Linas Kranauskas, ekoaktyvistas, atstovaujantis idėjinei organizacijai "EkoDirbtuvės", tapęs "Kauno dienos" organizuoto konkurso "Idėja Kaunui" finalininku, neseniai pasišovė įkurti "Lietuvos žaliųjų sąjūdį" (LŽS). L. Kranauskas mano, kad pastaruoju laiku lietuviai subrendo turėti tokį judėjimą. Nors per dvidešimt metų Lietuvoje žaliųjų judėjimas politiniame gyvenime taip ir neįsitvirtino, tačiau pašnekovas neabejoja: žaliųjų idėjos gali pakeisti šalies gyvenimą. Gamtosaugininkas Linas Vainius į dar vieną gimstantį politinį žaliųjų judėjimą žiūri atsargiai.

– Kodėl kilo mintis kurti žaliųjų partiją, ar tokia jau įkurta?

– Dirbdami su ekologiniu leidiniu supratome, kad žaliosios partijos pasaulyje tampa įtakinga ir efektyvia jėga, o Lietuvoje tokios kažkodėl nėra net užuomazgų. Žinoma, kadaise buvo kurta tokia Žalioji partija, bet ji nieko realaus neveikia, yra miręs, nors nepanaikintas juridinis asmuo. Tačiau akivaizdu, kad tokios organizacijos Lietuvai reikia dėl daugybės priežasčių: čia nėra ekologinės politikos, tradicinės partijos neturi ekologinių programų ir juolab jų nevykdo bei nieko apie tai nežino, žalieji judėjimai ir organizacijos išsiskaidžiusios ir, kalbant su visa pagarba, neefektyvios. O ekologiniai pokyčiai Lietuvoje būtini.

– Kiek žmonių jungia šis judėjimas?

– Kol kas keli šimtai, bet kasdien vis daugėja. Neapsiribosime ir partijai įsteigti reikalingu skaičiumi.

– Kokius tikslus kelia jūsų kuriama politinė organizacija?

– Lietuvai būtina ekologinė politika, bet būtina pakeisti ir pačią politiką apskritai. Lietuvos viziją kurti ir įgyvendinti turime visi, reikia, kiek įmanoma, atsisakyti hierarchijų ir biurokratijų, nereikalingos konkurencijos. EkoLietuva būtų ori ir produktyvi vizija.

Gyventojų ir aplinkos gerovė, ypač pažeidžiamųjų gynyba, yra svarbiau nei sudaryti buhalterinį ir negrabų biudžetą. Svarbu pažymėti, kad LŽS vizija – tai ne vien ekologija. Mes kviečiame jungtis į "žolės šaknų" bendruomenes, perkuriančias savivaldos tradicijas, strategijų nustatymus ir primetimus, burti, teikti ir realizuoti idėjas horizontalaus bendradarbiavimo būdais, nepasiduoti vartojimo stimuliavimo schemoms, kviečiame mainytis ir kiemuose auginti salotas, kultivuoti amatus. LŽS savo ruožtu ne vien vykdys sklaidos kampanijas, bet iš visų jėgų stengsis daryti ir realius kasdienius darbus, nuo talkų iki savadarbių produktų iš atliekų gamybos.

– Ar nemanote, kad žaliųjų judėjimui lietuviai nėra subrendę ir tai gali baigtis nesėkme?

– Šitaip manyti būtų tarsi uždaras ratas. Pernelyg daug "strategų" ir kitokių sprendėjų Lietuvoje vis mano, kad lietuviai nėra subrendę gerai muzikai arba geram kinui, demokratijai ar savivaldai, sveikam ir švariam maistui ar elektromobiliui. O kol taip manai, taip ir liksi niekad nesubrendęs. Kaip kitaip subrandinami dalykai, jei ne juos įgyvendinant? Kaip žmogus gali būti nesubrendęs kvėpuoti neužterštu oru, tausoti gamtą, važiuoti įvairiu, o ne spūstyse susigrūdusiu transportu, gyventi energiškai efektyviuose namuose, valgyti tikrą maistą, subrendęs tam, kad mažėtų sąvartynai?

– Daugelis žaliųjų judėjimų Europoje yra prieš atominę energetiką. Ar jūs taip pat prieš? Jei taip, ar nemanote, kad didžiausią žalą gamtai daro būtent ši žaliųjų idėja, kuri pastaraisiais dešimtmečiais atitolino modernesnės ir saugesnės atominės energetikos atėjimą ir paskatino tai, kad atsirastų daugiau šiluminių elektrinių, kūrenamų mazutu, kas reiškia didesnę gamtos taršą, t.y. tai, kad daugiau CO2 išmetama į atmosferą?

– Atominė energetika dar nėra pakankamai moderni, tad vargu ar išvis kokiu nors požiūriu žalieji galėjo sustabdyti jos modernėjimą – jie nebent (ir, manau, retokais atvejais) sustabdė tos nemoderniosios plitimą. Ir teisingai, palaukime, kol sumodernės (ne žalieji turi ją moderninti), o tada pritarkime!

