Ilgai neišsisukinėdamas, pripažinsiu, jog dažnai pagaunu save mąstantį maždaug tokia tema – ar tikintis į Dievą yra kvailesnis? Klausimas, matyt, labai jaunatviškas ir, duok […], kad po kelių metų jis man nebekiltų. Eidamas į tai, siūlau apžvelgti šiuo metu ryškiausiai šviečiančias tikinčiųjų kategorijas. Galbūt tai padės priimti vieną ar kitą sprendimą, Galbūt tai bus raktas į Protą.
Religija ir tikėjimas nėra tas pats. Tai ne atradimas. Bet kartais, privertus tam tikroms naratyvo aplinkybėms, šiuos du reiškinius galima suvesti į vieną; būtent kai kalbam apie bendrą ir visuotinį religiją, visų dievukų (žinoma, monoteistinių) svają. Visuotinio tikėjimo, tuo pačiu ir religijos trokšta ir krikštai, ir nekrikštai, ir net komunalininkų profsąjunga. Tai poeto Jėzaus troškimas, tai jo Tėvo viltis, tai Mahometo džiaugsmo ašaros, kai bus nuleistas kitatikių kraujas. Galų gale, tai utopija, pati tikriausia utopija, kurią išgalvojo Moras. Tai burbulas.
Mada nėra vien mini sijonų ir lietsargių sezono kaitos kaltininkas. Mada plačiais gruoblėtais pirštais liečia ir religijos kaitą stilingajame pasaulio matavime. Jei kokiai močiutei iš Tytuvėnų visai neįdomu, kas toks yra Krišna ir kodėl jis taip šoka, tai šiuolaikiniam jaunuoliui, paliestam hi-tech ir urban ritmų, dėvinčiam violetinius drabužėlius ir sakančiam, jog Kaunas yra šūdas, ant Šivos tikrai nebus nusispjaut. Jį priims kaip teisingą variantą dabar populiariame žaidime, madoje ar socialinėje erdvėje. Tai bus raktas į kitą kategoriją, kurią tuoj pat ir paminėsiu.
Kas jau kas, bet intymioji ir darbinė aplinka kaip niekas kitas veikia daugelį individualybių iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Šiuo atveju turėtume pripažinti, kad tikėjimo kažkuria aukštesne jėga/religijos primetėjas yra pirmaujantis poros gyvenime arba darbdavys, šefas. Ši tikinčiųjų grupė kaip ir dauguma kitų yra bestuburė ir laikina – ji tai banguoja, tai nurimsta, tai apvirsta aukštyn kojom, žodžiu, įsimylėjėlių ir prisitaikėlių poligonas. Kada tas poligonas sprogsta? Iš karto, kai bent minimaliai pakeičiama socialinė erdvė, kai susipykstama su tėvais ar maištaujant, susimetus su gotais.
Tikėjimas į Dievą, paverstas žaidimu, jau yra stipresnių žmonių silpnybė. Klausimai – kuria prasme stipresnių ir kodėl stipriems žmonėms reikalingas tikėjimas? Laisvas Kūrėjo rinkimasis sukant ratą ir keičiant jį kas ketvirtį reikalauja tam tikros būties filosofijos išmanymo. Visų pirma tai laisvės, kad ir dirbtinai nukaltos, kultivavimas, antra – suprasti save kaip pasaulio vietininką ir (svarbi sąlyga) nedaryti jam žalos yra verta pačių tikriausių pasaulietybės laurų. Todėl jei sugebi žaisti šią transcendentinę šaškių partiją, nieko neskriausdamas, tai, be abejonės, sveikintina. Kitu atveju, žaidėjas įrodo tik apsimetinėjęs laisvadariu – tai jau pakaliko, rišamo prie būdos, jurisdikcija. Tikriausiai pastarieji teiginiai buvo kiek sudėtingi, todėl paaiškinsiu: žaidimas nebūtinai turi būti simuliacija. Kai kurie bičiuliai visą gyvenimą rimtais veidais rita šiuos pažinimo kauliukus. Dažniausiai tai filosofai, įtikinti kitų ar atradę savyje kontrargumentų prieš tai skleistoms idėjoms. O kad kažką rimto įrodytum, su tuo turi susitapatinti. Tačiau tai nėra tikras tikėjimas, tai tikėjimas iš reikalo, kai nori pasiekti pergalę. O kiekviena pergalė turi būti švari. Supraskite, tai kaip norite.
