1992 m. spalio viduryje Maskvoje vyko tarptautinė konferencija „Darbininkų judėjimas ir privatizacija“. Joje dalyvavo įvairių darbininkiškų organizacijų aktyvistai iš Prancūzijos, Ispanijos, JAV, Turkijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Rusijos. 1992-ųjų pabaigoje laikraštis „Opozicija” išspausdino mano kalbą, pasakytą toje konferencijoje.
Privatizacija Lietuvoje – tai įvairūs skirtingi procesai: nuosavybės restitucija, įmonių ir butų privatizacija už investicinius čekius, sodybinių sklypų išpirkimas, kolūkių išdraskymas, vartotojų kooperatyvų pavertimas akcinėmis bendrovėmis ir net profsąjungų turto dalybos. Visa tai daroma pagal skirtingus įstatymus, kuriems bendra tik tai, kad jie neigia kolektyvinę nuosavybę.
Privatizavimo būtinybė grindžiama „teoriškai”. Argumentai banalūs: „teisingumo atstatymas”, „tik privati nuosavybė garantuoja ekonomikos efektyvumą, visuomenės narių teises ir gerovę”, „pažiūrėkite į Vakarus” ir pan.
Dabartinė Lietuvos vadovybė giriasi sparčiais privatizacijos tempais, bet jokių teigiamų rezultatų nesimato. Atvirkščiai, išlindo daugybė „šalutinių efektų”. Auga nedarbas, žlunga ištisos ekonomikos šakos, klesti korupcija, privatizuojamų objektų dalybos mafijinėse sueigose, privatizuotų be mafijos žinios objektų sprogimai ir gaisrai, neteisėtas akcijų supirkinėjimas (teisėtai parduoti negalima) ir pan. Visa tai šiandien – kasdienybė, žmonės prie to jau priprato ir tarsi nebepastebi, kaip tai kiršina žmones, stumia Lietuvą į pilietinio karo liūną. Ne teisingumo triumfas atsirado, o daugybė naujai nuskriaustų.
Įdomu, kad ne visą turėtą nuosavybę atgaunantys jaučiasi net labiau nuskriausti, negu tie, kurie dėl privatizacijos liko be darbo. Kaime neįtikėtinai išpopuliarėjo grasinimas „padegsiu”. Pavasarį ir vasarą kai kur jau degė sodybos ir javai. Valdininkai nepajėgė priimtinai padalinti žmonėms jų turto, nes ėmėsi neįmanomo. Padėtį aštrina korupcija. Valdininkai neretai “sušvelnina” skriaudą vieniems ir paaitrina kitiems. Padėtis kaime tiek įtempta, kad valdžia pavedė kariškiams (savanoriams) teikti paramą „agrarinės reformos” vykdytojams. Įvyko valstiečių susidūrimų su kariškiais (Griškabūdis).
Darbininkai investicinius čekius gavo ne pagal išdirbtus metus, o pagal amžių, nėra pakankamai pranašumų išsiperkant „savas” įmones. Trūksta oficialios informacijos, todėl negalima numatyti, kur pelningai panaudoti investicinius čekius. Menka privatizavimo formų įvairovė (tik aukcionas arba akcijų pasirašymas). Tai aštrina privatizacijos konfliktus. Bet mieste privatizacija vyksta ramiau. Gal būt todėl, kad daugelis, ja nusivylę, savo čekius parduoda nusikaltėlių pasaulio rykliams (kadangi legaliai čekių parduoti negalima, jų supirkimu užsiima nešvarių machinacijų mėgėjai). Aštriausi privatizacijos konfliktai mieste vyksta ne tarp darbininkų ir savininkų ar valdžios, bet tarp atskirų mafijos klanų.
