Slepiamas homoseksualumas žalingas ne tik tam, kuris slepiasi, bet ir visai visuomenei – atsivėrimas vienintelė išeitis, galinti sumažinti netoleranciją, neapykantą ir diskriminaciją. Tai neformaliai susibūrusio Laisvojo universiteto paskaitoje Vilniuje teigė humanistas, laisvasis žurnalistas, žmogaus teisių aktyvistas Donatas Paulauskas.
– Kodėl teigiate, kad šiuo metu homoseksualumas yra viena svarbiausių visuomenės aktualijų?
- Viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau diskusijų homoseksualumo tema, o tai jau yra didelis žingsnis racionalaus dialogo tarp homoseksualių žmonių bendruomenės ir likusios visuomenės link. Žinoma, labiausiai diskusijas paskatino liūdnai pagarsėjęs Nepilnamečių apsaugos įstatymas. Viena vertus, jo pasirodymas atskleidė diskriminacijos mastus ir pagaliau atkreipė dėmesį į homoseksualių žmonių atskirtį. Kita vertus, šis įstatymas tapo proga prasiveržti užgniaužtai neapykantai, stereotipams ir nesupratimui homoseksualių žmonių atžvilgiu.
Jei visuomenė diskutuoja, kalbasi šia tema, vadinasi, ji yra aktuali. Ilgą laiką homoseksualių žmonių atskirties problema nebuvo matoma, iki šiol homoseksualumas Lietuvoje apskritai nebuvo susilaukęs tokio dėmesio, kokio susilaukia dabar. Tai, kad po ilgos tylos homoseksualumas šiandien yra aktualija, laikau laimėjimu.
– Koks supratimas apie homoseksualumą įsitvirtinęs Lietuvos visuomenėje?
– Homoseksualumas Lietuvoje suprantamas tiktai kaip neigiamas reiškinys. Tai visai nenuostabu, nes lytiškumo samprata nuolatos projektuojama pagal konservatyvumo principus. Homoseksualai vadinami iškrypėliais, nes neatitinka „normalios“ seksualinės orientacijos kriterijų, jie laikomi „amoraliais“, nes taip rašoma šventraščiuose. Yra daugybė kitų įvaizdžių, kuriais, pasitelkiant konservatyvumo argumentus, dabartinėje Lietuvos visuomenėje konstruojamas homoseksualumas.
Stebina tik tai, jog net ir akademinis diskursas pasiduoda homoseksualumo demonizavimui. Lyčių studijų centras, 2002 m. tyręs akademinio jaunimo homofobijos lygį, nustatė, kad net 89 proc. studentų vadovaujasi stereotipais apie homoseksualus. Taip pat neseniai nuskambėjo vieno žymaus profesoriaus pareiškimas, kad gėjai reikalauja „išskirtinių teisių“.
Stereotipai ir mitai, išankstinis nusistatymas egzistuoja ne tik viešojoje erdvėje, bet ir, gana paradoksalu, akademiniame diskurse. Žinoma, neskaitant mažos grupės viešųjų intelektualų (dirbančių ir akademinėje sferoje), nebijančių pasisakyti už homoseksualių žmonių teises.
– Laisvajame universitete kalbėjote apie Lietuvoje paplitusius stereotipus, kad homoseksualai reikalauja „išskirtinių teisių“, propaguoja „amoralų“ gyvenimo būdą, neva homoseksualų „daugėja”, jie yra „gamtos klaida”. Iš kur kyla toks požiūris?
– Nėra vieno atsakymo, iš kur atsiranda išankstinis nusistatymas prieš homoseksualus. Šiuo metu Lietuvoje homofobija yra norma ir įžvelgiu tai, kad ji yra priimama kartu su kitomis normomis socializacijos metu. Vadinasi, jeigu atsisakoma priimti šią normą – kad homoseksualumas yra blogis – tai gresia būti išmestam iš „normalios“ visuomenės. Todėl bet koks išpuolis prieš homoseksualus yra pagirtinas ir laikomas „tradicinių“ vertybių gynimu arba kitaip – normalumo apologija, o bet koks pritarimas homoseksualams laikomas tų vertybių išdavyste, iškrypėliškumu ir yra smerktinas.
Neapykantos, priešiškumo ir stereotipų šaltinis yra nesupratimas ir kitokio baimė. Galbūt priešiškumą galima paaiškinti savisaugos „instinktu“, kai bet kuris svetimas, kitoks yra grėsmė tau, tavo vertybėms, tavo įsitikinimams. Tad visomis jėgomis tą „potencialią grėsmę“ bandoma atskirti nuo savęs ir eliminuoti iš visuomenės. Jau psichologijos klasika tapęs teiginys – bijai tai, ko nepažįsti – čia labai tinka.
