Norėtume žvelgti į mažamečius kaip į nekaltus angelėlius, o mokslininkai kovoja už seksualines ikimokyklinukų teises. Ar jie teisūs?
Pirmąją didelę meilę išgyvenau būdama šešerių. Kiauras dienas praleisdavau su bendraamžiu berniuku iš kiemo, pusiau rusu. Statydavome smėlio pilis, dūkdavome, o mano mama kepdavo mums picą su dešra ir mokydavo valgant naudotis peiliu ir šakute. Vis klausinėdavau jį, kas pasaulyje gražiausia. „Tavo mama“, – mandagiai atsakydavo berniukas, tada liepdavau jam pasakyti, kas yra antroje vietoje (ši atitekdavo mūsų dalmatinui), o pati tenkindavausi trečiąja. Kartą pasibučiavome virtuvėje, kai namie nieko nebuvo. Po dvejų metų jis metė mane ir tai buvo tragedija.
Kokio amžiaus vaikai gali įsimylėti? „Jau ikimokyklinio amžiaus, – atsako seksologas profesorius Zbigniewas Lewas-Starowiczius. – Tačiau tai nebus brandi meilė kaip suaugusiųjų.“
Nors ne tokia kaip suaugusiųjų, vaikų meilė gali funkcionuoti suaugusiųjų pasaulyje kaip kultūrinis jausmo modelis. Paimkime kad ir garsiausią viduramžių porą. Dante Alighieri taip rašė apie susipažinimą su savo vedle po rojų Beatriče: „Ji apsireiškė devintųjų savo gyvenimo metų pradžioje, o aš tuomet buvau bebaigiąs devintuosius. [...] Noriu pasakyti, kad tuomet Amūras užvaldė mano sielą – ši nedelsdama su juo susižadėjo – ir pavergė mane taip smarkiai, pastiprintas jėgos, srūvančios iš vaizduotės, kad privertė mane vykdyti visus jo norus.“
Arba mums artimesnis pavyzdys – karalienė Jadvyga. Kai būdama trylikos ištekėjo už Jogailos, jau buvo turėjusi rimtų santykių. Nuo ankstesnių savo sužieduotuvių, sudarytų aštuntais jos gyvenimo metais ir atšauktų lietuvio naudai, ji buvo įsimylėjusi Vilhelmą iš Habsburgų dinastijos. Pawełas Jasienica „Jogailaičių Lenkijoje“ (Polska Jagiellonów) rašo, kad net susižadėjusi su Vladislovu mergaitė slapčia susitikinėdavo su pirmuoju jaunikiu. Vietą pasimatymams teikė Krokuvos pranciškonų vienuolynas, o kartą Vilhelmas aplankė Jadvygą net Vavelyje. Iš pilies pabėgo pro langą nusileidęs virve.
Tačiau išsamiausią vaikų meilės aprašymą pateikia Vladimiras Nabokovas tame „Lolitos“ fragmente, kur aiškina herojaus susižavėjimo nimfetėmis genezę. Humbertas Humbertas nebuvo sukakęs nė trylikos, kai aistringas jausmas sujungė jį su keliais mėnesiais jaunesne Anabele. Nekaltas jausmas? „Drybsojome visą rytą sustingdyti meilės kančios siautulio ir naudojomės kiekvienu palaimingu erdvėlaikio defektu, kad prisiliestume vienas prie kito.“ Arba: „Tie netobuli susilietimai taip išerzindavo mūsų sveikus ir nepatyrusius kūnus, kad mūsų negalėjo nuraminti netgi mėlyno vandens, po kuriuo toliau siekėme savo tikslo, vėsumas.“ Arba dar: „Jos kojos, jos nuostabios guvios kojos buvo nepernelyg siaurai suglaustos, ir kai mano ranka atrado tai, ko ieškojo, jos vaikiškame veide pasirodė kažkokio undiniško svajingumo – tarytum skausmo, tarytum malonumo – išraiška.“
To jau per daug, tiesa? Galime priimti Dantę, trylikametę Jadvygą ir net keturiolikmetę Džuljetą, nusižudančią iš meilės Romeo, bet „Lolita“ jau kelia prieštaringus jausmus. Nors sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo, pirmasis leidimas sunkiai prasibrovė į rinką. Kodėl? Priežastis paprasta. Anabelė patyrė malonumą epochoje, kurioje vaikai privalo būti nekaltos būtybės. Aseksualūs ir neturintys supratimo, kas yra erotizmas. Ir nors po romano debiuto (šeštajame dešimtmetyje) suaugusiųjų pasaulyje įvyko seksualinė revoliucija, užkeikto vaikų nekaltumo era tęsiasi.
