Šių metų antrojoje liepos pusėje socialinių interesų portale www.tinklink.lt įvyko gana arši diskusija apie pokario įvykius Lietuvoje. Ginčą išprovokavo itin painus, tariama (post)modernybės dvasia parašytas Virginijaus Savukyno straipsnis „Apie istorines atmintis ir tapatybes“, kuriame autorius, prisidengdamas akademine terminologija, iš esmės pateisina ir gina visus Lietuvos valdžios žingsnius siekiant paskelbti didvyriais visus 1941 m. birželio sukilimo dalyvius ir „miško brolius“, tarp kurių galimai buvo ir didelė dalis žydšaudžių. V. Savukynas teigia, kad nepriklausomybės atstatymas yra svarbesnis už žydų žudynes, todėl pastarajį faktą galime ir „užmiršti“: „Savo tapatybės įtvirtinimas gali užgošti žinojimą apie Shoah. Būtent šio straipsnio mintis ir yra, kad mūsų žinojimą apie Shoah nusprendžia mūsų tautinis identitetas. Kitaip tariant, Shoah užmiršimas yra nulemtas mūsų identiteto konfigūracijos.“

Siūlau susipažinti su virtualiu mūsų ginču, kuris taip ir liko neužbaigtas, nes žadėto atsakymo V. Savukynas tikraisusiai jau nebeparašys. Visas straipsnis su komentarais: „Apie istorines atmintis ir tapatybes – Shoah atvejis“.

Šįkart būsiu griežtesnis nei įprasta.

Visa ilgo ir painaus straipsnio esmė: LR Seimas, paskelbęs nacių abvero inspiruotą LAF žydšaudžių komandą "valstybės atkūrėjais", jokios klaidos nepadarė ir jokio nusikaltimo nenuslėpė. Tai padaryta ne iš užsispyrimo ar blogos valios, o tiesiog sąmoningai "siekiant konstruoti kitokias mūsų identiteto konfigūracijos", t.y. sukurti naują lietuvių tautos identitetą, kuriame žydų žudynės būtų tiesiog išbrauktos iš kolektyvinės atminties.

Kodėl? Autoriaus atsakymas dar naivesnis. Pasak straipsnio autoriaus, tai sunku suderinti su lietuviškojo identiteto istorinės atminties "topais". Aiškinu paprasčiau. Žmogui natūralu ir labai "žmogiška" užmiršti blogus savo darbus. Gerus jis prisimena ir kaišioja kitiems panosėn, o apie blogus ne tik neužsimena, bet ir stengiasi išbraukti iš savo smegeninės. Kam? Tam, kad sąmoningai užmiršęs savo blogybes, jas vėl kartotų.

T. Venclova apie holokaustą: – Kodėl žydai faktiškai nekaltina dabartinės vokiečių kartos? Dėl to, kad vokiečių inteligentija labai aiškiai pasakė, ką ji apie tai galvoja. Mūsų inteligentai tiktai šaukia: „Nedrįskite mūsų kaltinti, kad mes žydšaudžiai.“ O reikėtų paprasčiausiai pasakyti: būti žydšaudžiu yra baisu, tačiau žydšaudžių mūsų tautoje yra buvę, ir, deja, ne taip jau mažai. Kol inteligentai tyli ir dar patyliukais juos gina, bando „suprasti“, pateisinti, tvirtina, kad jų skaičius labai perdėtas ir panašiai, tol, deja, yra pagrindo lietuvius kaltinti.

Neverta teisinti 1941 m. "sukilėlių" ir didvyriais juos pavertusio Seimo motyvuojant fantominėmis "būsimo tautos identiteto trajektorijomis". Viskas daug paprasčiau. Mūsų istorijos "naratyvų konstravimas" yra tik paprasčiausias istorijos perrašymas. Nesvarbu, kad tai daroma neva vardan kilnių tikslų. Dėl tokių tikslų daromi visi blogi darbai.

sek, 07/19/2009 - 11:27 — Virginijus Savukynas 

Gerbiamas en arche, visiškai nesuprantate, ką reiškia analizė, nes apie kitus galvojate taip, kaip pats elgiatės: norite indoktrinuoti, bet nenorite suprasti aplinkinio pasaulio. Aš aiškinu, kodėl buvo galimas toks įstatymo priėmimas. O iš to pripaišoma naivi išvada, kad aš neva pateisinu. Toks siauras pasaulio supratimas labai jau neįdomus. kaip Baumanas aiškina holokaustą kaip modernybės reiškinį, tai gal jis irgi pateisina holokaustą modernybe? A? Labai naivus būtų požiūris

1. Seimūnai, vadovaudamiesi principu „Litauen über alles“, gamina didvyrius iš žudikų, jei tik šie ką nors burbtelėjo apie Lietuvos valstybingumą.

