2007 m. Lietuvoje susikūręs kairiųjų judėjimas „Naujoji kairė 95“, keliantis tikslą kurti alternatyvią politiką, išplatino pareiškimą spaudai, kuriame išdavyste kaltina Lietuvos didžiųjų profsąjungų lyderius, pasirašiusius vyriausybės inspiruotą Nacionalinį susitarimą. NK95 pranešime teigia: „Profesinių sąjungų lyderiai pasirašydami nacionalinį susitarimą išdavė paprastus savo narius ir darbo judėjimą palaikančius žmones“. Susipažinkite su visu pranešimo tekstu:
„Plėšrių verslo struktūrų remiama Andriaus Kubiliaus vyriausybė palaužė profesines sąjungas derybose dėl nacionalinio susitarimo. Keletą mėnesių imituotas „dialogas su socialiniais partneriais” baigėsi profesinių sąjungų nokautu: darbuotojų organizacijų lyderiai pasidavė konservatorių ir liberalų įtaigai, o tai reiškia ne ką kita kaip tik darbuotojų sutikimą, kad šalyje siaučiant badui ir nedarbui, nereikalinga jokia darbo politika.
Visuomeninis judėjimas „Naujoji kairė 95” įsitikinęs, kad pasiekimai, kuriuos derybose tariasi laimėjusios didžiosios Lietuvos profesinės sąjungos, tėra akių dūmimas. Jie neverti laimėjimų vardo. Belieka apgailestauti, kad:
1. Profesinės sąjungos nusileido stambių pramoninkų reikalavimui mažinti bazinį pelno mokestį stambioms įmonėms nuo 20 iki 15 procentų. Vien tik dėl to valstybės biudžetas neteks nuo 100 iki 150 milijonų. Gaila, kad profesinės sąjungos nemato tiesioginio ryšio tarp stambiųjų pramoninkų interesų susimažinti mokesčius ir karpomų skurstančios visuomenės pajamų.
2. Profesinės sajungos sutiko su papildomu 2 procentų darbo pajamų apmokestinimu (po vieną procentą dalijantis darbdaviui ir darbuotojui). Tai tiesiogiai skatins nedarbą, nes dėl to brangsta darbo vietos išlaikymas.
3. Diskusijose dėl nacionalinio susitarimo nebuvo kalbama apie tai, kad Lietuvoje „verslo mokesčiai” sudaro vos 13 procentų biudžeto pajamų. Tuo tarpu kitose Europos valstybėse verslo savininkai yra solidaresni su dirbančia visuomene ir į biudžetą moka kur kas daugiau.
4. Profesinių sąjungų lyderiai, teigiantys, kad nacionalinis susitarimas padės kontroliuoti Vyriausybę, meluoja, nes nacionalinis susitarimas yra bevertis teisiniu požiūriu. Šalys, pasirašančios susitarimą, viena kitai nesukuria jokių teisinių įsipareigojimų, kuriuos paskui būtų galima įgyvendinti per teismus (kaip, pavyzdžiui, tai daroma Skandinavijos šalyse).
5. Profesinės sąjungos pasitenkino pažadu, kad be Trišalės tarybos sutikimo Lietuvos Darbo kodeksas liberalizuojamas nebus. Tačiau nepaisant to, galios nacionalinis susitarimas ar ne, visi darbo klausimai kaip ir iki šiol turės būti sprendžiami Trišalėje taryboje.
6. Susitarime konkrečius įsipareigojimus už dirbančių žmonių ir jų vaikų ateitį prisiima tik profesinės sąjungos, tuo tarpu verslo atstovai ir vyriausybė sau pasilieka kur kas daugiau laisvės veikti. Štai verslininkai, deklaravę įsipareigojimą išlaikyti darbo vietas, čia pat nacionaliniame susitarime pasiguodžia, kad Lietuvoje atleisti darbuotoją yra ypač sunku. O Vyriausybė savo ruožtu įsipareigoja skatinti „verslo aplinkos konkurencingumą”.
Šiuo kritiniu visuomenei metu profesinių sąjungų lyderių parašai nacionaliniame susitarime gali būti suprantami kaip išdavystė. Pasirašydamos nacionalinį susitarimą profesinės sąjungos iššvaistys dirbančiųjų ir darbo ieškančių žmonių pasitikėjimo darbuotojų atstovais likučius.
„Naujoji Kairė 95” ragina aktyvias profesines sąjungas atsisakyti narystės trijose skėtinėse profsąjungų organizacijose: mokėdamos nario mokestį tiems, kas jas išduoda, jos tarytum sutinka su vergo-vergvaldžio santykiais.
Raginame aktyvias profsąjungas persiorganizuoti: balsavimu išsirinkti aktyvius ir atsakingus lyderius, jungtis į naujus solidarius tarpprofsąjunginius darinius, įvesti griežtą lyderių atsiskaitomybę.“
NK95, 2009 10 28
