Daugumai žmonių kelia nerimą klausimai: ar iš tiesų Lietuvos ekonomika yra tokia silpna, kad negali užtikrinti visiems žmonėms normalaus gyvenimo, ir kodėl nedidelė žmonių grupė gyvena pertekliuje, o kiti – vos suduria galą su galu?
Ar iš tiesų ekonomika silpna ir esame neturtingi?
Kiekvienas versle išleistas litas 2007 - aisiais davė 27 centus grynųjų pajamų. Tai rodo, kad verslo veiksmingumas yra gana aukštas, o jį nulėmė vadovų ir dirbančiųjų kompetencija, jų sugebėjimai bei darbo priemonių techninis lygis. Pelningai dirbusios įmonės gavo beveik 25 mlrd. litų pelno, o nuostolingai dirbusios – turėjo 3 mlrd. litų nuostolių. Suprantama, kad dėl ekonominės krizės šiais metais bus gauta mažiau pelno ir daugiau nuostolių.
Lietuvos ūkio subjektuose tais metais sukurta 98 milijardai litų bendrojo vidaus produkto. Pridėtinė vertė sudarė 54 milijardus litų. Tai nėra mažai. Šios sumos užtikrina palyginti gerą žmonių pragyvenimo lygį. Bet kodėl vieni gyvena pertekę, o kiti – vargsta?
Pirmasis pridėtinės vertės pasidalinimas
Atsakymas toks: labai neteisingai perskirstoma bendru visų darbu sukurta pridėtinė vertė (verslo pyragas). Pirmajame – jos kūrimo procese tarp įmonių savininkų ir samdomų darbuotojų, antrajame – per mokesčius ir trečiajame – per korupciją.
Gamybos ar paslaugų įmonės vienos kaip tokios be juose dirbančių žmonių nesukuria produktų, negali gauti pajamų ir grynojo pelno, vadinamosios pridėtinės vertės. Pridedamąją vertę kuria ne tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švietimą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, per paslaugas. Tačiau sukurtą pridedamąją vertę paskirsto tarp savęs ir darbuotojų įmonių savininkai, kurie sudaro tik 2 procentus versle dalyvaujančių asmenų. Štai, 2007-aisiais 57 procentus, arba beveik 31 milijardą litų, sukurtos pridėtinės vertės pasiliko sau įmonių savininkai ir tik 43 procentus, arba 23 milijardus litų paskyrė samdomiesiems darbuotojams darbo užmokesčio ir įmokų jų socialiniam draudimui ir sveikatos draudimui formomis.
Mažai asmenų pradėję nuo pradžių ir dirbdami sąžiningai per šį laiką būtų sukaupę milijardinį turtą. Neteko girdėti, kad praturtėję įmonių savininkai būtų paveldėję turto, laimėję daug pinigų loterijoje. Ne paslaptis, kad kai kurie iš jų pradinį kapitalą sukaupė privatizuodami už čekius valstybines įmones būdami jų vadovai, o čekius įsigiję šių įmonių lėšomis. Kiti pradinį kapitalą sukaupė kooperatyvų klestėjimo laikais. Tretieji su bankų pagalbą, užstatydami dar neįsigytas įmones.
Valdžia pridėtinės vertės paskirstymo proceso beveik nereguliuoja. Šiek tiek jį lemia tik nustatydama minimalią mėnesinę algą ir valandinį atlygį. Šiuo metu minimali mėnesinė alga yra 800 litų, vidutinis atlygis – 2174 litai.
Kaip buvo skelbta spaudoje, mėginimai padidinti minimalią algą dėl aršaus kapitalo savininkų pasipriešinimo neapsivainikavo sėkme. Mažas algos padidinimas neišspręstų klausimo iš esmės. Iš dalies galima suprasti ypač tuos, kurių verslo veiksmingumas yra mažas ir jie nepajėgūs mokėti didesnius atlyginimus. Matyt, šį klausimą reikėtų spręsti kitaip ir diferenciuotai.
Pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“ graikų žodis „oligarchija“ – tai nedidelės vergvaldžių, kapitalistų, turtuolių grupės politinis ir ekonominis viešpatavimas. Jų įtaka Lietuvos valdžiai pasireiškė anksti ir ypač akivaizdžiai, kai G. Vagnoriaus vyriausybė buvo priversta įsipareigoti neperžiūrėti privatizacijos sandorių (Vyriausybės ir Pramonininkų konfederacijos memorandumas). Matyt, daug kam tuomet svilo padai.