– Ar po nuvilnijusio pedofilijos skandalo homoseksualumas nebus tapatinamas su pedofilija?
– Homoseksualumas ir prieš šį skandalą buvo klaidingai tapatinamas su pedofilija. Tikėtina, kad visuomenės agresija, susikaupusi dėl pedofilijjos skandalo, pasitaikius progai bus nukreipta ir į homoseksualus, nes dar ir dabar Lietuvoje šie du dalykai laikomi lygiaverčiais.
Dažnai homoseksualumas sulyginamas su pedofilija dėl nesupratimo, ką reiškia šios dvi kategorijos. Homoseksualumas, kaip ir heteroseksualumas, yra seksualinė orientacija, susidedanti iš potraukio, elgsenos ir tapatumo. Pedofilija laikoma lytiniu sutrikimu, kai potraukio objektais tampa vaikai.
Pedofilija beveik visada yra smurtinis veiksmas, tačiau jei jo ir nebuvo, laikoma, jog vaikas, būdamas nesubrendęs, niekada negalėtų laisvai pasirinkti seksualinio partnerio. Iš to kyla supratimas, kad pedofilija yra visuomet grįsta smurtu.
Homoseksualas, kaip ir heteroseksualas, gali būti pedofilu, tačiau tai visiškai nekoreliuoja su seksualine orientacija. Tai reiškia, kad nė vienai seksualinei orientacijai negali būti priskirta pedofilijos etiketė, nes seksualinis sutrikimas priklauso tiktai nuo konkretaus žmogaus, o ne nuo seksualinės orientacijos. Tai rodo ir statistikos, kuriose pedofilijos atvejai varijuoja abiejų seksualinių orientacijų skalėse.
Šis konkretus pedofilijos atvejis, rodos, apskritai neturi jokio ryšio su homoseksualumu turint galvoje tai, kad įtariamieji yra heteroseksualūs. Tačiau žiniasklaida ir kai kurie politikai linkę įžvelgti net ir čia „homoseksualumo siaubą“.
– Kodėl Lietuvos homoseksualai ėmė viešintis, nori rengti eitynes, primena apie save?
– Homoseksualios tapatybės atskleidimas sau ir visuomenei – ilgas ir nesibaigiantis procesas. Daug homoseksualų pasirenka slėpti savo homoseksualumą ir gyventi dvigubus gyvenimus, kad išliktų darbo rinkoje, išvengtų patyčių, diskriminacijos. Tačiau kai kurie gėjai ir lesbietės nusprendžia atsiverti, išeiti iš pogrindžio ir pareikalauti oraus gyvenimo, pareikalauti vienodų, o ne išskirtinių teisių.
Homoseksualai nereikalauja kažko ypatingo, ko neturi kiti žmonės. Tai, ko homoseksualai reikalauja, tėra paprastos bendražmogiškos teisės – nebūti diskriminuojamam, gyventi orų ir atvirą gyvenimą, nebūti įžeidinėjamam dėl seksualinės orientacijos. Homoseksualai taip pat siekia teisės į santuoką, partnerystę, paveldėjimą, socialines išmokas ir t.t., bet tai vėlgi nėra išskirtinės teisės.
Homoseksualai išeina į viešumą tam, kad parodytų valdžiai ir visuomenei, jog egzistuoja diskriminacijos, netolerancijos problemos, pagaliau, kad egzistuoja homoseksualūs žmonės, kurių teisės nuolat pažeidžiamos. Jei nebūtų viešo homoseksualumo, nebūtų ir informacijos apie homoseksualumą, tad atrodytų, kad nėra ir pačio homoseksualumo, o taip pat ir homoseksualų. Tai priverstų homoseksualus grįžti į visišką pogrindį ir slėpti savo tapatybę.
Viešumas tampa įrankiu išsilaisvinti. Eitynės – tai svarbus įvykis homoseksualų bendruomenei, nes tik eitynių pagalba į viešumą yra iškeliamos problemos, kurios anksčiau buvo nustumtos į pogrindį, todėl neva neegzistavo. Eitynės yra būdas parodyti valstybei ir visuomenei, su kokiomis problemomis susiduria homoseksualūs žmonės, kad jie yra lygiai tokie patys piliečiai, kaip ir visi kiti.
Dažnai homoseksualų eitynes visuomenė supranta kaip nuogybių demonstravimą. Reiktų atskirti eitynių sąvoką nuo parado sąvokos. Eitynės rengiamos tose šalyse, kurios yra priešiškai nusiteikusios homoseksualų atžvilgiu, kur gėjų, lesbiečių teisės vis dar pažeidinėjamos. Šiose šalyse eitynės yra politinis įvykis, kuriuo reikalaujama lygių teisių ir lygių galimybių, tad čia bauginti nuogybėmis nėra pagrindo. Tačiau yra ir paradai, kurių specifika skiriasi nuo eitynių. Paradai yra homoseksualų emancipacijos šventė, jie vyksta tiktai tose šalyse, kur homoseksualai yra lygūs su visais kitais, kur homoseksualumas nieko nebaugina ir nestebina.
