Atrodo, kad mikrofinansai yra viena iš nedaugelio ekonomikos šakų, kuri nežino, kas yra krizė. 160 milijonų amatininkų ir valstiečių mikrofinansavimo institucijų teikiamų paskolų dėka gali įsigyti kas ožką, kas valtį žvejybai, kas siuvimo mašiną ir taip tapti smulkiais verslininkais. Taigi mikrofinansavimo fondai bei programos, skelbiančios kovą su skurdu ir suteikiančios paskolas bei taupymo galimybę tiems, kurie normaliomis sąlygomis to tikėtis negali, lyg ir neturėtų susilaukti šnairių žvilgsnių.
Muhamadas Yunus, 2006 m. Nobelio taikos premijos laureatas ir mikrofinansavimo sistemos kūrėjas, pasigyrė pagelbėjęs 7 milijonams vargšų, gyvenančių 78 tūkst. Bangladešo kaimų. Žinoma, jo bankas Grameen Bank iš akių nepaleido pelno prioritetų, tačiau Muhamado Yunus žodžiais tariant, svarbu tai, kad ,,64 proc. paskolą gavusių žmonių po 5 metų perkopė skurdo ribą“. Nagi, nagi...
Sakoma, kad kelias į kapitalistinį rojų yra grįstas geriausiomis humanitarinėmis intencijomis. Jau 2001 m. garsusis ekonomikos patarėjas Jacques Attali klausė: ,,Mikrokreditai? Kas tai? Dovana, būdas menkai atlyginamoms darbo vietoms kurti ar nauja didžiojo kapitalizmo forma?“ Kadangi J. Attali tapo Planetfinance, pirmosios mikrofinansavimo institucijos pasaulyje, prezidentu, galima spėti, kad jis rado atsakymą į savo iškeltą klausimą. Muhamadui Yunus abejonių nekyla: ,,Socialinis verslas yra ta detalė, kurios iki šiol trūko kapitalistinei sistemai. Jos pasirodymas gali išgelbėti visą sistemą.“ Trumpai drūtai – išgelbėti kapitalizmą.
Mikrofinansavimas susilaukė išskirtinio dėmesio visame pasaulyje. Keletas stambių bankų suprato, kad mikrofinansavimas gali būti ypač rentabilus, juo labiau kad palūkanos už suteiktą paskolą yra nemažos – nuo 15 iki 20 proc., o kai kur jos siekia net 30 proc. O kadangi vargšai per galvas verčiasi tam, kad garbingai atiduotų paskolas, Grameen banko nurašytos paskolos sudaro vos 3 procentus. Kaip sakė didysis Alphonse Allais: ,,Pinigų reikia ieškoti ten, kur jų yra – pas vargšus. Žinoma, pinigų pas juos ne kažin kiek, užtat vargšų nesuskaičiuosi!“
Kuo gi tada mikrofinansavimas skiriasi nuo skolinimo už didelius procentus? Mikrofinansavimo institucijos pabrėžia praktikuojančios etišką skolinimą. Tačiau gegužės 14 d. Prancūzijos France 2 televizijos kanalo tiriamosios žurnalistikos laidoje “Specialusis korespondentas”, skirtoje Muhamadui Yunus, į dienos šviesą buvo iškelta stiprėjanti Bangladešo mikrofinansavimo institucijų tendencija “etiškas paskolas” tiesiog paversti vartojimo paskolomis. Iš tikrųjų suteiktos paskolos padengia būtiniausius poreikius bei neplanuotas išlaidas, tad net dirbdami iš paskutiniųjų skolininkai ir toliau sunkiai verčiasi. O tuo pačiu metu paskolas suteikę agentai skatina savo “klientus” pasiimti kitą paskolą toje pačioje ar kitoje mikrofinansavimo institucijoje tam, kad sugrąžintų prieš tai pasiimtą paskolą. Vieno Bangladešo profesoriaus disponuojamais duomenimis, 78 proc. paskolas gavusių šalies gyventojų yra beviltiškai prasiskolinę.
2005 m. vien Indijos AndhraPradesh valstijoje buvo užregistruotos kelios dešimtys su skolintojų spaudimu – einančių nuo grasinimų bei seksualinio piktnaudžiavimo iki turto konfiskavimo – siejamų savižudybių. Kylantys skandalai ėmė mesti šešėlį ant mikrofinansavimo institucijų, todėl jos nutarė taikyti naujas gero elgesio normas, kuriose, tarp kita ko, pabrėžiama, kad siekdamos susigrąžinti suteiktas paskolas minėtos institucijos negali imtis šantažo ir piktnaudžiauti skolininkų padėtimi.
Mikrofinansavimo manija, vargšus paversdama smulkiais verslininkais, nenumaldomai griauna bendruomeninį solidarumą, kuris remiasi žemdirbyste bei mainais. Nukritus kaukei, dienos šviesoje pasirodo tikrasis mikrofinansavimo veidas – finansinis tinklas metamas ant neformalios ekonomikos. Beje, jis diskretiškai prisideda prie socialinių teisių ir reikalavimų teisingai padalyti gėrybes griovimo.
