Nacionalinis susitarimas – joks susitarimas, tai ne Nacionalinė kolektyvinė sutartis. Tai iš tiesų viešųjų ryšių akcija, geriausiu atveju – ketinimų protokolas. Šio popierėlio niekas nepaisys, juk didžiausi darbo žmonių apiplėšimai jau padaryti. Artūro Černiausko parašas čia yra tik laikinas kompromisas, juo labiau kad tai kompromisas su LAIKINA vyriausybe. Kubiliaus kabinetui gresia krachas – pats Landsbergis jį pradėjo griauti.

Tie, kurie mano, kad Černiausko klaida lemtinga, įsivaizduoja, jog dabar profsąjungos sukils ir sugriaus trijų centrų bastionus, yra naivūs. Jie vis dar iki galo nepažįsta dabartinio profsąjungų aktyvo, kaip ir apskritai lietuvio mentaliteto.

Maišto nebus. Vakarų demokratijos mokyklas išėjosios NK95 naivus tikėjimas, kad tie 70 tūkst. (neva esantys LPSK) ar 15 tūkst. (neva esantys LDF) ar 3 tūkst. (neva esantys „Solidarume”) gali sukelti maištą, yra utopija. Visos pelytės nuolankiai žiūri į savo generolus, nes iš jų gauna po žiupsnelį grūdų (ne tik pinigų, bet ir idėjų pavidalu). Profsąjungų atgimimas, gerbiamieji NK95, atidedamas neribotam laikui!

Greičiausiai niekas (tarkime, beveik niekas) iš tų pelyčių dorai neperskaitė Nacionalinio susitarimo (o jei ir perskaitė, tai neįsigilino ar nesuprato). Panašiai, kaip beveik niekas iš balsavusių už Lietuvos Konstituciją ar balsavusių už stojimą į ES nesuko sau galvos, už ką balsuoja. Atsakomybė už jų balsus tenka generolams, todėl šiandien gal ir nebūtų smagu atsidurti Černiausko vietoje: jį vadina bestubiriu, net išdaviku.

O juk Artūras – gudrutis, laimės kūdikis, charizmatinis lyderis, kišenėje laikantis buvusio policininko (ar prokuratūros kvotėjo) vyrišką kumštį. Bet ir jam, spėju, buvo sunku apsispręsti. Ypač dėl to, kad nuo jo parašo (ar jis pasirašys po Kubiliaus filkina gramota) priklausė ir jo satelitų – Jašinskienės ir Puskunigio – elgesys. Atsakomybė! Ta atsakomybė ir garbė, matyt, Černiauską slegia, nervina, verčia lieti pyktį ant silpnesnių, nuo jo malonės priklausančių.

Tačiau be reikalo Artūras nervinasi. Nors Čilinsko ir Bako chebra (ar dar kai kas) jį plūsta paskutiniais žodžiais, kaltina išdavyste, o ir žiniasklaidoje tas NS nelaikomas švariu projektu, tačiau nieko tragiško ar istoriško neįvyko.

Maišto pelių laive taip pat nebus: juk net principingiausias ir švariausias šiandieninės LPSK valdybos narys Jurgelevičius, iš pradžių užputojęs, kad išeis iš LPSK, vėliau pareiškė, jog „bloga taika geriau nei geras karas“, ir nulenkė prieš Artūro išmintį savo maištingą galvą.

O Nacionalinis susitarimas nei pagerins, nei pablogins žmonų gyvenimo, nes tai popieriukas, lygintinas su kokio nors Brežnevo Maisto programa.