Prieš dvejus metus Giorgio Armani pristatė Ispanijos rinkai vasaros kolekciją vaikams. Reklamavo ją pasitelkdamas dviejų mergaičių nuotrauką. Viena buvo azijietiškų bruožų, balta palaidinuke ir džinsais. Antroji – tamsi blondinė baltais šortais ir bikinio liemenėle. Žvelgė į objektyvą gražiai šypsodamosi. „Tai įtaigus vaizdinys, mergaitės buvo kruopščiai parinktos, kad jų bruožai patrauktų dėmesį, – sakė tuometinis vaikų teisių atstovas Arturo Canalda. – Regis, tokiu būdu skatinamas sekso turizmas. To negalima toleruoti!“ Reklama sukėlė audrą, kampanija buvo atšaukta, o ant jos kūrėjo pasipylė kaltinimų pedofilija kruša. Tai dažniausiai pateikiamas kaltinimas, kai kas nors bando kėsintis į nekalto vaiko įvaizdį. Žurnalų apie vaikų auklėjimą kalboje dominuoja tokio tipo apibūdinimai kaip „mažylis“ ir „paguoda“, o jų tekstų skambesys perša mintį, kad vaikas yra didžiausia dovana, kurią reikia saugoti kaip savo akį. Tokio įvaizdžio fone ypač žiauriai skamba dienraščiuose aprašomi atvejai, kai vaikai kankinami arba išnaudojami. Reakcija į tokius įvykius būna aiški ir aštri – raginama „supūdyti žvėris kalėjime“, o praeitą rudenį vyriausybė pateikė siūlymą farmakologiškai kastruoti pedofilus.
Tokią reakciją lemia įsitikinimas, kad vaikus reikia saugoti. Ir šis įsitikinimas toks stiprus, kad persmelkia visą seksualumo sritį.
„Mano akimis, dabarties požiūris į vaikų seksualumą labai ambivalentiškas, – teigia profesorė Danielle Egan, niujorkietė sociologė, studijų ir mokslinių leidinių apie vaikų seksualumo suvokimo evoliuciją autorė. – Viena vertus, norime, kad vaikai būtų nekalti, kita vertus – baiminamės, kad jų seksualumas gali pasirodyti pavojingas, nesuvaldomas. Tai kažkas, nuo ko norime apsaugoti vaiką. Taigi turime vaikų seksualumo neigimo ir jo baimės derinį.“
Philippe’as Aričsas, žymus prancūzų istorikas, knygoje „Vaikystės istorija“ rašo: „Vienas iš įsakmiausių ir griežčiausiai saugomų nerašytų nūdienos įstatymų reikalauja, kad suaugusieji vaikų akivaizdoje vengtų bet kokių [...] aliuzijų lytiškumo klausimais.“ Todėl vaikų, kurie neįžengė į brendimo laikotarpį, nekaltumas yra moralinė mūsų laikų aksioma. Nors žinome Freudo teorijas apie oralinę, analinę, falinę ir latentinę vystymosi fazes, einančias prieš genitalinę, kultūrinio ir socialinio gyvenimo atžvilgiu tai nedaug ką keičia. Tik ar nekaltumo aksioma apskritai turi prasmę?