2. Šalti ir abejingi analitikai, vadovaudamiesi postmodernistiniu principu, aiškina žudikų sudidvyrinimą kaip modernybės reiškinį.

Deja, tokia pozicija man nepriimtina.

Taip, Baumanas mano, kad holokaustas nebuvo klaida ar atsitiktinumas, žydų žudynės – logiška ir nuosekli to proceso, kurį mes vadiname modernybe, išdava. Tačiau šį modernybės procesą jis laiko absoliučiu blogiu, sukeliančiu paties rafinuočiausio masinio smurto apraiškas.

Tuo tarpu Tamstos rašinėlyje jokios modernybės kritikos nėra. Tamstos nuomone, piktybinio lietuviško neofašizmo priežastys glūdi modernybėje, o modernybė – objektyvi ir neišvengiama. Taigi išeina, kad Tamsta, neofašizmą kildindamas iš modernybės, tačiau nepateikdamas modernybės kritikos, savotiškai pateisinate lietuviškąjį neofašizmą.

Pasakiau gal ir per tiesmukai, tačiau tingiu veltis į subtilius terminologinius diskursus.

sek, 07/19/2009 - 14:11 — Virginijus Savukynas 

Supratau, kad ginčytis beprasmiška, nes net nenorima suprasti, ką sakau. Kai pats en arche sugalvoja, ką aš parašiau, nors to nesu parašęs, ir paskui su savo sugalvotu daiktu diskutuoja, tai man diskutuoti sudėtinga. Apie modernybę nerašiau, tad negaliu ir jos kritikuoti. Baumaną paminėjau kaip pavyzdį, o tto pats nesuprasdamas puolei kritikuoti. Parodžiau ryšį tarp lietuviško identiteto ir žydų tragedijos Lietuvoje "pamiršimo". O en arche tai suprato kaip pateisinimą. Labai naivus pasaulio supratimas.

Tokį naivų suvokimą, nenorą suprasti, ką kiti sako, labai dažnai sutinku. Dažniausiai jie iškreipia kito mintis ir tada jas kritikuoja. Iškreipia pagal savo išankstinę nuomonę ir taip, kad būtų lengviau kritikuoti. Bet juk taip labai neįdomu gyventi ir diskutuoti. O šiaip savo požiūrį į nacius ir žydų holokaustą ne vieną kartą esu išdėstęs ne viename straipsnyje. Kas nori, tas gali susirasti ir - tikiuosi - suprasti. Nors, kaip dabar supratau, galima perskaityti ir priešingai viską.

Gerai, nesusikalbėjimo problemos priežastį priskirkime gana painiai šio straipsnio minčių dėstymo eigai. Matyt, nesupratau, kas norėta pasakyti. Atsiprašau, būna.

Norėčiau užduoti Tamstai keletą konkrečių klausimėlių:

1. Jei yra ryšys tarp dabartinio lietuviško identiteto ir žydų tragedijos Lietuvoje "pamiršimo", tai kaip tas ryšys atsirado? Norėčiau išgirsti Tamstos nuomonę apie pastarųjų 20 metų Lietuvos valstybės politiką šiuo klausimu.

2. Kaip viename žmoguje gali sutilpti aršus holokausto vykdytojų kaltintojas ir aktyvus paminklo „Nežinomam partizanui“ propaguotojas?

pir, 07/20/2009 - 15:29 — Virginijus Savukynas 

En arche, bandau atsakyti į klausimus:

1. "Jei yra ryšys tarp dabartinio lietuviško identiteto ir žydų tragedijos Lietuvoje "pamiršimo", tai kaip tas ryšys atsirado?" tą bandžiau ir parodyti: egizistuojantis "herojinis" lietuviškos tapatybės modelis reprezuoja atsiminimą apie žydų tragediją Lietuvoje. Todėl manau, kad galima ir reikia keisti siaurą lietuviškumo supratimą.

"Norėčiau išgirsti Tamstos nuomonę apie pastarųjų 20 metų Lietuvos valstybės politiką šiuo klausimu". Paskutiniu metu yra teigiamų pokyčių. Tačiau ilgą laiką nenorima buvo to prisiminti. Lileikio nenuteisimo pavyzdys tikrai nėra pats gražiausias.

