disidentas        Į Lietuvą atvyko Aleksandras Lukašenka. Šis įvykis sukėlė mūsų piliečių daugumos nepasitenkinimą. Diktatorius, paskutinės totalitarinės valstybės Europoje valdovas, politinių oponentų žudikas... Viešąją nuomonę sudaro tvirtos propagandinės konstrukcijos, jų niekada neišklibins argumentai, pagrįsti plikos akies stebėjimais. Todėl Lukašenka ir yra nepriimtinas Lietuvoje – ne dėl Baltarusijos kasdienio gyvenimo realybės, dėl socialinio gyvenimo standartų šioje „atsilikusioje“ šalyje, bet dėl tos kasdieninės būties neatitikimo Vakarų pasaulio demokratiniams standartams. Baltarusiją pažįstame iš šio neatitikimo ir pagal jį kritikuojame tenykštį režimą. Tas pats ir kalbant apie Rusiją – disidentų Kovaliovo, Novodvorskajos, Politkovskajos pavardės ne be vietinės propagandos pastangų mums atspindi Rusijos tikrovę. Tiesa, kitą jos dalį mums atspindi kriminaliniai serialai, kuriuos su pasimėgavimu žiūri ir tie, kurie tiesiog patologiškai nekenčia visko, kas susiję su Rusija.

 

Galima sakyti, kad šiuolaikinis mūsų santykis su rytinėmis kaimynėmis vis dar išlieka patologiškas: nekęsdami jų imperializmo (o kartais kartu nurašydami, pavyzdžiui,  didžiąją rusų kultūrinę tradiciją, kad ir kaip tai neigtų mūsų šviesuoliai), mes į tas šalis projektuojame visą Lietuvos gyvenimo kloaką. Rusijos ir Baltarusijos kaimynystė ne kenkia, bet padeda mūsų valdantiesiems nutylėti arba pateisinti visą eilę lietuviškų ydų. Michailo Chodorkovskio, persekiojamo oligarcho istorija – tai ištisa martirologija, leidusi laisvosios rinkos ir naujosios oligarchijos veikėjams mūsų kraštuose likti nebaudžiamiems ir nevaržomiems. Karas su Čečėnija ir terorizmu kaltinamų žmonių persekiojimas Rusijoje leido užsimerkti prieš JAV ir NATO agresiją Serbijoje, Irake, Afganistane, galbūt netgi CŽV Gulago steigimą Lietuvoje. Lukašenkos ir Putino autoritarizmas leido nepastebėti jiems Busho fundamentalizmo, o Berlusconį vertinti kaip paprastą išdaigininką (ar Valinskas – ne mūsiškė vaškinė Berlusconio figūra)? Išpuoliai prieš kitataučius Rusijoje leido kai kam nutylėti tiek rasizmą tiek visoje Europoje, o ypač Graikijoje, tiek skustagalvių banditizmą Lietuvoje, tiek pasibaisėtiną mūsų viešosios opinijos kampaniją prieš romų tautybės žmones. Rusijos demokratinį judėjimą bandoma vaizduoti kaip teisingesnį už globalinį prieš neoliberalizmą nukreiptą judėjimą. O svarbiausiai – Rusijos ir Baltarusijos – didžiųjų ir mažųjų brolių – alsavimas greta mūsų veikė kaip priešnuodis bet kokiai kapitalistinės sistemos kritikai.

 

Disidentų, kaip žinia, esama ne tik Rytuose. Jų nemaža ir Vakarų Europoje, ir JAV. Tik, kaip bebūtų liūdna, mes juos pažįstame daug mažiau nei esančiuosius „už geležinės uždangos“. Štai Italijoje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje valstybė ėmėsi represijų prieš kairiuosius intelektualus dėl tariamo teroristinės grupės, nužudžiusios tuometinį Italijos premjerą, kurstymo. Grupė šių intelektualų autonomistų – tiek prieš kapitalizmą, tiek prieš sovietinį komunizmą pasisakančių marksistų radikalų – susilaukė didelės dalies Vakarų intelektualų pritarimo. Tačiau nepaisant to valstybė filosofams negalėjo atleisti. Vienas iš jų – visame pasaulyje garsus disidentas Antonio Negri, parašęs šiuolaikinį socialinių judėjimų manifestą „Imperija“ – ne tik ilgus metus praleido kalėjime, bet ir dabar, praėjus trisdešimčiai metų po tariamo nusikaltimo, lieka persona non grata tokiose valstybėse kaip Japonija.