Profesoriaus Lewo-Starowicziaus manymu – jokios. „Vaikų seksualumas yra akivaizdus. Žinoma, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai masturbuojasi, – sako jis. – Jie turi erotinių fantazijų, užduoda klausimus, susijusius su seksu. Tėvai dažnai nenori šito įsisąmoninti. Kvaili tėvai slopina vaikų seksualinį elgesį, net baudžia už jį. Vaikai taip pat patiria reakcijų, panašių į orgazmą, tačiau nėra atlikta tyrimų pasitelkiant kompiuterinę tomografiją, kad būtų patikrinta, ar jų patiriamas malonumas yra tapatus orgazmui. Užtat žinoma, kad masturbacija pastebima jau gimdoje. Lygiai taip pat kaip vaisius sugeba įsikišti nykštį į burną, geba ir liesti varpą. Ir jis tai daro.“
Taigi vaikui masturbacija yra normalu ir įprasta nuo kūdikystės (ar netgi anksčiau), nepaisant įsigalėjusių nuomonių, ji gali būti ne tik emocinės iškrovos, kūno pažinimo forma ar būdas atrasti malonumą. Ji būna ir aktas, kurį lydi erotinio pobūdžio fantazijos. „Juk vaikai turi asocijavimo gebėjimą. Yra smalsūs. Mato švelnumo scenas tarp tėvų ir daro išvadas“, – sako profesorius Lewas-Starowiczius.
Jeigu psichologiškai ir biologiškai angelėlių idėja seniai paneigta, kodėl visuomeniniame gyvenime mums taip svarbu saugoti nekaltumo aksiomą? „Seksualinis vaikų elgesys byloja tėvams, kad jų atžalos kada nors bus suaugę, – sako Małgorzata Ohme, vaikų psichologė iš Varšuvos aukštosios socialinės psichologijos mokyklos. – Tėvai tokį elgesį suvokia kaip išsiskyrimo proceso, kurį jie nori atitolinti, ženklą.“
Profesorė Egan priduria: „Mes žinome apie grėsmes ir patologijas, kurių šaltinis yra suaugusiųjų seksualumas. Su jomis galima susidurti internete, gatvėse, visur. Kadangi nežinome, koks vaikų seksualumas, priskiriame jam neatsparumą tokioms grėsmėms ir norime nuo jų apsaugoti. Iš to kyla ir poreikis kontroliuoti šią vaikų vystymosi sritį.“
Dar svarbesnis, pasak mokslininkės, projekcijos mechanizmas. Jis irgi kyla iš vaikiško erotizmo specifikos nežinojimo. Mažiesiems priskiriame suaugusiųjų požiūrį į seksą. Kadangi neturime jokių kitų duomenų, manome, kad mažamečių seksualumo tikslai ir aplinkybės tokie pat kaip ir suaugusiųjų. O skirtumas yra esminis. „Lytiškai subrendusiems žmonėms pagrindinė varomoji jėga yra siekti seksualinio pasitenkinimo, dažniausiai lytinio akto. Vaikams svarbiausia jų pačių lyties ir seksualumo egzistavimo suvokimo raida“, – teigia Barbara Piotrowska, kultūrologė ir studijos apie vaikų seksualumo suvokimą autorė.
Kas jiems dar rūpi? „To iki galo nežinome, nes atliekama labai mažai tyrimų vaikų erotizmo tema, – atsidūsta profesorė Egan. – Pirma, ji vis dar yra tabu, nors labai reikia pažinti šią vaiko vystymosi sritį. Antra, trukdo vis tas pats noras apsaugoti vaikus. Mano pažįstama bandė atlikti tokius tyrimus ir susidūrė su dideliais sunkumais. Norint kalbėtis su vaikais, reikia gauti tėvų, mokyklos direktorių sutikimą. Pastarieji savo ruožtu baiminasi, kad tokie pokalbiai paskatins vaikus susidomėti tam tikromis temomis ir gali jiems pakenkti. Baiminamasi, kad bus įžengta į seksualinio priekabiavimo sritį. Juk tai pakvaišimas!“
Pridursime, kad tai ne tik pakvaišimas – tai gana naujas pakvaišimas. Papročių istorija parodė, kad praėjusių epochų fone mūsų požiūris į vaikų seksualumą yra labai konservatyvus.