"2. Kaip viename žmoguje gali sutilpti aršus holokausto vykdytojų kaltintojas ir aktyvus paminklo „Nežinomam partizanui“ propaguotojas?"

Labai paprastai – pasaulis žymiai sudėtingesnis nei juoda-balta. Tapatybė irgi gali būti sudėtingesnė, nei primityvių opozicijų dėliojimas. Nematau jokio prieštaravimo tarp žydų žudikų pasmerkimo ir Lietuvos partizanų pagerbimo. O jei omenyje turima tai, kad tarp Lietuvos partizanų buvo žydų žudikų, tai nepanaikino pagrindinės idėjos, dėl kurios partizanai kovojo ir žuvo - Lietuvos laisvės. Ši mintis man tokia pat primityvi kaip ir ta, kad galima pateisinti žydų žudynes tuo, jog buvo daug žydų tarp Lietuvos komunistų ir jie dalyvavo tremiant lietuvius. Tai buvo, bet ar tai pateisina žudynes? Man primityvios schemos nepriimtinos.

"Tarp Lietuvos partizanų buvo žydų žudikų, bet tai nepanaikina pagrindinės idėjos, dėl kurios partizanai kovojo ir žuvo – Lietuvos laisvės."

Būtent šis sakinys ir išreiškia dominuojančią Lietuvos valdžios poziciją holokausto atžvilgiu, kuri man absoliučiai nepriimtina. Būtent dėl tokios pozicijos per 20 metų buvo reabilituoti akivaizdūs žydšaudžiai (pvz., Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas) ir pristatyta gausybė paminklų žmonėms, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo masinėse žudynėse (pvz., LAF memorialas Kaune).

Jei Tamstai primityvios schemos nepatinka, pabandykime sudėlioti sudėtingesnę. Raginate statyti paminklą "Nežinomam partizanui". Ar "Nežinomas partizanas" yra tas, kuris:

5. Šaudė žmones dėl to, kad pastarieji neatitiko jų įsivaizduojamo lietuvio" modelio?

Jei tarp išvardytų variantų neradote atsakymo į klausimą, kas yra „Nežinomas partizanas", prašau įrašyti savo variantą.

pir, 07/20/2009 - 17:16 — Virginijus Savukynas 

Šiuo atveju elementaru: "Nežinomas partizanas" - tas, kuris kovojo dėl Lietuvos laisvės. O dabar turiu tokį klausimą jums: kodėl nebuvo partizanų 1925 metais, 1935 m.? Kodėl partizanų nebuvo Maskvoje? Kažin kodėl jie atsirado tada, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga ir tik Lietuvoje. Ne partizanai kažką užpuolė, bet Lietuvą sovietai užpuolė. Ir šito nereikia apversti aukštyn kojomis.

Dėkui už atsakymą, kad ir nieko nereiškiantį.

1925 ir 1935 m. Lietuvoje partizanų nebuvo dėl tos pačios priežasties, kodėl jų nebuvo ir 1940 m. pabaigoje ar 1941 m. pradžioje, nors Lietuva jau buvo okupuota sovietų. Nuo 1940 m. birželio 15 iki 1941 m. birželio 22 d. jokių partizanų Lietuvoje nebuvo! "Partizanai" atsirado tik prasidėjus nacių okupacijai, kai naciai šiuo žodžiu pavadino su jais kolaboruojančius ir žydus naikinančius lietuvius.

Pavyzdžiui, garsiojoje savo 1941.12.01 ataskaitoje apie nužudytų žydų skaičių SS štandartenfiureris Karlas Jägeris rašė: "Das Ziel, Litauen judenfrei zu machen, konnte nur erreicht werden durch die Aufstellung eines Rollkommandos mit ausgesuchten Männern unter der Führung des SS-Obersturmführers Hamann, der sich meine Ziele voll und ganz aneignete und es verstand, die Zusammenarbeit mit den litauischen Partisanen und den zuständigen zivilen Stellen zu gewährleisten."

Beje, lietuvių liaudyje žodis "partizanai" nebuvo populiarus, visi vartojo žodį "miškiniai". Prie nacių įvestos terminologijos buvo grįžta tik Sąjūdžio metais.

Tokių "partizanų", kaip juos įvardijo naciai, buvo anaiptol ne tik Lietuvoje, o kiekvienoje Vokietijos okupuotoje šalyje. Prancūzijos "partizanams" vadovavo maršalas Petainas, o Slovakijos – Jozefas Tiso, vėliau pakartas už bendradarbiavimą su naciais.

