Kalbėdama MEDEF susitikime Paryžiuje, mūsų šalies vadovė D. Grybauskaitė skaitė pranešimą „Laisvė – vienintelė laiko egzaminą išlaikiusi vertybė“. Buvo galima apsiverkti girdint tokius už širdies griebiančius žodžius, kai tuo pačiu metu Lietuvoje veikia knygų ir minčių cenzūra. Kai laisvė kalbėti sistemai nepriimtinus dalykus yra traktuojama kaip nusikaltimas tautai ir net jaunosios – šviesiosios – Lietuvos kartos atstovai virto prisitaikėliais šliužais, kurie savo įsitikinimus ir vertybes keičia priklausomai nuo esamos situacijos.

Bet apie viską nuo pradžių. Išgirdęs D. Grybauskaitės pasisakymą apie laisvę, iš karto savęs paklausiau: kieno gi idėjas ji bando skleisti? Variantų nebuvo daug. Konservatyvi politikė tikrai neims traukti anarchistiškų giesmių, kad taptų visų mūsų Motina.

Laisvė Lietuvoje apskritai nelaikoma vertybe – kitaip per kuriuos nors politinius rinkimus jau būtų tapusi šūkiu. Ne, ne J. Rawlso ar J. Gray‘aus idėjas skelbė prezidentė. Ji ekonomistė, ne filosofė. Todėl laisvę supranta kiek kitaip: kaip laisvąjį kapitalizmą.

Miltono Friedmano „Kapitalizmas ir laisvė“, įtariu, – mėgstamiausia šalies vadovės knyga. Laisva prekyba – štai kas yra tikroji mūsų visų laisvė.

Štai pateiksiu jums puikų pavyzdį, kaip net labai šviesų ir gabų jauną žmogų galima tiesiog imti ir nusipirkti, jei to labai reikia.

Jonas Okunis visada buvo geras ir protingas studentas. Anksti supratęs šios visuomenės žaidimo taisykles ir ideologinių valstybės aparatų veikimą, jis prieš nieką nemaištavo, garsiai nekalbėjo, nesikeikė, nerūkė, negėrė ir t.t. Ne, jis buvo protingas žmogus. Todėl dar pirmaisiais studijų metais ėmė nešioti kostiumą, šypsotis, kai sutikdavo svarbių žmonių, kukliai žvelgti, tarsi vis dar būtų skaistus, – taip jis tapo VDU studentų prezidentu.

Kad reitingai kiltų, o visuotinės simpatijos stiprėtų, karts nuo karto jis rėždavo kokią nors viešą kalbą apie laisvą mokslą, apie draugystę ir gėrį. Internete patalpindavo vieną kitą nuotrauką, kurioje rimtai diskutuoja su kokiu nors intelektualu. Jis visada ir visur atrodydavo protingas, nes tylėdavo. Taip jis tapo LSS (Lietuvos studentų sąjungos) prezidentu. Dėl to, kad buvo mielas žmogus, gražiai šypsojosi ir nieko blogo nedarė.

Dar būdamas VDU prezidentu, jis puikiai žinojo visas universiteto problemas. Bet nieko nedarė. Nors tam turėjo gana nemažai galių. Nedarė, tylėjo!

VDU informatikos studijos buvo labiausiai pagarsėjusios visoje Lietuvoje, kaip traumuojančios ir žlugdančios jaunus žmones. Jos buvo visomis prasmėmis nesveikos. Ir visi tai žinojo. Bet Jonas Okunis buvo geras žmogus ir negalėjo ant ko nors pykti. Jis matė pasaulyje daug gražių dalykų ir nebuvo depresuotas kritikas, bandantis kažką pakeisti. Jis buvo prisitaikėlis.

Kai reikėdavo, paspausdavo ranką rektoriui, nors aš būčiau tik spjovęs į veidą. Kai reikėdavo, žiūrėk, spaudžia ranką rektoriaus priešui.

Ne, jis nėjo pas rektorių, bandydamas apginti studentų teises dėl informatikos studijų ir nebuvo išvarytas lauk, ne, jis nėjo pas rektoriaus patronę, bandydamas padaryti tą patį ir nebuvo išplūstas ir išmestas, ne, jis negynė garsaus intelektualo, kai šis buvo užsipultas rektoriaus, kuris negalėjo pakęsti kritikos savo atžvilgiu. Dėl to jį visi mylėjo ir gerbė.

Priimant naująją Aukštojo mokslo reformą, jis taip pat reiškėsi, ir sėdėdamas TV studijoje kažką neaiškiai, kaip tikras ožys, bliovė: „taip, beeeeeeeeet“. Nesistebėkite – greitai po to, kai reforma įsivažiavo, Jonas Okunis už savo kuklumą ginant studentų teises atsisėdo šalia A. Kubiliaus, o dabar, kalbama, šiltai sėdi šalia Švietimo ir mokslo ministro.

Jis ne vienas apsimetėlis aktyvistas, taip padaręs puikią politinę karjerą – beveik visi studentiškų organizacijų vadukai pasuko šiuo keliu (tik tam jie į tas organizacijas ir ėjo). Ar tai tikrai nauja Lietuvos karta? Ne. Tai tų pačių senų seniausių prisitaikėliškų šliužų karta. Šliužų, kurie visko bijo, ir nuolat dreba dėl savo sumautų valstybinių vietų. Šliužų, kurie pardavinėja save ir savo vertybes. Šliužų, kurie vieną dieną gina laisvę, o kitą dieną ją parduoda.

Ir iš tiesų, J. Okunis yra ne naujos, o senos politinės mokyklos augintinis. Mokyklos, kuri skelbia apie laisvę, kaip vienintelę laiko egzaminą išlaikiusią vertybę, ir tuo pačiu trokšta susitikti su A. Lukašenka. Tikru laisvės simboliu. Tai yra mokyklos, valdančios šiandienę Lietuvą, savo reikmėms nupirktas žmogelis. Nes jis mielas. Nes jis klauso ir daro, ką liepiamas. Nes jis optimistas ir plačiai šypsosi.

Ar čia ir yra ta laisvė apie kurią taip drąsiai kalbėjo D. Grybauskaitė, net nepasigilinusi į „Lietuvių tautos manifestą už laisvę“? Jei taip – tada jauniems protams daug geriau nutekėti į užsienį nei į nomenklatūra dvokiančią Lietuvos politinę kanalizaciją.

Taip pat skaitykite:

Vilis Normanas: „Greitai čia liksite tik jūs. Seni ir surūgę klounai”

Akcija „Išdaviau“ – prieš oficialias studentų organizacijas, kurios išdavė studentus