Būsimajam Prancūzijos karaliui Liudvikui XIII be trupučio vieni. Paprastai jis „labai linksmas ir gyvas, liepia visiems liesti savo paukštelį“. Po kelių mėnesių jis bus sužadėtas su Ispanijos infante ir dvariškiai jį rengia atlikti santuokines pareigas. Jį klausia: „Kur infantės numylėtinis?“ Jis uždeda ranką ant savo paukštelio.
O dar po trejų metų kartą dofinas „išlipo iš lovos ir nenorėjo vilktis marškinėlių; sakė: „Ne, marškinėlių nesivilksiu, pirmiausia noriu pieno iš paukštelio.“ Ištiesia ranką ir vaizduoja, kad melžia jį, šlaksto aplinkinius, mėgdžiodamas purškimo garsą „pš, pš“, pagaliau leidžia užvilkti marškinius.“
Šias scenas įamžino dvaro metraštininkas Heroard’as ir pasitelkė minėtosios „Vaikystės istorijos“ autorius Aričsas. Apie šešerių metų dofiną ir jo kambarinę metraštininkas rašo taip: „Jis žaidžia su panele Mercier, pasikviečia mane ir sako, kad Mercier turi didelę katytę (rodo du kumščius) ir kad viduryje yra vanduo.“ Ir taip toliau.
Kas vyko Paryžiaus karališkajame dvare XVII amžiaus pradžioje, nebuvo ištvirkėliškas ekscesas. Mažųjų seksualumo suvokimas buvo paplitęs Europoje jau anksčiau. Michelis de Montaigne’is XVI amžiuje neturėjo jokių iliuzijų savo nepilnamečių mokinių atžvilgiu: „Šimtas mokinių susirgo sifiliu dar prieš pasiekdami Aristotelio skyrių „Apie saikingumą“.“ Erazmas Roterdamietis rekomenduoja globotiniams prostitutes. Dar anksčiau Jeanas Gersonas, viduramžių traktato „De confessione mollicei“ („Vaikų išpažinties gairės“) autorius, nurodo, kad būtų gerai naktį atskirti vaikus, prisimindamas atvejį, kai devynmetis pradėjo vaiką. Nekalbant apie tai, kad šiandien tokia rekomendacija būtų neįsivaizduojama, verta įkandin Aričso atkreipti dėmesį, jog Gersonas rašo tik kad „būtų gerai“. Nerekomenduoja, nes žino, kad vaikai paprastai miega vienoje lovoje. Dažnai tame pačiame kambaryje su tėvais ir šeimynykščiais. Taigi nuo ankstyvos vaikystės „tie dalykai“ negalėjo būti paslaptis. Pilyse ir miestiečių namuose panašų socialinį poveikį darė paplitusios anfilados. Žmogus nuo gimimo galėjo stebėti kitų intymų gyvenimą. Tai buvo ne tik natūralu, bet ir neišvengiama.
Kas lėmė tą vaikų seksualumo suvokimą? Ne tiek mūsų protėvių pažangumas, kiek tai, kad labai ilgai vaikystė nebuvo pripažįstama kaip atskira egzistencijos kategorija. Vaikai buvo „mažesni suaugusieji“; kaip tik taip jie buvo vaizduojami paveiksluose. Vaikų pramogos ir žaidimai (įskaitant žaislus) buvo tokie patys kaip ir suaugusiųjų, pirmieji drabužiai, pasiūti specialiai vaikams, atsirado tik 1750 metais. Kadangi mažamečiai buvo „mažesni suaugusieji“, nebuvo neigiamas jų lytiškumas ir visos jo pasekmės. Be to, senaisiais amžiais gyvenimo trukmė buvo perpus trumpesnė negu šiandien, todėl ir santuokos buvo sudaromos atitinkamai anksčiau. Vaikystės koncepcija atsirado XVII amžiuje ir įsigalėjo Jeano Jacques’o Rousseau laikais. Romantizmas XIX amžiuje atnešė sentimentalumo vaikams bangą, taip pat ir vaikų kaip belyčių angelėlių koncepciją. Michelis Foucault „Seksualumo istorijoje“ rašo, kad tada stojo „monotoniška Viktorijos laikų buržuazijos naktis“ ir seksas tapo dauginimosi įkaitu.
