ekonomikos pagrindas. Remdama sau palankią santvarką, katalikų bažnyčia šeimą sakralizavo, ėmė ginti „tradicinę“ vyro ir moters sąjungą. Kodėl kunigai nusiteikę prieš gėjų šeimas? Todėl, kad suvokus, jog du vyrai ar dvi moterys visgi gali užauginti normalų žmogų, greitai bus suvokiama, kad sakrali šeima yra tik prasimanymas ir subjektyvus dalykas. Suvokus elementą A, bus suvoktas ir elementas B – viskas prasidės mėginimais sugriauti kapitalizmą, o baigsis kunigų šaudymu, kaip jau buvo revoliucijų metu. Taigi homoseksualumas yra ideologiškai daug pavojingesnis reiškinys nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kodėl visuomenėje tiek neapykantos gėjams ir lesbietėms? Dabar jau imu suvokti atsakymą. TV moko – gėjai blogi, kunigai rėkia – gėjai blogi, Seimo nariai šaukia – gėjai blogi, todėl reikia drausti jų informaciją. Augdamas tokioje aplinkoje, nejučiomis pripranti, kad homoseksualumas yra apskritai absoliutus blogis. Lygiai taip pat, kaip mums teigiama, jog blogos yra vienišos motinos, blogi ir nesusituokę žmonės. Gėris yra mylėti Lietuvą ir kurti tradicines šeimas, „gaminančias“ daug vaikų, kurie užaugę tradiciškai eis į darbą ir mokės mokesčius. Dabartinė propaganda mus verčia mąstyti stereotipais, naudingais valdžiai ir išsaugančiais kapitalizmo pamatus. Stereotipai mus verčia nemąstyti ir perleisti mąstymą valdžiai. Neleiskime galvoti už save.

2009 12 13