Dabar sugalvojau, kad idėja statyti abstraktų paminklą "Nežinomam partizanui" ne tokia jau ir kvaila. Juk žodis "partizanas" gali būti suprantamas labai įvairiai: žydai manys, kad tai paminklas jų "partizanams", kurie kovėsi prieš lietuvių "partizanus" getuose ir miškuose, lietuviai galvos, kad čia paminklas miškiniams, o homo sovieticus bus nustebinti, kad lietuviai pagerbė sovietų "partizanus"...

ant, 07/21/2009 - 10:48 — Virginijus Savukynas 

Jei nenorima suprasti, tai nieko ir nereiškia atsakymai. Jei apskritai nenorima įsiklausyti į kitą, tai ir nesiklausai, o kalbi savo. Pirmą sykį išgirdau, kad partizanus pagimdė naciai, o ne sovietų okupaciją. En arche, tada noriu paklausti: jei sovietai 1945 metais būtų pasitraukę iš Lietuvos. Ar būtų buvę partizanai?

Manau, kad ribos tarp okupantų ir tų, kurie okupantams priešinosi, nutrynimas yra nusikaltimas, nes tada atsistojama stipriojo – okupanto – pusėje, o ne skriaudžiamųjų. man tokia pozicija visiškai nepriimtina.

Aišku, kad sunku kalbėtis, nes mes vis dėlto laikomės skirtingų požiūrių į labai skaudų klausimą. Bet kalbėtis reikia.

"Pirmą sykį išgirdau, kad partizanus pagimdė naciai, o ne sovietų okupacija."

Na va, gyveni žmogus ir mokaisi:) Jau minėjau, kad 1940 m. vasarą prasidėjus sovietų okupacijai, nė vienas lietuvis nepatraukė į mišką, tad jokių partizanų iki pat nacių okupacijos pradžios, deja, nebuvo. Aišku, buvo pavieniai pasipriešinimo trėmimams atvejai, tačiau lietuvių tauta buvo klusni ir nuolanki. Todėl sieti partizanų atsiradimą su sovietų okupacija yra absoliučiai klaidinga.

"Jei sovietai 1945 metais būtų pasitraukę iš Lietuvos, ar būtų buvę partizanai?"

Pirmiausia mums reiktų išsiaiškinti, kokius žmones vadinti "partizanais". Manau, kad partizanų veiklą reikia tiesiogiai sieti su pasipriešinimu tuometiniam režimui ir valdžiai. Kitaip tariant, partizanai yra ginkluoti pogrindžio kovotojai prieš valdžios struktūras.

Sutinkamai su tuo, prieškario, karo ir pokario laikotarpį galima suskirstyti į 3 etapus:

1. Sovietų okupacija 1940.06.15 – 1941.06.22. Valdžioje sovietai. Deja, nėra jokio organizuoto ir juo labiau ginkluoto pasipriešinimo sovietų valdžios struktūroms, vadinasi, nėra ir partizanų.

2. Nacių okupacija 1941.06.22 – 1944 m. vasara. Valdžioje naciai. Vyksta organizuotas ir ginkluotas pasipriešinimas nacių valdžios struktūroms, t.y. partizaninis karas – naciams priešinasi žydų, lietuvių ir kitų tautybių partizanai. Tuo tarpu nacių valdžia "partizanais" vadina visai kitus žmones – nacių kolaborantus lietuvius, kurie vykdo holokaustą, paklūsta nacių valdžios nurodymams ir tiesiogiai padeda valdančiajam nacių režimui įsitvirtinti Lietuvoje. Daugelis su naciais kolaboravusių "partizanų", iš pradžių priklausę Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), vėliau perėjo į Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionus ir kitas okupacinę valdžią remiančias struktūras.

3. 1944 m. vasara – 1953 m. Valdžioje sovietai. Miškuose veikia ginkluotas partizaninis pogrindis. Deja, partizaninio pasipriešinimo branduolį sudaro žmonės, nacių okupacijos metais kolaboravę su nacių valdžios struktūromis ir užėmę įvairius valdžios postus. Todėl partizanais galima pavadinti tik tuos žmones, kurie anksčiau nekolaboravo su naciais ir nepriklausė nacių režimo ar vietinės marionetinės valdžios struktūroms.