„XVIII ir XIX amžių sandūroje prasidėjo fobija dėl vaikų erotizmo. Žinoma atvejų, kai vaikams buvo šutinamos genitalijos, siekiant atpratinti juos nuo masturbacijos“, – sako profesorė Egan.
Kaip tik tada dingo laisvi pokalbiai su vaikais apie lytinius santykius. Ar galima juos grąžinti?
Dėl seksualinių vaikų teisių reikia kovoti kaip ir dėl religijos išpažinimo laisvės, mano profesorė Egan. Seksualumas yra sudėtinė žmogaus prigimties dalis, tad argi žmogus nuo ankstyviausio amžiaus neturi teisės gauti tinkamą švietimą šiuo klausimu ir juo domėtis? „Išskiriant vieną gyvenimo sritį, vaikai traktuojami kaip tam tikra prasme nevisaverčiai. Kartais išgirstu argumentą, kad jie negali suvokti šios temos sudėtingumo. Bet ar visi suaugusieji tai sugeba?“ – retoriškai klausia profesorė.
„Suaugusieji dažnai priešinasi lytiniam švietimui, nes patys užaugo namuose, kur seksas buvo tabu, – sako vaikų psichologė Ohme. – Svarbiausias argumentas už ankstyvą vaikų švietimą šioje srityje yra tas, kad neturime atsilikti nuo jų smalsumo. Ketverių penkerių metų vaikai užduoda klausimus, susijusius su lytiniu gyvenimu, šešiamečiai jau domisi detalėmis. Klausinėja apie jas taip pat kaip ir apie kamščiatraukio konstrukciją. Juos domina anatominė sandara, iš kur esame kilę. Tik suaugusieji suteikia šiai temai emocingumo, ir vaikai tai jaučia. Jeigu mato, kad vienas iš tėvų arba darželio auklėtoja rausta iš gėdos, kikena ar net pyksta ir atsisako kalbėti, vaikai išmoksta šias emocijas priskirti prie seksualumo srities. Tai gali pakenkti jų vėlesniam seksualiniam gyvenimui, – įspėja psichologė. – Be to, jei vaikai negauna atsakymų iš mūsų, ieškos jų kitur. Sužino iš draugų, interneto. Tai bus daroma slaptumo, gėdos, dažnai kaltės atmosferoje. O juk lytinio tapatumo kūrimo procesas prasideda dar prieš trečiuosius gyvenimo metus! Iki šešerių vaikas turėtų žinoti, ką reiškia būti berniuku arba mergaite. Seksualumas, kaip ir intelektas, vystosi etapais ir tėvai turėtų padėti vaikams vystytis. Mokykloje pradėti lytinį švietimą per vėlu.“
Atsakymai į klausimus apie seksą turėtų būti pritaikyti vaiko amžiui, formuluojami pasitelkiant atitinkamą terminologiją. Psichologai tvirtina, kad nepadorus elgesys dažniausia būdingas tiems vaikams, kurie iš namų išsineša įsitikinimą, kad lytiniai klausimai yra paslaptingi ir keblūs. Tie, kurie matė tėvus nuogus, neturi problemų dėl nuogybės.
Taigi seksualinė revoliucija mums vis dar prieš akis. Žinoma, galima ir toliau mėginti užkeikti realybę. Bet net religingiausi tėvai gali paprašyti šventosios Jadvygos užtarimo ir bandyti pakalbėti su savo vaiku apie seksą. Ir tėvams, ir vaikui tai išeis tik į gera.
Šiaurės Atėnai, 2009 m. Nr. 966
Retro atvirutės iš www.ansichtskarten-center.de