Yra gandų ir fantazijų apie ateities vadinamuosius naujos kartos reaktorius, kurie tarsi naudotų dabartines radioaktyviąsias atliekas kaip kurą, tačiau iš tikrųjų tokie reaktoriai dar neišrasti, o kol kas šių atliekų ir kitus klausimus ignoruoti patogu atominės energetikos entuziastams. Nesu tarp tokių, kaip ir daugelis ekologų.

Mes nesivaikome CO2 ar klimato karštinės lozungų. Nors su klimato kaitos problema reikia kovoti, tačiau svarbu atsižvelgti į platesnę taršos, miškų praradimo, ekosistemų irimo dramą.

– Viename interviu "Kauno dienai" sakėte, kad žaliųjų partijos Lietuvoje nėra, nes žalieji nemoka organizuotis. Kaip ketinate sutelkti žmones su panašiomis idėjomis, jei manote, kad jie nemoka susitelkti?

– Gal iš pažiūros toks pareiškimas skamba šiurkščiai, tačiau juk ir pats veikiu nevyriausybinėse organizacijose. Žalieji ne tik nesukūrė partijos, nors tokia yra ir Latvijoje, ir Baltarusijoje, – jie čia, deja, neturi ir vieningesnio, ryškesnio balso. Negaliu atsiriboti nuo šios minties, nes tie faktai akivaizdūs visiems, ir jie kelia daug problemų. Nesant pastebimesnio protesto, gamtos teršėjai, pramonės grupės, jų veikiamos valstybinės institucijos gali elgtis kaip tinkamos. Tačiau esu tikras, kad susitelkti įmanoma, reikia tik kryptingai dirbti ir kurti.

Didžioji dauguma ekologinių klausimų yra bendros visuomenei temos, kurioms galima suburti net ir daug didesnį nei žaliųjų palaikymą. Juk dviračiais važinėja net ir konservatoriai, nors patys neremia nei jų, nei troleibusų. Tiesiog reikia nuoseklios vizijos ir turinio, prie kurio prisidės ir po kuriuo pasirašys įvairus ir platus frontas, o mes tokį ir kuriame.

Linas Vainius, Gamtosaugininkas, žaliųjų judėjimo Lietuvoje vienas pradininkų

Gaila, kad Lietuvoje per daugelį metų nesusikūrė europinio tipo žaliųjų partija. Tokiai partijai, jei ji susikurtų, yra niša, kurią ji galėtų užimti. Įvairūs žmonės kartkartėmis bando įgyvendinti žaliųjų iniciatyvas. Žinau apie šias iniciatyvas nuo pat 1989-ųjų, kai buvo įkurta Žaliųjų partija, tačiau ji paskendo tarpusavio rietenose ir bylinėjimuose. Dešimt metų ši niša buvo tuščia ir visai neseniai pasirodė naujų iniciatyvų, pastaruoju metu jau girdžiu trečią, o gal ir ketvirtą iniciatyvą įkurti žaliųjų partiją.

L.Kranausko iniciatyva yra jauniausia, man geriau žinoma Juozo Dautarto, dirbančio Aplinkos apsaugos ministerijoje, iniciatyva įkurti žaliųjų partiją. J.Dautartas buria partiją iš senosios žaliųjų partijos likučių. Nežinau, ar Lietuvoje žaliųjų judėjimai galėtų tikėtis rinkėjų palaikymo, kurie yra labai neprognozuojami. Jeigu kuri nors Lietuvoje įsteigta žalioji partija bandytų sekti europinių partijų pėdomis, abejoju, ar taptų populiari, tačiau būtų labai smagu, kad tokia politinė jėga rinkimuose peržengtų 5 proc. barjerą ir taptų rimta jėga, besirūpinančia gamtosaugos reikalais.

Galbūt žalioji partija gamtosaugos srityje dirbtų kur kas rimčiau, bet klausimas, kokia socialinė grupė šią partiją remtų ir ar su šia grupe yra glaudus ryšys? Ar kuriantieji žaliųjų partiją įsivaizduoja savo būsimus rinkėjus? Kokias siūlo politines iniciatyvas, nes apie jas kol kas nieko negirdėti.

Vokietijos ir skandinavų žaliųjų partijos galėtų būti etalonai, bet reikia pasakyti aiškiai, kad šios partijos yra kairuoliškos. Kai kurios Europos partijos yra postmodernistinės. Jos ne tik rūpinasi tuo, kad būtų tvarkoma aplinka, bet ir didelį dėmesį skiria mažumų klausimams, pacifizmui. Kaip žinome, Lietuvos visuomenė dar yra homofobiška. Kol kas nežinau nė vienos norinčiųjų kurti Lietuvos žaliųjų partiją europietiško "žalumo" apraiškos.