Taigi į Jūsų klausimą "Jei sovietai 1945 metais būtų pasitraukę iš Lietuvos, ar būtų buvę partizanai?" galėčiau trumpai atsakyti taip: „Ne, jūsų turimų galvoje "partizanų" neliktų, jie užimtų vadovaujančius postus valdžioje, atėjusioje po sovietų pasitraukimo. Tada pradėtų veikti kiti partizanai, kovojantys prieš naują valdžią.“

Savo ruožtu norėčiau užduoti klausimą:

Dabartinė Lietuvos valdžia jau 20 metų akcentuoja savarankišką lietuvių partizanų vaidmenį kovoje prieš sovietų okupantus ("kovoje už Lietuvos laisvę"). Jei Lietuvos partizanai veikė savarankiškai (be jokios nacių pagalbos), tai kodėl masinis partizanų judėjimas neprasidėjo dar 1940.06.15, kai sovietai okupavo Lietuvą?

Noriu pakartoti klausimą V. Savukynui:

Dabartinė Lietuvos valdžia jau 20 metų akcentuoja savarankišką lietuvių partizanų vaidmenį kovoje prieš sovietų okupantus ("kovoje už Lietuvos laisvę"). Tokiam požiūriui pritariate ir Jūs, ir netgi agituojate statyti paminklą "Nežinomam partizanui". Klausimas: Jei Lietuvos partizanai veikė savarankiškai (be jokios nacių pagalbos), tai kodėl masinis partizanų judėjimas neprasidėjo dar 1940.06.15, kai sovietai okupavo Lietuvą?

tre, 07/22/2009 - 12:09 — Virginijus Savukynas 

Atsakau į klausimą. Tuometinė valdžia nesipriešino, manau, kad padarė klaidą. Nors noras neaukoti gyvybių yra suprantamas. O sovietai kariuomenę, šaulius išformavo. Kas galėjo sukilti? Su šakėmis? Sukilimui ir partizaniniam karui reikėjo pasiruošti. Ir jam buvo ruošiamasi. Jau buvo žinoma, kad Vokietija kariaus su Sovietų sąjunga. tad buvo laukiama to momento ir tam ruošiamasi. Aišku, klaida, kad tuometiniai sukilėlių vadai Lietuvos likimą siejo su fašistine Vokietija. Tad 1941 m.sukilimas turi dvi puses: gerai, kad buvo parodyta, jog tauta ne su sovietais. Blogai, kad buvo šaudomi niekuo kalti žmonės - žydai.

Beje, en arche, nors patinka mąstyti klišėmis, bet kaip paaiškinti tai, jog vietinė rinktinė nesikovė su vokiečiais ir išsibėgiojo? O dalis vyrų buvo tų pačių vokiečių sušaudyta? Istorija žymiai sudėtingesnė, nei ją nori parodyti kraštutiniai tautininkai ar kraštutiniai kairieji. En arche, nepyk, bet iš šitos diskusijos padariau išvadą, kad abi pusės naudoja tą patį interpretacinį modelį, tik ten, kur vieni sako, gerai, kiti sako blogai. Mano mintis: į istoriją galima pažvelgti naudojant naują modelį (o ne apverčiant seną). Jį savo straipsniuose ir bandau išdėstyti. Yra žmonių, kurie supranta tai.

Dėkui. Savaime suprantama, kad viskas nėra taip paprasta, kaip mes čia bandome pavaizduoti – norint atlikti išsamesnę analizę, reiktų prirašyti kalnus teksto. Akivaizdu, kad šiame mūsų pokalbyje pernelyg užaštrinu savo požiūrį siekdamas Tamstą išprovokuoti diskusijai. Anaiptol neneigiu pozityvių miškinių judėjimo pusių – pasipriešinimas valdžiai, kova prieš okupantus ir pan. (Kaip sako vokiečiai, dešra turi du galus: ir tarp didžiausių nacių bei sovietų žudikų buvo tokių, kurie mylėjo vaikus ir globojo gyvūnėlius:) Bėda tik ta, kad Lietuvoje jau pristatyta daug paminklų partizanams (juos raginama statyti ir toliau), tačiau iki šiol Lietuvos istorikai neatliko KIEKYBINĖS partizaninio judėjimo analizės. Nė vienas istorikas, ekspertas ar analitikas nesiimtų atsakyti į klausimus:

1. Kiek žmonių, kuriuos dabartinė valdžia vadina "partizanais", tiesiogiai dalyvavo holokauste ir kitose taikių žmonių žudynėse? (Tarkim, 3000 iš 30000.)

2. Kokia šių partizanų dalis kolaboravo su nacistais? (Tarkim, 10000 iš 30000.)

Kol šitie klausimai neatsakyti, visos paminklų statymo idėjos man atrodo kvailos ir politiškai angažuotos.