– Kalbate apie viešo homoseksualumo (atsivėrimo) būtinybę? Kokią žalą visuomenei daro homoseksualų izoliacija privačioje sferoje?
– 2007 m. LGBT socialinės atskirties tyrimas parodė, kad net 74 proc. homoseksualų negali laisvai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją viešai. Slepiamas homoseksualumas, viena vertus, žalingas ne tik tam, kuris slepiasi, bet ir visai visuomenei. Homoseksualai, slėpdami savo seksualinę orientaciją, gyvena dvigubą gyvenimą – viešą (kaip heteroseksualaus) ir privatų (kaip homoseksualaus). Minėtas tyrimas parodė, kad tie, kurie slepia homoseksualumą, yra labiau linkę į savižudybę, o dar didesnis skaičius galvoja apie emigraciją. Tai įrodo, jog slepiama tapatybė žmogui gali sukelti daug psichologinių problemų, o diskriminacija verčia homoseksualus emigruoti.
Dar vienas tyrime labai išryškėjęs svarbus akcentas yra tai, kad tie, kurie pažįsta homoseksualus, bendrauja su jais, yra labiau tolerantiški už tuos, kurie nepažįsta gėjų, lesbiečių. Šis, galima sakyti, dėsnis labai gerai nurodo slepiamo homoseksualumo žalą ir viešo homoseksualumo būtinybę. Kuo daugiau homoseksualų slėps savo seksualinę orientaciją, tuo daugiau visuomenė bus netolerantiška, nes neturės galimybės pažinti homoseksualumą.
Todėl atsivėrimą dabartinėje Lietuvoje laikau būtinybe, tiktai jis gali sumažinti netoleranciją, neapykantą ir diskriminaciją. Tai laikau vienintele išeitimi, nes iki šiol jokios programos, skatinančios lygybę, mažinančios diskriminaciją, rodos, Lietuvoje nesuveikė, jei net Seime yra priimami įstatymai, įtvirtinantys homoseksualų socialinę atskirtį.
– Kokie, Jūsų nuomone, realūs diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos mastai mūsų šalyje? Štai naujausia „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad tik 7 procentai Lietuvos gyventojų sako turintys homoseksualų savo draugų ir pažįstamų rate.
– Tai tik patvirtina „dėsnį“, kad kuo mažiau žmonių pažįsta homoseksualus, tuo visuomenė tampa mažiau tolerantiška. Homoseksualai, jaučiantys grėsmę visuomenėje, darbo aplinkoje, mokymo įstaigose, vengia atskleisti savo tapatybę. Tai įrodo ir skaičiai. Visuomenė pati sau panaikina galimybę suprasti homoseksualumą ir tai jau panašėja į užburtą ratą, kai homoseksualai nesiviešina todėl, kad visuomenė netolerantiška, o ji tokia yra todėl, nes homoseksualai nesiviešina.
Tačiau priešiška ne tik visuomenė, bet ir valdžia. Nepilnamečių apsaugos įstatymas tik dar labiau kursto priešiškumą homoseksualams ir bando, prieštaraudama visiems savo moraliniams ir teisiniams įsipareigojimams, reglamentuoti, įteisinti gėjų ir lesbiečių diskriminaciją ir socialinę atskirtį. Tai ir atskleidžia diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos mastus – diskriminuojama ne tik viešojoje erdvėje, bet ir valstybiniu lygmeniu.
– Kodėl Lietuva ES išsiskiria kaip nepakanti homoseksualams?
– Kaip ir kitose šalyse, kuriose homoseksualumas buvo ilgą laiką kriminalizuojamas, taip ir Lietuvoje vis dar gajūs stereotipai, kuriais vadovaujasi visuomenė ir valdžia, deklaruodama „tradicines vertybes“ ir jomis prisidengiama. Galbūt situaciją kardinaliai pakeis kartų kaita, o galbūt homoseksualų emancipacijos sulauksime ir anksčiau.
– Ar, esant Jūsų nupasakotai situacijai, nebijote kalbėti šia tema, nesulaukiate pašaipų, grasinimų?
– Kalbėti nebijau, yra daug nepasakytų, nutylėtų dalykų, temų, kurios šiandien yra labai opios. O dialogą laikau supratimo ir pagarbos sąlyga. Tiktai teko asmeniškai susidurti su stereotipu, kad neva homoseksualių žmonių teisėmis rūpinasi tiktai homoseksualai. Matyt, kaip tik dabar šitą stereotipą ir laužau.
delfi.lt, 2009 12 04