 

Štai jums dar vienas atvejis, įrodantis „demokratinių“ šalių fobijas. 2007 m. kovo mėnesį Prancūzijoje buvo išleista mažytė žalia knygutė „Artėjantis sukilimas“, kurią parengė anoniminis „Nematomas komitetas“.2008 m. lapkričio 11 dieną Prancūzijos saugumo struktūros suėmė 9 jaunuolius, įtariamus terorizmu. Specialiosios tarnybos surežisavo reto vaizdingumo spektaklį, skirtą įprastiems prancūzams įbauginti. Tarnacą – mažą Prancūzijos kaimelį šalies pietuose, kuriame gyvena vos 350 žmonių, – šturmavo 150 kaukėtų saugumo pareigūnų su šunimis ir malūnsparniais, šturmo procedūrą tiesiogiai transliavo nacionalinė televizija. Buvo suimti minėti 9 asmenys, kaimelio pašonėje įkūrę komuną su ferma, nedidele parduotuvėle ir kavinuke. Po kelių valandų Prancūzijos vidaus reikalų ministė Michele Alliot-Marie surengė spaudos konferenciją, kurioje pranešė apie sėkmingą operaciją „prieš mūsų šalyje atgimusius ultrakairiuosius teroristus“.

 

Tačiau laikas bėgo, triukšmas nutilo, o Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos užvestos bylos 9 „teroristams“ buvo tuščios. Trūkstant įrodymų, 7 jaunuoliai buvo paleisti, 2 ilgai sėdėjo kalėjime pažeidžiant elementarius nekaltumo prezumpcijos principus, kol 2009 m. gegužę buvo paleistas į laisvę paskutinis iš suimtųjų – Julienas Coupat. Žiniasklaida, iš pradžių drąsiai vadinusi suimtuosius tikrais „teroristais“, vėliau atsipeikėjo ir ėmė kiek abejoti policijos spaudos pranešimais. Tarnaco ir aplinkinių miestelių gyventojai pirmieji  ėmėsi ginti sulaikytuosius. Vėliau tokie komitetai įkurti daugelyje pasaulio šalių. Savo vaidmenį suvaidino ir 2008 m. gruodžio pabaigoje išplatinta suimtųjų palaikymo peticija, kurią pasirašė daugiau nei šimtas pasaulinio garso intelektualų – filosofas Giorgio Agambenas, filosofas Alainas Badiou, sociologas Lucas Boltanskis ir t. t. Pasirašiusieji piktinosi Prancūzijos valdžia, kuri įsakė suimti žmones vien dėl to, kad jie dalyvavo demonstracijose, kitaip mąstė ir skaitė kitokias knygas.   

 

Per daugybę kratų policininkai nerado jokių įrodymų – tik traukinių eismo tvarkaraštį, nešiojamas kopėtėles ir ... šią žalią anoniminio „Nematomo komiteto“ knygutę. Knyga policijai jau buvo pažįstama – 40 „Artėjančio sukilimo“ egzempliorių prieš kelis mėnesius iki lapkričio įvykių buvo įsigijusi vidaus reikalų ministerija. Knygutė policijai paaiškino, kodėl kilo ir iki pat šiol nenurimo bruzdėjimai Paryžiaus priemiesčiuose, kodėl ramios prancūzų demonstracijos pastaruoju metu virsta kruvinomis riaušėmis, kodėl prasidėjo protestų banga prieš darbo įstatymų (CPE) pakeitimą ir universitetinio išsilavinimo sistemos liberalizavimą (LRU), kodėl per prezidento rinkimus buvo atakuojamos įvairių partijų būstinės. Tik išstudijavusi „Artėjančio sukilimo“ knygelę, Prancūzijos vidaus reikalų ministrė ėmė nuolat kalbėti apie „ultrakairiųjų teroristų grįžimą į Prancūziją“. Ar tų tariamųjų teroristų nereikėtų verčiau laikyti režimo disidentais? Ką apie tai mano mūsų Rusijos kritikai?

 

Politinių oponentų ir sistemos kritikų persekiojimas globaliame pasaulyje, dabar pateisinamas „terorizmo“ šmėkla, disidento padėtį „šiapus geležinės uždangos“ padaro ne mažiau komplikuotą nei autoritarinėse šalyse. Daug kas piktinasi – ko jiems dar trūksta, negi laisvės? Tačiau reikia priminti – nepaisant viešosios nuomonės keliamo triukšmo disidentui visada liks darbo – įtrūkių kapitalistinės sistemos diskursuose nestinga. Žmogaus ir žodžio laisvės suvaržymų, rasizmo, korupcijos nestinga ne tik autoritarinėms, bet ir „demokratinėms“ visuomenėms. O globalaus kapitalizmo disidentams, tokiems kaip neseniai lietuviškai išėjusios knygos „Šoko doktrina“ autorei Naomi Klein ar minėtiems „Ateinančio sukilimo“ autoriams prireikia ne mažesnės drąsos nei tiems, kurie bando ginti žmogaus teises ir laisvę Baltarusijoje ar Rusijoje. Galime prisiminti Noamą Chomsky: kai jo dar prieš griūvant Berlyno sieną paklausė apie garsųjį rusų disidentą Andrejų Sacharovą, jis atsakė: „Kiekvienas disidentas galvoja apie savo šalį: Sacharovas – apie Rusiją, aš – apie JAV“. Manau, tai – teisingas pasirinkimas.

 
Balsas.lt
2009 09 16