Tamsta išskiri du karo ir pokario įvykių interpretavimo modelius: kraštutinių tautininkų ar kraštutinių kairiųjų. Nemanau, kad priklausau vienai iš šių krypčių, nes mano siūlomas modelis labai skiriasi ir nuo ankstesnio sovietinio, ir nuo dabartinio tautinio. primenu jį:

1. Rezistencinėje karo ir pokario aktyvistų kovoje išskirti tris skirtingus etapus (pirmasis sovietų valdžios tarpsnis 1940.06.15-1941.06.220, nacių okupacija 1941.06.22-1944 m. vasara, antroji sovietų okupacija nuo 1944 m. vasaros). Visuose šiuose etapuose partizanais reiktų įvardinti skirtingas žmonių grupes, siekiančias skirtingų tikslų.

2. Lietuvos valstybė turėtų griežtai atsiriboti nuo dalies 2 ir 3 etapų "partizanų", kurie susiję su kolaboravimu su naciais arba su sovietais (dalyvavo holokauste, priklausė nacių arba sovietų valdžios struktūroms).

3. Dalį 2 ir 3 etapo rezistencijos dalyvių (kovotojus prieš nacių ir sovietų režimą) paskelbti tikraisiais partizanais ir statyti jiems paminklus.

Kalbate, kad "į istoriją galima pažvelgti naudojant naują modelį (o ne apverčiant seną)". Puiku. Tačiau net įdėmiai perskaičius Jūsų straipsnius šia tema, man taip ir liko neaiški pati "naujo modelio" esmė. Ar negalėtumėte trumpai nusakyti savo siūlomo modelio idėją bei principus?

tre, 07/22/2009 - 15:13 — Virginijus Savukynas 

na, reikės atsisėsti ir populiariai sudėlioti tai, ką rašiau savo akademiniuose straipsniuose. Prireiks šiek tiek laiko:)

tre, 07/22/2009 - 15:18 — Virginijus Savukynas 

O dabar dėl istorinių tyrimų. Manau, kad tokius klausimas reikia ir būtina kelti. Istorikai turi tyrinėti ir atsakyti į šiuos klausimus be išankstinių nusistatymų. Tačiau vėlgi neturime pasimesti tarp trijų pušų ir aukų nesupainioti su budeliais. JAV kariuomenėje irgi visko buvo, tačiau jie Vakarų Europą išvadavo iš fašizmo, tad juokinga būtų, jei kas amerikiečius lygintų su naciais. O norint galima atrasti daug "argumentų": kiek nužudė nekaltų žmonių, kodėl bombardavo drezdeną, kodėl nieko nedarė dėl koncentracijos stovyklų ir pan.

Aišku, skaičiuoti aukas ir jų žudikus doram krikščioniui atrodo ciniška ir amoralu, bet be KIEKYBINIO įvykių įvertinimo neišsiversim. Istorikai yra mokslininkai, o ne davatkos, todėl turi pateikti objetyvią ir nešališką karo ir pokario aukų bei žudikų statistiką. GRYNUS skaičius be jokių subjektyvių komentarų ir kokybinių vertinimų! Tik tada mums bus įmanoma susikalbėti. Tik tada mes turėsime tam tikrą bendrą vaizdą ir galėsime pradėti svarstyti, ar 1 žudikas tarp 1000 partizanų prilygsta šaukštui deguto medaus statinėje.

"Jei tarp 1000 žmonių yra vienas žudikas, ar visa grupė tampa bloga? O jei 10, 100 ar 999? Kas man atsakys į šį klausimą?" Į šį klausimą atsakys statistikos mokslo atstovai, tiriantys normaliuosius pasiskirstymus, atsitiktinius dydžius, daugumos nustatymo metodus ir pan. O aš atsakyčiau labai paprastai: Jei tarp 1000 žmonių yra 1 žudikas, tai visa grupė netampa nei gera, nei bloga, ji tiesiog tampa grupe, turinčia 1 žudiką.

Dar kartą įdėmiai perskaičiau valstybinės komisijos tyrimo medžiagą www.komisija.lt, kai kurias savo nuostatas tik dar labiau sutvirtinau.

Vis dėlto man taip ir liko neaiškus "naujas" Tamstos požiūris į Lietuvos pokario įvykius, neaiškūs ir raginimo statyti partizanams paminklą motyvai. Juk vien tuščios tezės, kad "jie kovojo už Lietuvos laisvę", neužtenka, ar ne?