Visgi nerimsta ir darbininkai, reikalaujantys didesnių lengvatų privatizacijoje. Iš pradžių įstatymas numatė, kad kolektyvas lengvatinėmis sąlygomis gali įsigyti tik 10 proc. akcijų, o po vasario buitininkų streiko ši lengvata padidinta iki 30 proc. Tada sumažinta ir per aukcionus parduodamų įmonių riba (juose kolektyvai lengvatų neturi). Vis dėlto ir tos vyriausybės lengvatos darbininkams atrodo nepakankamos, bet didesnių protesto akcijų nėra, nes darbininkai neorganizuoti, o sustreikavusius atskirų įmonių darbuotojus vyriausybė paprastai apmalšina smulkiomis nuolaidomis.
Privatizacija vyksta, bet ekonomika netapo efektyvesnė. Atskiros privatizuotos įmonės netgi turėjo problemų, kurias sukėlė nekompetetingų akcininkų įsikišimas. Po aukcionų įmonės neretai užsidaro „remontui”, o dirbantieji vienu ar kitu pretekstu atsiduria gatvėje. Nemaža miestelių ir net miestų liko be pirčių, kirpyklų, skalbyklų. Ėmė nykti net maisto parduotuvės. Nors įstatymas numato, kad po privatizacijos įmonės negali keisti profilio trejus metus ir privalo išlaikyti 70 proc. darbo vietų, bet dėl valdininkų abejingumo įstatymas neveikia. Na, o pirkėjai žiūri į perkamą įmonę tik kaip į nekilnojamą turtą. Neretai uždaromos net pelningos įmonės, nes naujiems savininkams „nėra kada su jomis terliotis”.
Žmonės įvairiai priešinasi privatizacijai. Gražinamų savininkams namų gyventojau sudarė būsimų benamių asociaciją. Pakeisti įstatymo jiems nepavyko, bet kartais pasiseka sutrukdyti nesąžiningiems valdininkams perduoti negrąžintinus namus. Ir čia įstatymas leidžia valdininkams elgtis „lanksčiai”. Įmonių kolektyvai, nenorėdami privatizuotis, įvairiai „tempia gumą”. Neretai aukšta kaina aukcione nusiperka savo įmonę, nors mokėti neturi iš ko. Taip laimimas laikas iki kito aukciono. Spaudoje buvo minimi faktai, kada įmonės darbuotojai, sudarydami begalinę gyvąją eilę, neleidžia svetimiems pasirašyti savo įmonės akcijų. Privatizuotojai buvo priversti tobulinti įstatymą – įvedė akcijų pasirašymą paštu. Labiausiai paplitęs dabartinio privatizavimo nepriimtinumo įrodymas – masinės valstybinio turto vagystės. Tokios nepagarbos „šventai” nuosavybei nebuvo nuo „eksproprijatorių eksproprijavimo” laikų. Neaišku, kuo remsis restauruotas kapitalizmas Lietuvoje. Gal teise vogti?
Na, o civilizuoto pasipriešinimo „neteisingai” privatizacijai didžiausias pasireiškimas – tai vasario mėn. respublikos buitininkų streikas. Vyriausybė tada padarė nuolaidų, bet mainais suvaržė galimybes protestuoti. Buvo priimtas kolektyvinių ginčų įstatymas, draudžiantis streiku reikalauti, kad būtų pakeisti įstatymai. Darbininkams tada nepakako susiklausymo, kad išplėstų savo laimėjimus. Dabar gi, nors privatizavimo įstatymai protingėja, kai kur sustabdyta maisto parduotuvių privatizacija, kalbama, kad bus rengiami privatizavimo konkursai, pradėta atrinkinėti įmones, kurios bus privatizuojamos pagal amerikiečių ESOP programą, vis dėl to yra pavojus, kad kol Lietuvos įstatymai taps protingi, jos ekonomika visiškai žlugs. Privatizacijos skubotumas rodo, kad valdžiai ji tapo savitikslė. Neretai ji taikoma, siekiant sužlugdyti opoziciškai nusiteikusius kolektyvus. Ryškus to pavyzdys – kolūkių suardymas.
Mano nuomone, jei po Seimo rinkimų neįvyks rimtų privatizacijos korektyvų, Lietuva neišvengiamai nusiris į pilietinį karą.
