Kartą buvo tokia šalis, kurioje gyveno svogūnėlis vardu Čipolinas. Jis su savo broliais gyveno neturtingai, o turtuoliai į jų miesto dalį neužsukdavo, nes ji baisiai smirdėjo svogūnais. Kai turčiai per ją važiuodavo, vadeliotojui sakydavo: „Fu, kaip smirda svogūnais, važiuojame greičiau“. Jų šalį valdė tironas princas Citronas, kuriam atvykus į tą miesto dalį, visi gyventojai būdavo papurškiami kvepalais, kad nesmirdėtų. Turėjo jis ir vietininką, kavalierių Pomidorą, kuris savo ruožtu turėjo piktus pagalbininkus ir piktą šunį. Kartą Pomidoras išvarė eilinį miesto gyventoją Moliūgą iš jo namų ir ten apgyvendino savo šunį. Moliūgas buvo sąžiningai dirbanti daržovė, kuri visą gyvenimą taupė namui, bet pajėgė pasistatyti tik tokį, į kurį pats vos tilpo.

Kitą kartą svogūnas Čipolonė netyčia numynė princui Citronui koją, už ką buvo neteistas ne tik iki gyvos galvos, bet ir daug daug metų po mirties, nes princo Citrono kalėjime buvo ir kapinės. Jo sūnelis Čipolinas norėjo išlaisvinti savo tėvą, ėmė ginti kituos nuskriaustuosius, užstojo kūmą Moliūgą, kai Pomidoras bandė atimti jo namelį...

Turbūt jūs jau pažinote italų rašytojo Giannio Rodario kūrinį „Čipolino nuotykiai“. Jame gausu metaforų ir alegorijų, tokių kaip „svogūnų smirdesys“ – svogūnai tapatinami su vargingiausiu visuomenės sluoksniu, kurių skurdas bado turtingiausiems akis. Užuot sumušęs Pomidorą, Čipolinas jį pravirkdo, kai kavalierius nulaužia svogūno laišką. Tąkart, nors svogūnėlis Pomidorą ir atbaidė, pastarasis sugrįžo, kai Čipolino nebuvo, ir vis dėlto išvarė moliūgą. Tai parodė – reikia radikalesnių pokyčių, o ne vienkartinių.

Iš tiesų šie laikai labai svogūniški. Štai valdžia įvedinėja mokesčius, panašiai kaip pasakoje, kai princas Citronas įvedė mokestį už orą. Kai žmonės, įvedus šį mokestį, ėmė rečiau kvėpuoti, jis įvedė mokesčius už lietų, žaibus, griaustinį...

Įdomu ir tai, kad G. Rodaris savo knygoje manė pajuokausiąs apie kalėjimo kapines ir bausmę kalėti daug daugiau nei iki gyvos galvos, bet šiandien, kaip nebūtų keista, JAV yra praktikuojamos kaip tik tokios bausmės. Pvz., 2009 m. gruodžio 5 d. mūsų žiniasklaida pranešė, kad Teksaso valstijoje pedofilas, trejus metus seksualiai išnaudojęs vaikus, nuteistas 80 kartų kalėti iki gyvos galvos. Kartais nusikaltėliai tiesiog nuteisiami tūkstančiams metų, po mirties jie laidojami kalėjimų kapinėse, kol baigs bausmę. Taigi atrodo, kad JAV vyriausybė perskaitė šią pasaką.

Mūsų valdžia irgi mokosi iš „Čipolino nuotykių“: Citronas, lenktyniaudamas karieta, smarkiai mušė botagu arklius, kad net likdavo balti dryžiai. Jis sakė: „Žinau, kad arklys gali greitai lėkti, bet man įdomu, kokį greitį jis pasieks mušamas?“. Valdžia daro analogišką eksperimentą – plaka mūsų darbo arklius: dirbančiuosius, mokytojus, pensininkus, studentus. Žino, kad viskas puikiai veiktų ir jų neplakant, bet valdžiai įdomu, ką galėtų pasiekti „užveržtais diržais“?

Kad valdantieji mokėsi iš princo Citrono, rodo ir tai, kad jie, kaip ir Citrinas, užsiima aiškia cenzūra.. Juk ar dažnai per TV matote tokį ideologiškai pavojingą filmuką, kaip „Čipolino nuotykiai“? Geriau rodo kokius „Pokemonus“ ar kitus japonų filmukus, kuriuose iš viso nesuprasi ko mokoma, arba rodo visokius filmukus, kuriuose vyksta „turnyrai“, „varžybos“ ir laimi tik geriausias, įveikęs kitus (lygiai kaip ir visi tie šou, transliuojami net „nacionalinio transliuotojo“, kuriuose vyksta fašistinė kandidatų selekcija bei laimi „stipriausias“ kandidatas).

Išmoko valdžia ir puoštis – kaip Citronas su savo svita. Citronas vaikščiojo apsirengęs geltonais rūbais, su auksiniu varpeliu ant kepurės. Citrono pavaldiniai vaikščiojo aprėdyti rūbais ar net mantijomis, išskiriančiom juos iš aplinkos lyg kokius kunigus. Prabangos ir mūsiškėms citrinoms netrūksta – juk mūsiškės galų gale pradėjo statytis Valdovų rūmus. Kad visi suprastų, jog VALDOVAI yra jie, o ne kokie nususę liaudies atstovai. 

                   {youtube}Hoh9szSXzas{/youtube}

Taip pat „Čipolino nuotykiuose“ yra scena, kur Citronas uždega savo asmeninę patranką. Dabar seimūnai taip pat turi savo asmeninę patranką. Gyvename kaip pasakoje.

Nors iš tiesų mūsų valdžios Citrinos bei Citronai „Čipolino“ neskaitė. Nes tada žinotų, kaip ši pasaka baigiasi. Pirmą kartą pravirkdęs Pomidorą, Čipolinas pusiaukelėje nesustojo – jis panoro išlaisvinti tėvą, grąžinti Moliūgui namą, ir, aišku, ragino nemokėti mokesčių už orą. Po ilgų, 200 puslapių trunkančių įvykių, Čipolino nuotykiai pasiekė finalą – jis atėmė iš prižiūrėtojų rankų botagą ir ėmė plakti patį Citroną, šis besprukdamas įkrito į mėšlo krūvą, kurioje ir liko.

Kas buvo toliau? Kai kurios daržovės pabėgo, kai kurios, ankščiau gyvenusios dvare, liko, bet pasitaisė. Visi vaisiai ir daržovės susirinko ir susitarė kaip gyvens, ir nuo to laiko sprendimus ėmė priiminėti visi kartu. „Tiesa, yra pasaulyje ir daugiau pilių bei veltėdžių, ne tiktai princas Citronas ir senjoras Pomidoras, bet ir tie ponai kada nors bus išvaryti, o jų parkuose bei pilyse žais vaikai. Taip ir turi būti!“

Pasakos moralas: geriau būti svogūnu, o ne kokia bulve, kuri guli ir išvis nieko nedaro.