Valdžia prakalbo apie solidarumą sprendžiant sunkmečio sukurtas problemas. Jos nuomone, solidarumą pirmiausia turi parodyti iš darbo pajamų ir socialinių išmokų gyvenantys piliečiai. Atseit, netriukšmaukite, kai mažiname algas, pensijas, socialines išmokas. Tačiau negirdėti kreipimosi į oligarchus, kurie pirmieji turėtų parodyti solidarumą. Negirdėti ir oligarchų balso apie tai, o tik aimanavimai, kad sunku plėtoti verslą, ir prašymai mažinti mokesčius, įmokas socialiniams fondams, lengvinti žmonių atleidimo iš darbo sąlygas.
Vieni nežino, kur pinigus išleisti, kiti – gyvena nuo algos iki algos ir dar skurdžiau. Tai akivaizdus pridėtinės vertės paskirstymo neteisingumas, kurio nesprendė ir nesprendžia nei viena valdžia.
Antrąjį pridėtinės vertės perskirstymą atlieka valdžia – per nustatytus mokesčius. Čia jos galios yra neribotos. Nors Mokesčių administravimo įstatyme pasakyta, kad mokesčiai turi būti pagrįsti teisingumu, lygybe, tačiau šių pricipų nesilaikoma.
„Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje darbo pajamos apmokestinamos maždaug tokiu pat lygiu kaip Europos Sąjungos vidurkis, tačiau daugiau kaip dvigubai mažiau apmokestinamos įmonių (kapitalo) pajamos palyginus su ES vidurkiu. Todėl mokesčių našta (mokesčių santykis su BVP) Lietuvoje 2007-aisiais buvo 10,6 procentinio punkto mažesnė už Europos Sąjungos vidurkį (39,9 procento ). Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui Danijoje, Švedijoje, mokesčių našta gerokai aukštesnė už vidurkį - 49 proc.
Taigi žmonėms, gyvenantiems iš darbo pajamų, tenka didžiausia mokesčių našta. Jie turi mokėti pajamų ir sveikatos draudimo mokesčius (21 proc.), pridėtinės vertės mokestį (19 proc.) ir didžiąją dalį akcizų. Gyventojų sumokėti mokesčiai biudžeto pajamose sudaro daugiau kaip 90 procentų mokestinių pajamų.
Įmonių, o tiksliau – jų savininkų, pajamos apmokestinamos mažiau dėl mažesnių mokesčių tarifų ir didelės „šešėlinės“ ekonomikos, kuri nemoka mokesčių. Pelno mokestis sumažįjo nuo 33 iki 15 procentų, o dividendų mokestis nustatytas mažas ir ne progresinis. Nors nuo šių metų pradžios pelno mokestis padidintas 5 procentiniais punktais (iki 20 procentų), tačiau dėl suteiktų lengvatų jo bus sumokama gerokai mažiau.
Kasmet plečiasi takoskyra tarp darbo pajamų ir įmonių savininkų (kapitalo) pajamų apmokestinimo. Taip vyrauja nelygybė ir neteisingumas apmokestinant pajamas.
Gal reikėtų tokio įstatymo?
Trečias pridėtinės vertės perskirstymo etapas - korupcija, kai pinigai iš vienų asmenų kišenių perplaukia į kitų, manau, visiems aiškus. Tik šiame etape naudą gauna asmenys, dirbantys valdžios institucijose ir priimantys sprendimus.
Kai kuriose valstybėse galioja įstatymai, kuriais įteisinta tokia nuostata: jeigu pradinis kapitalas sukauptas iš narkotikų, ginklų prekybos ir kito nelegalaus verslo, apgaulės, korupcijos, tyčiniais bankrotais ir kitais neteisėtais būdais, tai ir jo pagrindu sukauptas kitas kapitalas vadinamas neteisėtu. Įrodyti pradinio kapitalo teisėtumą turi jo turėtojai. Būtų gerai, kad ir Lietuvoje būtų priimtas toks įstatymas, o dar geriau, jeigu ši nuostata būtų įteisinta Konstitucijoje.