Sutikime, kad yra ir tokių egzempliorių, kurie, nors tu ką, bet eina prieš bet kokią pasaulietinės minties idėją. Šie užsispyrėliai - nebūtinai vien garbaus amžiaus atstovai. Jiems tiesiog kažkas kažkada įdiegė, kad mokslas, protas ir sąmojis yra negerai, kad bendravimas turi būti toks kaip prieš tūkstantį metų ir panašiai. Bet kokias tolerancijos bangas pastarieji laiko suskystėjimu ir su ironija nusuka nosį į kitą pusę. Tai ganėtinai apmaudi situacija. Yra tokia tikinčiųjų bendruomenė – Gyvieji akmenys. Tai va, aš šiuos žmonės būtent taip ir pavadinsiu – gyvaisiais akmenimis. Minėtoji bendruomenė ir jos idėjas čia niekuo dėtos.
Kam gi neteko girdėti apie stebuklingai pasveikusius ligoniukus? O jei dar jis ar ji karštai meldėsi Dievo pasigailėjimo – ai ai! Tokių jau net su rąstgaliu iš jų naujojo tikėjimo kelio neišmuši. Tiesą sakant, mušti jų ir nėra už ką. Juk šis tekstas - tik projekcinis tikėjimo į Dievą skrydis, siekiant išsiaiškinti, kas yra po kuo. Sakykime, pasigailėjęs ne laiku anapilin pakviestųjų, Kūrėjas jiems leidžia dar pagyventi ašarų pakalnėje. Iš to išplaukia, kad Žemėje nėra jau taip blogai. O ar kas nors iš mūsų esame matę Dievo karalystę? Gal mirtį gauna tik šlykščiausieji? Bet užteks tų priešpriešų ir liežuvio caktelėjimų. Reikia įsidėmėti štai ką – stebuklingai pasveikęs, greičiausiai anksčiau į Dievą netikėjo, tad jo pagerėjimas neapsiėjo be paslaugos. O už paslaugas reikia ..?
Tikėjimas (kai gera), tikėjimas (kai bloga)
Bene populiariausios tikinčiųjų kategorijos kredo – karšti, bet netikri meilikavimai ir prašymai dievulio padėti, kai kas nors žiauriai nesiseka, arba kai įskausta šoną. Arba dantį. Menkystomis šių žmogelių vadinti nesiūlau. Tikintieji bent jau drįsta prisipažinti, kad jiems kažko trūksta, kad dar kažko reikia. O štai dauguma socialistų, anarchistų, kad ir kokie kieti jie atrodytų, silpnybių mugėje pralenktų patį Smerdiakovą.
Tikėjimas, kai gera, yra jau šis tas. Regis, ir Kristus taip norėjo. Ką gi, reikėtų ieškoti priežasties, kodėl kurie ne kurie užsidegę meldžias, kai jiems einasi. Ir tai nebūtinai padėka dangui. Kadangi progų kasdieniams darbams laukti nereikia.
Tokiam tikėjimo nomenklatūros žymėjimui priklauso nuolat tvirtinantys, jog jie žino geriau, jie eina teisingu šviesos keliu, ir dažniausiai be diskusijų. Jei diskusijos ir atsiranda, tai jokiomis galiomis nepasipriešinsi. Ką iš tiesų, tu mažas žmogeli, ir gali prieš Amžinąjį? Didelį sudvasintą ego dažniausiai turi moterys. Kaip vaikų auginimas, kaip šeimos kontrolė, kaip sekso režimas, taip ir tikėjimas – jei jau jį kažkada gavo, neatimsi, greičiau būsi pamestas.
Senobinis nuosaikumas koja kojon žengia su smurtu šeimoje, neištikimybe, dievulio garbinimu. „Juk kas čia tokio, jei kartą kitą vyras grįžęs iš darbo piktas ir pavargęs (ten vargšelį nukamavo vyresni kolegos) trinktelėjo į akį ir išėjo pas kitą. Jis juk grįš! O apie dievulį – tik gerai arba nieko! Sekmadienį reikia eiti į bažnyčią ir ten išsipažinti kunigėliui.“ Daugelis atpažinot savo vyresniuosius šeimos narius. Gal net jų negerbiat, pravardžiuojat ir sakot – ką jūs suprantat! Kažką vis tik supranta. Bent jau nusikaltimo padaryti neturėtų, o tai jau panašu į moralę. Šiam sluoksneliui labiausiai reikėtų nukrypti nuo įsisenėjusio šono prie žvaliai ir mąsliai šviečiančio vidurio.
Nepaminėjau čia tikėjimo ne į Dievą - tikėjimo į grožį, meną, tiesą ir gerus laikus. Tai, kas trukdo žmonėms pasiekti, jei ne galutinį, tai bent vieną finalinių laiptelių į harmoningą pasaulį, lygybės ir tolerancijos planetą, kirba ir dar ilgai kirbės kažkur anuose tyruose. Ką gi, tai beveik tas pats, kas tikėti Dievu. Kaip pažiūrėsi.
2009 09 21
