Lietuva – drąsi šalis, nes turi nuostabiai drąsių žmonių netgi tarp ministrų. Vienas iš tokių drąsuolių – teisingumo ministras R. Šimašius. Jis, kalbėdamas apie siaubingą nusikaltimą – holokaustą, pareiškė: „Iki nacių atėjimo. Jei lietuviai būtų antižydiški, Lietuva nebūtų tapusi prieglobsčiu žydams, o Vilnius – Šiaurės Jeruzale.” Ir pridėjo ne mažiau drąsią frazę: „Kaip galima kaltinti Lietuvą kolaboravimu su naciais, jei šis kolaboravimas jokiais oficialiais formaliais būdais tiesiog nevyko“. Visą tekstą galima rasti asmeniniame ministro tinklalapyje http://simasius.blogas.lt/.
Beprasmiška neigti tuos dalykus, kuriuos istorikai seniai ištyrė. Kaltinti ministrą akivaizdžiu melu ir faktų klastojimu būtų neetiška, todėl kaltę geriau suversti jo istorijos žinių spragoms ir pasiūlyti jas ištaisyti. Kitais žodžiais tariant, jei R. Šimašius nesimokė istorijos seniau, tegul mokosi jos dabar. Apie lietuvių antisemitizmą ir bendradarbiavimą su naciais jis galėtų pasiskaityti oficialiuose dokumentuose, kuriuos patvirtino Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti: dr. Vygantas Vareikis „Holokausto prielaidos. Antisemitizmas Lietuvoje (XIX a. – XX a. pirma pusė (iki 1940 06 15)“, prof. Liudas Truska „Antisemitizmo stiprėjimas Lietuvoje sovietinės okupacijos metais (1940-1941)“, dr. Arūnas Bubnys „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais“, „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį. Komisijos išvados“.
Komisijos išvadose labai aiškiai parašyta, kad su naciais bendradarbiavo ir holokauste dalyvavo šie Lietuvos piliečiai ir jų grupės:
a) nereguliarių pajėgų, susikūrusių spontaniškai ar greitai organizuotų karo pradžioje, elementai;
b) TDA (Tautinio Darbo Apsauga) daliniai, vėliau pervadinti į Savigynos batalionus, daliniai, literatūroje dažnai žinomi kaip Schutzmannschaften, atlikę svarų vaidmenį Holokauste, dalyvaudami žydų žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypatingai Baltarusijoje ir Ukrainoje.
c) Kauno policijos departamentas ir daug vietinių policininkų visoje Lietuvoje;
Stebintis visišku pono R. Šimašiaus neišprusimu, vis dėlto prasmingiau būtų pasidžiaugti, kad jis nekalbėjo stalinizmo tema, nes tada greičiausiai būtume išgirdę, jog „Lietuvos gyventojai labai mylėjo stalinizmą ir ištisais traukinių ešelonais keliavo Stalino saulės pasitikti”.
Neigdamas lietuvių antisemitizmą ir jų kolaboravimą su naciais, R. Šimašius neigia mūsų šalyje vykdytus žiaurius karo nusikaltimus. Tokį R. Šimašiaus akibrokštą Lietuvos istorijai būtų galima pateisinti, jei šis ponas nebūtų teisingumo ministras. Kadangi jis juo yra, tenka liūdnai prognozuoti, kad Lietuvos respublikoje teisingumo nėra ir nebus. Jei teisingumo galva mano, kad nusikaltimų nebuvo, tai nėra ko stebėtis, kad po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje niekas taip ir nebuvo nubaustas už holokaustą.
Čia vertėtų prisiminti ir Seimo neseniai priimtas Baudžiamo Kodekso pataisas, numatančias atsakomybę už holokausto ir genocido neigimą. Dabar turime progą patikrinti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas galioja Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui. Ar pagal jį baudžiami tik Jonas, Petras ir Onutė, kuriuos pagavo gatvėje.
Visiems svetimas ir savas
